Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas (Joseph P. Overton), gyvenęs 1960 – 2003 m., aprašė technologiją, kaip nepriimtinas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti politine norma. Tai yra puikiai veikianti subtili technologija. Efektyviomis jas daro nuoseklus, sistemingas, žingsnis po žingsnio, diegimas į masinę sąmonę. Visuomenės sąmonėje dirbtinai sukuriamas „mūšio laukas” dėl dirbtinai sukurtos problemos.
Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus. Tikslas – panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti normaliu dalyku. Šioms diskusijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose.
Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino. Tikslas – pakeisti sąvoką. Emocionaliai nepriimtini terminai pakeičiami emocionaliai neutraliais. Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo.
Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo. Tikslas – įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa suprantamas visuomenei.
Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus. Tikslas – masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios.
Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio. Tikslas – reiškinys tampa politiškai svarbiu. Prie šio lango prieinama, kai tema pakankamai “įkaitinta” ir ją jau galima iš populiariosios kategorijos perkelti į aktualios politikos kategoriją. Pradedami rengti teisės aktai. Lobistinės grupuotės valdžioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Pradedamos skelbti apklausos su išgalvotais rezultatais.
Politikai pradeda daryti viešus pareiškimus dėl teisinio reglamentavimo. Reiškinio paneigimas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai.
Pagal šio modelio schemą galima atsekti, kaip vienas ar kitas visuomenėse buvęs smerktinas ar nusikalstamas reiškinys tampa politine norma – kaip nuo baudimo už reiškinio egzistavimą persistumta iki baudimo už reiškinio smerkimą.
