Lrytas.lt portale buvo publikuota istorija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, tačiau ji pateikta labai vienpusiškai. Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga susisiekė su tekste homofobija kaltinama tikybos mokytoja Sigrida Norvaišiene ir pagal jos pasakojimą bei pateiktus duomenis parengė atsakymą į Lrytas.lt straipsnį, bet portalas atsisakė jį publikuoti. Dėl šios priežasties atsakymą skelbiame laikmetis.lt skaitytojams.
Pastaruoju metu eskaluojama homofobijos problema, o jos sprendimui siūlomos teisinės bei visuomenės nuomonės keitimo priemonės: partnerystės įstatymas, sankcijos už „neapykantos kalbą“, atitinkamas lytinis švietimas vaikams ir kt. Tačiau ar išties tai vienintelė ir pati svarbiausia „fobijos“ forma valstybėje?
Kai visuomenėje kyla abejonės dėl problemos realumo bei atkakliai brukamų sprendimų pagrįstumo, ieškoma būdų dirbtinai ją išryškinti, o tam tinka graudūs pasakojimai apie galimai patirtas skriaudas. Štai po dešimties metų nuo tariamų homofobijos apraiškų mokykloje netikėtai prabilo menininkas Marius Samavičius.
Jis skundžiasi tuo, kad mokykloje patyrė nemalonumų dėl lytinės tapatybės. Marius kaltina tikybos mokytoją S. Norvaišienę homofobija ir diskriminacija, nors nepateikia jokių faktų apie tai, kad mokytoja dėl mokinio seksualinės orientacijos būtų kaip nors varžiusi jo teises. Vienintelis mokytojai viešai metamas kaltinimas yra tai, kad ji kalbėjo, ką apie nuodėmę ir homoseksualumą moko Katalikų Bažnyčia.
Kas dabar patikrins, kaip ten buvo prieš dešimt metų? Turime pasitikėti galimai nukentėjusio menininko pasakojimu? Vis dėl to yra rimtų priežasčių abejoti jo žodžių ir motyvų nuoširdumu.
Ne mokinys, bet mokytoja nukentėjo nuo mobingo
Tikybos mokytoją persekiojantis M. Samavičius net nelankė jos pamokų. Anot S. Norvaišienės, ji gyvai su Mariumi nėra kalbėjusi apie katalikų tikėjimo požiūrį į lytiškumą ir net nežinojo apie jo paties homoseksualumą. Mokytoja pasakoja, kad su mokiniu mokykloje ir bendravo, ir išsiskyrė draugiškai, netgi yra išsisaugojusi jo dovanotą piešinį su parašu.
Mokytoja S. Norvaišienė teigia, kad tikybos pamokose homoseksualumo tema kalba mažai – tik tiek, kiek mokiniai klausia, kodėl Bažnyčia nepritaria tos pačios lyties porų santuokai, ir panašiai. Mokytoja trumpai paaiškina, ko moko tikėjimas, bet kalbėdama šia tema visada pasako apie meilę ir pagarbą visiems žmonėms – ir homoseksualams.
Mariaus pokalbiai apie homoseksualumą su mokytoja prasidėjo tada, kai jis pats ėmė rašinėti mokytojai privačias žinutes, jai siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius video, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt. Mokytojos pasakojimu, ji Mariui atsakinėjo kaip suaugusiam asmeniui, kaip buvusiam auklėtiniui, kuriam galimai reikalinga pagalba, bendravo pagarbiai ir mandagiai.
Atsakydama į Mariaus siunčiamas privačias žinutes ji išsakė savo įsitikinimus – katalikų tikėjimo mokymo tiesas apie homoseksualius lytinius santykius. Nei Marius, nei kiti asmenys neprivalo sutikti su mokytojos įsitikinimais (visiems galioja religijos laisvė), tačiau mokytojos pasisakymuose nėra konkretaus asmens ar bendrai homoseksualių asmenų žeminimo.
Mokytoja ne kartą prašė Mariaus neberašyti piktų žinučių: „Mariau, man tavo mintys ir patyčios iš Bažnyčios bei kunigų nepriimtinos ir nenoriu jomis teršti savo minčių ir gyvenimo. Siuntinėk tuos tekstus savo draugams ir bendraminčiams.“ Tačiau Marius nenustojo persekioti mokytojos, skundė ją mokyklos administracijai, institucijoms, kurstė kitus mokinius prieš ją.
Nors daugelį savo žinučių Marius ištrynė, tačiau liko, pavyzdžiui, toks mokytojai adresuotas palinkėjimas: „Tikiuosi, kad degsite pragare už savo pagieža ir pykti kitiems. Taip pat paviešinsiu jūsų homofobija, tikiuosi neteksite darbo ikiukas“ (kalba netaisyta).
M. Samavičiaus persekiojimą patyrė ne vienas krikščionis
M. Samavičius sistemingai ir piktybiškai persekiojo ne vieną krikščionį. Liepos 2 d. įsteigta Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga turi duomenų, kad Marius vykdė viešo mobingo, patyčių, psichologinio spaudimo akcijas net prieš tris profesinės sąjungos steigėjus. Jis montavo krikščionis žeminančius video, rašė laiškus valstybės valdžios institucijoms, darė psichologinį spaudimą socialiniuose tinkluose viešai ir privačiose žinutėse. Visais atvejais asmenys buvo puolami dėl jų religinius įsitikinimus atitinkančių pasisakymų ir profesinės ar visuomeninės veiklos.
Kad Mariaus vykdomas persekiojimas yra susijęs su asmenų krikščioniška pasaulėžiūra, rodo tai, jog jis sumontavo video, kuriame tyčiojosi net ir iš homoseksualaus kataliko, nes šis dėstė savo religiniais įsitikinimas pagrįstą, bet LGBT ideologijai prieštaraujančią nuomonę. Tai yra akivaizdžiai krikščionofobiškas elgesys.
Krikščionių persekiojimu siekiama pakeisti visuomenės nuomonę
Šis ir daugybė kitų pavyzdžių rodo, kad Lietuvoje įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su vykdomu politiniu, kultūriniu ir moraliniu perversmu mūsų valstybėje. Tai dažnai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčia krikščionis tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą.
Dėl augančios krikščionofobijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems – ne visi jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja susidūrę. Labiausia šią grėsmę jaučia tie, kurie dirba specifinėse, moraliai jautriose profesijose (gydytojų, mokytojų, dėstytojų) arba aktyviai gina krikščioniškas vertybes politikoje ir viešojoje erdvėje.
Tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“.
Ypatinga rizika patirti persekiojimą už savo nuostatų išsakymą tiesioginiame darbe kyla tikybos mokytojams. Jie mokiniams turi išdėstyti katalikų tikėjimo mokymą, kuris prieštarauja įsivyraujančioms politinėms ir kultūrinėms tendencijoms, siekiančioms sulyginti homoseksualius lytinius santykius ir tokių porų bendrą gyvenimą su vyro ir moters santuoka. Taigi tikybos mokytojai yra ta grandis, kuri trukdo perkeisti augančios kartos nuomonę „reikiama linkme“. Taip pat jie yra patogus taikinys, siekiant visuomenei parodyti, kokios viešos patyčios ir mobingas gresia už LGBT ideologijai nepalankių minčių skleidimą.
Todėl pasitelkus žiniasklaidą ir angažuotus „nukentėjusius“, jau ne pirmą kartą yra vykdomas tikybos mokytojų mobingas, siekiant juos išgąsdinti, kad jie bijotų skelbti autentišką Bažnyčios mokymą lytinės moralės klausimais. Tuo pačiu visuomenė „pasimoko“, kad saugiau patylėti ir viešai nekvestionuoti LGBT ideologijos dogmų.
„Nukentėjusysis“ M. Samavičius savo intencijų neslepia – jis užsimena apie siekį, kad mokyklose būtų vedami mokymai apie „LGBT bendruomenę“. Jis teigia, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Lietuvos gėjų lyga „mielai sutiko pravesti mokymus“, tik mokyklos kažkodėl jų nekviečia… Tai yra kitose valstybėse jau patikrinta koordinuota spaudimo akcija vienu metu siekiant ir nutildyti tikybos mokytojus, ir užčiaupti kitus „neteisingai galvojančius“ visuomenės narius, ir priversti mokyklas atverti duris LGBT propagandai.
Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo persekiojimo
Panašu, jog skundais ir šmeižimu žiniasklaidoje Marius siekia, kad tikybos mokytoja S. Norvaišienė būtų atleista iš darbo ir tą deklaruoja viešai. Viename iš savo interviu jis išsakė mintį, kad „tokie mokytojai neturėtų dirbti mokykloje“. Kitaip tariant, Marius teigia, kad tikybos mokytojai, kurie nuosekliai laikosi Katalikų Bažnyčios tikėjimo, neturėtų dirbti tikybos mokytojais. Tai yra ne kas kita, kaip tiesioginis kurstymas diskriminuoti darbuotoją dėl religinių įsitikinimų. Galima tik įsivaizduoti, koks būtų kilęs ažiotažas, jei tikybos mokytoja būtų viešai pasakiusi, kad „tokie mokiniai neturėtų mokytis mokykloje…”
Religijos, įsitikinimų, žodžio, sąžinės ir saviraiškos laisvės demokratinėse valstybėse yra fundamentalios. Jas saugo ir LR Konstitucija, ir tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Katalikai turi teisę laisvai skleisti Katalikų Bažnyčios mokymą ir vadovautis juo darbe ir visose kitose gyvenimo sferose. Darbuotojų persekiojimas už jų religinius įsitikinimus yra neteisėtas ir žalingas ne tik konkretiems tikintiems asmenims, bet ir žodžio, saviraiškos laisvei bei apskritai demokratijai Lietuvoje.
Todėl įsikūrusi Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga gins nuo kriškčionofobiškų išpuolių tikybos mokytojus ir kitus krikščionis darbuotojus, teisinėmis ir kitomis priemonėmis saugos juos nuo mobingo, psichologinio spaudimo, diskriminacijos bei kitokio persekiojimo dėl religinių įsitikinimų.
