Į JAV Prezidento postą ką tik sugrįžęs Donaldas Trumpas savo epinėje inauguracijos kalboje pareiškė ir jau kitą dieną patvirtino savo įsaku, kad nuo šiol JAV pripažįstamos tik dvi biologinės vyro ir moters lytys. Tuo tarpu ne per seniausiai prisiekusi viena iš Lietuvos ministrių, panašu, yra nusiteikusi vykdyti priešingą politiką.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo parengtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane užsibrėžė tikslą stiprinti darbuotojų apsaugą nuo smurto ir priekabiavimo darbe, o kad šis tikslas būtų pasiektas, numatė pasiūlyti Seimui ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją Nr. 190 „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“. Verta panagrinėti šio dokumento turinį išsamiau bei atkreipti visuomenės ir teisės aktus priimančių institucijų atstovų dėmesį į jo sąsajas su Stambulo konvencija bei Lietuvoje jau egzistuojančiomis teisės normomis.
TDO konvencijos pavadinimas skamba kaip iš tiesų teisingas ir siektinas tikslas. Ne per seniausiai Lietuvoje buvo svarstyta ir kita konvencija gražius idealus skelbiančiu pavadinimu – „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“, daugeliui žinoma tiesiog kaip Stambulo konvencija. Tiek TDO, tiek Stambulo konvencijos atveju – velnias slypi detalėse. Šios detalės abiejose konvencijos, sutapimas ar ne, turi daug panašumų.
Verta prisiminti, kad visi su Stambulo konvencija susiję ginčai sukosi apie šios konvencijos 3 straipsnio c dalyje įtvirtintą „socialinės lyties“ arba „lyties socialiniu aspektu“ (angl. gender) sąvoką, kuri, priešingai biologinei lyties sampratai, teigia, kad lytis yra ne nekintamas asmens prigimties bruožas, bet socialinis konstruktas: „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Kalbant paprasčiau, lytis yra ne biologinė duotybė, bet kiekvieno asmens pasirinkimas.
Stambulo konvencijos palaikytojai jau anksčiau yra mėginę nuginčyti šios konvencijos problematikos esmę, siūlydami pasiskaityti lietuvišką dokumento vertimą ir nematyti jame jokių „socialinių lyčių“. Tačiau verta priminti, kad pagal Vienos konvenciją, sutartys gali būti aiškinamos tik oficialia dokumento surašymo kalba. Tad aiškinant konvencijose esančius terminus „gender“, „gender-based violence“, „gender identity“, kurie naudojami šalia termino „sex“, reiškiančio biologinę lytį, turėsime juos suprasti taip, kaip jie suprantami oficialiomis dokumento surašymo kalbomis.
Stambulo konvencija nurodo, kad šiokias tokias išlygas galima daryti, tačiau tik straipsniams, susijusiems su žalos atlyginimo mechanizmu (30 str. 2 d.), jurisdikcijos klausimais (44 str.), baudžiamojo proceso vedimo aspektais (55 str.) ir nusikaltimų senaties terminu (58 str.). Jokių išlygų dėl „gender“ termino būti negali, todėl šią nuostatą turėtume aiškinti būtent pagal Stambulo konvenciją. Sukurtas visas priežiūros mechanizmas, kad konvencijos nuostatų būtų tinkamai laikomasi, tad tiems, kurie nesutinka vadovautis tokia ideologija, būtų atveriamas kelias taikyti sankcijas.
Praeitame Seime nepakako progresyvistinės politinės valios, kad tokia lyties samprata būtų perkelta į mūsų šalies teisės sistemą. Naujoji Vyriausybė taip pat neišreiškė drąsaus nusiteikimo ratifikuoti Stambulo konvenciją. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planuose atsiradusi TDO konvencija Nr. 190 kelia įtarimą, jog nepavykus socialinei lyčiai į mūsų įstatymus „užeiti pro duris“ ji gali netikėtai mėginti patekti „pro langą“. Gudrus manevras: kol nei Seimo nariai, nei NVO aktyvistai ar juo labiau visuomenė dar nesusigaudė, apie ką šiame dokumente kalbama, skubiai priimti tai, dėl ko šitiek metų buvo muštasi Seimo salėje ir diskusijų arenose. Nerkime gilyn, apie ką šis dokumentas iš esmės?
Konvencijos 1-ajame straipsnyje pateikiami apibrėžimai, tarp kurių nurodoma, kad sąvoka „smurtas ir priekabiavimas dėl lyties“ reiškia smurtą ir priekabiavimą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų biologinės lyties (angl. sex) ar socialinės lyties (angl. gender) arba neproporcingai paveikiantį tam tikros biologinės lyties ar socialinės lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą. Nors Konvencija tiksliau neapibrėžia socialinės lyties sąvokos, pateikiamas lyčių sampratos dualizmas suponuoja, jog šiuo atveju kalbama apie tą patį, apie ką kalba ir Stambulo konvencijos 3 straipsnio c dalis.
TDO konvencijos 4 straipsnis apibrėžia esminius šios sutarties įgyvendinimo principus. Nurodoma, kad kiekviena konvenciją ratifikavusi šalis, vadovaujantis nacionaliniu reguliavimu bei konsultuojantis su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, privalo patvirtinti „įtraukias, integruotas ir į socialinę lytį orientuotas priemones“ (angl. inclusive, integrated and gender-responsive approach), siekiant smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje prevencijos ir pašalinimo. Taigi, konvencija iš esmės įpareigoja valstybes–nares darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose aktuose numatyti priemones kovai su smurtu ir priekabiavimu ne tik biologinės, bet ir socialinės lyties pagrindu.
Jeigu atsiverstume LR Darbo kodeksą, pamatytume, kad smurtas ir priekabiavimas lyties pagrindu Lietuvoje jau seniausiai yra aiškiai ir nedviprasmiškai draudžiamas (30 str.), įpareigojant darbdavius užtikrinti smurto ir priekabiavimo prevenciją, teikti pagalbą darbuotojams, patyrusiems smurtą ir priekabiavimą, o didesnes įmones – parengti smurto ir priekabiavimo darbovietės lygmeniu politiką.
konvencija iš esmės įpareigoja valstybes–nares darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose aktuose numatyti priemones kovai su smurtu ir priekabiavimu ne tik biologinės, bet ir socialinės lyties pagrindu.
Kyla klausimas, ką naujo ši konvencija galėtų pasiūlyti smurto ir priekabiavimo prevencijos srityje, išskyrus sąvokos „socialinė lytis“ įvedimą į mūsų nacionalinę teisę. Prisiminkime, tas pats klausimas kilo ir svarstant Stambulo konvenciją, kurios visos esminės nuostatos dėl smurto prieš moteris ir šeimoje mūsų teisėje jau galioja. Išskyrus, žinoma, „socialinės lyties“ sąvoką.
Tiek Stambulo, tiek TDO konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politinę galią, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė. Abi konvencijos iš esmės siekia visuomenėje išnaikinti sampratą, kad yra tik dvi biologinės vyro ir moters lytys, bei požiūrį, kad kultūroje susiformavę socialiniai vyrų ir moterų vaidmenys gali būti nulemti objektyvių biologinių vyriškos ir moteriškos prigimties skirtumų. Iš dokumentų teksto matyti, kad juos priėmus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis neideologizuotu mokslu, „savo galva“, savo kultūra ir papročiais būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais„pažangiais žmonėmis“.
Nejaugi vėl bus mėginama, prisidengiant tariama kova su smurtu, tinkamai neinformuojant suinteresuotų šalių (darbdavių ir darbuotojų organizacijų) bei plačiosios visuomenės, šį progresyvistinį, pseudomokslinį konstruktą perkelti į Lietuvos teisę? Mūsų partneriai Vakaruose jau aiškiai skelbia, kad pripažįstą tik dvi lytis. Taigi, kiek lyčių turėsime Lietuvoje?
