Tūkstantmečių sandūroje 2005 m. balandžio 18 d. savo prieškonklavinėje kalboje tuometinis kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI, kalbėjo: „Pasaulyje randasi reliatyvizmo diktatūra, nieko nepripažįstanti galutiniu matu ir paskutiniu visų daiktų matu, laikanti tik savąjį Aš ir jo įgeidžius.“
Mums žodis „diktatūra“ turi labai aiškią reikšmę. Mes dar prisimename, kaip atrodė komunistinis režimas ir jo priespauda, su nerimu stebime įvykius kaimyninėje Baltarusijoje, skaitome siaubo istorijas iš Šiaurės Korėjos. Visi diktatoriai paprastai naudoja brutalią jėgą prieš jiems besipriešinančius, jiems oponuojančius ar tiesiog jų įsitikinimu ir vertinimu įtartinus, nepatikimus žmones.
Apie kokią užgimstančią naujos formos diktatūrą moderniame Vakarų pasaulyje mus beveik prieš du dešimtmečius perspėjo dabar jau emeritas popiežius Benediktas XVI?
Reliatyvizmo kaip mąstymo būdo ištakas galime rasti dar senovės graikų filosofo Protagoro posakyje: „Žmogus yra visų dalykų matas“ arba Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto klausime Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38).
Reliatyvizmas (lot. relativus – santykinis ) – metodologinis principas, teigiantis, jog nėra absoliučiai, visuotinai teisingo ar vertingo požiūrio. Bet kuris požiūris ar įsitikinimas turi tik santykinę, subjektyvią reikšmę – jo teisingumas priklauso nuo taikymo aplinkybių, asmens socialinių, kultūrinių nuostatų ar įgimtų savybių.
Reliatyvizmas neneigia tiesos galimybės. Anot reliatyvistų, yra ne viena, bet daug tiesų. Reliatyvizmas, kaip mąstymo laikysena, nepripažįstanti jokios absoliučios, visiems vienodai galiojančios tiesos, atmeta ir tokios tiesos šaltinį Dievą.
Šiuolaikinio reliatyvizmo ištakas galima aptikti dar Apšvietos laikotarpyje, kai jis įsiskverbė ne tik į universitetų bei politikos pasaulį, bet ir į teologiją.
Šiuolaikinio reliatyvizmo ištakas galima aptikti dar Apšvietos laikotarpyje.
Dangstydamasis pliuralizmu ir vadinamuoju įkultūrinimu, šis reiškinys yra įkėlęs koją į tikėjimo sritį, tiesą apie Jėzų Kristų ir Jo nepakartojamumą pasaulio išganymo istorijoje bei patį Apreiškimą siekia paversti tik viena iš galimų subjektyvių tiesų.
J. Ratzingeris matė didelę grėsmę, kad reliatyvizmui pasidavę mąstytojai ir teologai siekia keisti pamatinius kristologijos ir krikščioniškos antropologijos principus.
Pavyzdžiui, vis didėjant spaudimui Katalikų Bažnyčiai peržiūrėti jos mokymą apie homoseksualių santykių būseną, Tikėjimo mokymo kongregacijos, kuriai tuo metu vadovavo kardinolas J. Ratzingeris, dokumente Homosexualitatis problema apie šį reiškinį buvo rašoma: „Šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis.
Pastarųjų žmonių supratimas prieštarauja tiesai apie žmogų, kuri iki galo atskleista Kristaus slėpinyje. Gal ir ne visai sąmoningai jie išreiškia materialistinę ideologiją, neigiančią transcendentinę asmens prigimtį bei kiekvieno žmogaus antgamtinį pašaukimą“.
Šitoks spaudimas įteisinti, t. y. pripažinti ne nuodėmingais, o tik kaip kitaip tvarkingais homoseksualius santykius, Bažnyčiai nesumažėjo ir mūsų dienomis, net priešingai, jis dar labiau padidėjo.
Patirdama didžiulį spaudimą ne tik iš pasaulio, bet ir pačios Katalikų Bažnyčios viduje, 2021 m. vasario 22 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos su popiežiaus Pranciškaus žinia paskelbtoje Responsum ad dubium notoje Bažnyčia dar kartą patvirtino savo autentišką mokymą: „Homoseksualių sąjungų laiminimas negali būti laikomas leistinu, nes tam tikra prasme jis imituotų arba būtų analogiškas santuokiniam palaiminimui, kuriuo laiminami vyras ir moteris, besivienijantys Santuokos sakramentu, dėl to nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti net iš tolo primenančiomis Dievo planą ar analogiškomis jam dėl santuokos ir šeimos“.
Popiežius Benediktas XVI / EPA nuotr.
Bažnyčiai patvirtinus, kad jos mokymas dėl homoseksualių santykių būsenos nesikeičia, buvo sulaukta atviro pasipriešinimo Bažnyčios viduje, kuris (pavyzdžiui, Bažnyčia Vokietijoje) gali tapti net dar vienos schizmos (gr. schisma – skilimas) Bažnyčioje priežastimi. Tai parodė, jog popiežiaus emerito Benedikto XVI nerimas dėl vis labiau įsigalinčio reliatyvizmo, kuris siekia pakeisti pamatinius kristologijos ir krikščioniškos antropologijos principus, nebuvo perdėtas.
Reliatyvizmas, kuris remiasi mąstymo nuostata, kad neįmanoma vadovautis absoliučia tiesa, nebepalieka vietos ir visoms galiojančioms moralės normoms. Išlaisvinus žmogų iš Dievo, kaip tiesos ir moralės šaltinio, žmogus tarsi įgauna galią pats nuspręsti, kas yra gėris ir blogis.
Tada palaipsniui viskas, taip pat ir pati žmogaus prigimtis, tampa reliatyvi. Kiekvienas tampa savo asmeninės tiesos ir tikrovės kūrėju – dievu. Tokioje iš absoliučios tiesos ir moralės išlaisvintoje visuomenėje ilgainiui įsivyrauja tiesų kakofonija (gr. kakophonia – nemalonus skambėjimas) su neišvengiama jų tarpusavio konfrontacija.
Tokios konfrontacijos augimą galime šiuo metu stebėti daugelyje Vakarų pasaulio visuomenių, kuriose reliatyvizmas tapo dominuojančiu. JAV visuomenės susipriešinimas šiuo metu jau pasiekė tokį lygį, jog beveik pusė gyventojų mano, kad pilietinis karas šalyje yra tikėtinas (plg. 2021 m Johno Zogby nacionalinė gyventojų apklausa).
Reliatyvizmas, kuris remiasi mąstymo nuostata, kad neįmanoma vadovautis absoliučia tiesa, nebepalieka vietos ir visoms galiojančioms moralės normoms.
Panašias tendencijas šiuo metu jau galime matyti ir Lietuvoje. Tokia visuomenė, kurioje nėra puoselėjamos jos narių dorybės ir moralė, o šaliai vadovauja žmonės, ignoruojantys arba net atvirai neigiantys žmogaus prigimtį bei propaguojantys moralinį reliatyvizmą, yra pasmerkta anksčiau ar vėliau tapti legalistinio (pranc. legalisme – skrupulingas laikymasis galiojančių teisės normų) totalitarizmo politine sistema, kurioje vis gausėjančių įstatymų galia yra normuojami žmonių tarpusavio santykiai, įvairių visuomenės grupių interesai verčiami išgalvotomis teisėmis, įstatymų bei sankcijų pagrindu yra vis labiau suvaržoma prigimtinė žmogaus teisė į laisvą ir atsakingą gyvenimą.
Pagrindinis tokio totalitarizmo taikinys tampa sąžinės, religijos ir žodžio laisvė. Krikščionys, besiremiantys tikėjimu, kad krikščioniška samprata apie žmogų, moralę, santuoką, lytiškumą, šeimą, gyvybę remiasi ne viena iš galimų žmogaus mąstymu paremtų nuomonių, filosofijų ar ideologijų, bet paties Dievo apreikšta tiesa, gali atsidurti už įstatymo ribų ir būti kaltinami skleidžiant netoleranciją ir neapykantą.
Krikščionys vis dažniau susiduria su vidine baime ir savicenzūra, kai bijant pasekmių (mobingas, žeminimas, pajuoka, išstūmimas iš viešojo gyvenimo ir socialinių tinklų) dėl „šventos ramybės“ vengiama sakyti tiesą, o atvirai reiškiant religiniais įsitikinimais paremtą poziciją, galima susidurti ir su teisiniu persekiojimu (pavyzdžiui, Suomijoje šiuo metu vysktantis parlamento narės P. Rasanen ir liureonų vyskupo J. Pohjola teismo procesas).
Benediktas XVI mokė, kad „tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai” (Caritas in Veritate). Reliatyvizmo diktatūra, atskirdama evangelizaciją nuo viešojo žmonių gyvenimo, siekia ją supančioti iš vidaus ir iš išorės.
Reliatyvizmas, „išlaisvindamas“ visuomenę iš Dievo apreikštos tiesos ir tikrovės, bando ją perkelti į pačio žmogaus susikurtą, ideologijomis paremtą, utopinę tikrovę be Dievo, be nuodėmės, be moralės, su lyčių, šeimų ir t. t. įvairove – reliatyvią (virtualią) tikrovę, kuri veikia pagal pačio žmogaus išgalvotus principus, dėsnius ir tvarką. Šis utopinis „išsilaisvinimo“ judėjimas neišvengiamai veda į visuomenės išlaisvinimą ir iš pačios laisvės – modernią vergovę.
JAV tėvai kūrėjai aiškiai suprato, kad laisva rinka ir demokratija gali būti plėtojama tik tokioje visuomenėje, kurios nariai laikosi moralės ir puoselėja dorybes. Priešingu atveju, jai kyla grėsmė tapti tik priedanga įvairioms politinę ir finansinę galią turinčioms interesų grupėms ir ilgainiui mutuoti į diktatūrą.
Vakarų pasaulio politikoje ilgą laiką dominavusi liberali demokratija, užsikrėtusi žmogaus išsilaisvinimo iš prigimties ir tikrovės utopija, vis labiau mutuodama, įgauna šizofreniškos politinės sistemos bruožus, tapdama tik vis labiau įsigalinčio legalistinio ideologijų totalitarizmo ir reliatyvizmo diktatūros priedanga.
Ši, dar viena utopinė „išlaisvinimo“ iš tikrovės, revoliucija yra ir reali grėsmė du tūkstančius metų kurtai krikščioniškajai civilizacijai. To ženklus jau akivaizdžiai galime matyti.
Ką daryti vis labiau įsigalint reliatyvizmo diktatūrai? Evangelijoje pagal Joną Jėzus sakė: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“ ( Jn 8, 31-32). Išsilaisvinti iš reliatyvizmo mąstymo nuodų ir jo primestos diktatūros mums gali padėti tik realus atsivertimas į Jėzų Kristų.
Turime iš naujo įsipareigoti maldai, sakramentiniam gyvenimui, liturgijai ir dorybių ugdymui kaip reliatyvizmo įveikimo būdui. Sąmoningas ir veiklus dalyvavimas Eucharistijoje, Švenčiausio Sakramento adoracija, atgaila ir praktinis dorybių ugdymas išlaisvina žmogų iš patiriamo dvasinio totalitarizmo gniaužtų (plg. Ef 6,12), padeda atgauti drąsą ir orumą, paskatina vėl pilnatviškai atrasti asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi, kuris yra mūsų Viešpats, „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6).
