Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau diskutuojama, ar mūsų šalyje tinkamai užtikrinama žodžio ir saviraiškos laisvė. Priežasčių nerimauti tikrai yra – galime prisiminti bent keletą viešojoje erdvėje ne per seniausiai nuskambėjusių atvejų.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto tarybos narys Almantas Stankūnas, pasidalinęs nuomone, kad homoseksualumas yra „lytiškumo sutrikimas“, šios savivaldybės Etikos komisijos pripažintas pažeidusiu politiko etiką ir netinkamu atstovauti savo miestui (vėliau Vyriausios tarnybinės etikos komisija šį Vilniaus miesto savivaldybės etikos komisijos sprendimą panaikino). Už analogišką teiginį gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas Lietuvos bioetikos komiteto pripažintas pažeidusiu darbo etiką ir praeitų metų pabaigoje skubiai atleistas iš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (vėliau Lietuvos administracinių ginčų komisija šį Lietuvos bioetikos komiteto sprendimą taip pat panaikino). O štai anglų kalbos mokytoja Alina Laučienė šiuo metu teisiama Vilniaus miesto apylinkės teisme – už, neva, neapykantos kurstymą savo parašytame straipsnyje, kuriame šiuo metu vykstančio Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste sukritikavo nuolatinę ir akivaizdžią rusakalbių Lietuvoje viešai demonstruojamą nepagarbą valstybinei kalbai.
Nepatogus kunigo Ričardo Doveikos pamokslas
Vis dėlto, įdomiausi ginčai kilo po to, kai kunigas Ričardas Doveika 2024 m. vasarą savo pamoksle pasakė, kad 80 procentų Lietuvos žmonių prisibijo reikšti savo nuomonę. Išgirdę apie šį kunigo pasisakymą, viešojoje erdvėje pamokslauti jam pradėjo visas būrys viešųjų intelektualų, politikų ir „faktų tikrintojų“. Pirmiausia jie teigė, kad R. Doveikos duomenys nepagrįsti ir išgalvoti. Vėliau, kai jiems buvo parodytas konkretus visuomenės nuomonės tyrimas (2022 m. atliktas „Baltijos tyrimų“), pagrindžiantis kunigo teiginį (su 1 procento paklaida), R. Doveikos teiginiai nurašyti kaip interpretacijos, o pats tyrimas paskelbtas metodologiškai ydingu. Trumpai tariant, traukti visi įmanomi „argumentai“ siekiant bet kokia kaina nuraminti visuomenę (ir, tikriausiai, save pačius), jog Lietuvoje su žodžio ir saviraiškos laisve tikrai viskas tvarkoje.
Beveik visi R. Doveiką realybės iškraipymu kaltinę visuomenės veikėjai, „kaip nekeista“, vienaip ar kitaip buvo susiję su tuometine konservatorių–liberalų valdančiąją dauguma ir Vyriausybe. Tuometė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen teigė mananti, „kad baimių nėra, yra labai daug drąsos ir kartais mažokai atsakomybės“. Suprask, ne tik žmonės nebijo sakyti ką galvoja, bet netgi reiškiasi per drąsiai, todėl būtina dar labiau griežtinti atsakomybę už „neapykantos kalbą“. Jai pritarė ir liberalusis TS-LKD flangas. Buvęs Seimo narys Andrius Navickas R. Doveiką vadino kankiniu apsišaukėliu: „Vadini save kankiniu, o pasekėjai tau tik ploja, gyveni patogiai ir galima ramiai rūpintis įvaizdžio vadyba“. Jo kolega Linas Slušnys taip pat nuogąstavimus dėl padėties mūsų visuomenėje priskyrė R. Doveikos masių pripažinimo siekiui: „Minioje niekas faktų netikrina ir nesigilina. Lyderis ištarė teiginį – minia ošia ir ploja.“ O savo žodžio tikrai neribojantis ir „kolorado vabalus“ ne per seniausiai šaudyti siūlęs Arūnas Valinskas nepraleido progos R. Doveikos teiginio įvertinti kaip palankaus Rusijai. A. Valinskas tikrai gali nebijoti reikšti savo nuomonės – skirtingai nei lietuvių kalbos statusą ginti (nieko nešaudant) pasiūliusiai A. Laučienei, A. Valinskui pasiūlius susidoroti su valstybės priešais prokuratūra tyrimo dėl jo nusprendė nepradėti.
Paminėti, žinoma, verta ir kai kuriuos R. Doveiką gynusius politikus. Tarp jų dabartinis Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, „valstiečiai žalieji“ Aurelijus Veryga ir Asta Kubilienė. Visi jie tuo metu buvo Seimo opozicijos nariai ir, skirtingai nei liberalieji valdantieji, kur kas santūriau vertino žodžio ir saviraiškos laisvę mūsų šalyje.
Akivaizdu, kad būtent konservatyvesni politikai ir visuomenės veikėjai šiandien labiausiai sunerimę dėl laisvės reikšti savo įsitikinimus ir vadovautis jais savo veikloje. Šiuo metu Lietuvai itin aktualiose diskusijose lytiškumo, šeimos sampratos, tautinės tapatybės klausimais krikščioniškų ar patriotinių pasaulėžiūrų atstovai parinkdami savo retoriką turi būti kur kas atsargesni nei jų oponentai progresyviojoje stovykloje. Kaip rodo pastarojo meto pavyzdžiai, pasvarstymai apie LGBT ideologijos kilmę ir žalą arba pasiūlymai griežčiau reguliuoti imigrantų srautus gali grėsti ne tik neformaliomis pasekmėmis (cancel culture), bet ir teisine atsakomybe. Formaliai tarsi ir egzistuoja žodžio, saviraiškos laisvės, tačiau realiai pasinaudojantys šiomis laisvėmis asmenys, įsižeidus vienai ar kitai visuomenės grupei, rizikuoja sugadinti savo karjerą ir turi teismuose įrodinėti savo nekaltumą. Tokioje visuomenėje įsigali savicenzūra: valstybė nedraudžia pasakyti savo nuomonės, bet nežinia, kokią kainą už tai gali tekti sumokėti, todėl labiau apsimoka pasilaikyti ją sau.
Kokia situacija šiandien Lietuvoje?
Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos užsakymu 2025 m. vasario 14 – 23 d. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurioje keltas klausimas, ar darbuotojai, siekdami išsaugoti darbo vietą, bijo viešai išsakyti savo nuomonę vertybiniais ar pasaulėžiūros klausimais. Prieš apžvelgiant tyrimo duomenis, trumpai apie tyrimo metodologiją: tyrime dalyvavo 1000 respondentų nuo 18 m. amžiaus, kurie atrinkti buvo tikimybinės atrankos principu išlaikant populiacijos proporcijas pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą. Tyrimas vykdytas 27 miestuose ir 46 kaimuose. Gautų duomenų paklaida 3,1 proc.
Nuostatą, kad norint išsaugoti darbą savo pažiūras geriau pasilaikyti sau, išreiškė 61,3 proc. apklaustųjų (22,5 proc. nurodė, jog tokios baimės nejaučia; 16,2 proc. neturėjo nuomonės).
Nustatyta, kad tokia baimė labiausiai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių: net 71,9 proc. 60-69 m. amžiaus apklaustųjų nurodė sutinkantys, kad darbuotojai vengia išsakyti savo vertybines nuostatas, siekdami išsaugoti darbo vietą. Tam pritaria ir panašus procentas 50-59 m. amžiaus apklaustųjų (66,9 proc.). Jaunimas nusiteikęs drąsiau, tačiau vis vien beveik pusė (48 proc.) 20-29 m. amžiaus apklaustųjų su minėtuoju teiginiu sutinka.
Baimė reikšti savo nuomonę netolygiai pasiskirsčiusi ir tarp skirtingų politinių partijų rinkėjų. Tyrime nustatyta, kad stipriausią baimę dėl vertybinių pažiūrų įtakos karjerai jaučia socialdemokratų (72,1 proc.) ir „Nemuno aušros“ (75,7 proc.) rinkėjai. Šiuo klausimu kiek drąsesni jaučiasi Tėvynės sąjungos (50 proc.) ir Liberalų sąjūdžio (45 proc.) rinkėjai.
Kodėl krikščionys priversti save cenzūruoti?
Savicenzūra nėra tik Lietuvos problema – apie šį fenomeną vis plačiau kalbama ir Vakaruose, kur netgi atliekami tyrimai apie šį reiškinį. Pastebima, kad savicenzūra ypatingai paplitusi tarp akademikų ir krikščioniškos pasaulėžiūros asmenų. Tai iškalbingas faktas, žinant, kad tiek religija, tiek mokslas yra orientuotos būtent į tiesos pažinimą. Ir panašu, kad būtent tiesos paieškoms savo gyvenimą pašvenčiantys žmonės turi būti labiausiai atsargūs dalindamiesi savo nuomone.
Su savicenzūra susiję klausimai JAV Aukščiausiajame Teisme svarstyti dar praeito amžiaus viduryje (1964 m. byla New York Times v Sullivan). Teismo vertinimu, šis reiškinys atsiranda tada, kai asmuo, formaliu požiūriu turintis teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, nusprendžia tam tikrais klausimais save cenzūruoti, kad išvengtų neigiamų savo nuomonės išreiškimo pasekmių. Savicenzūrą dažnai paskatina ir žmogaus teises ir laisves garantuoti turinčios valstybės veiksmai arba neveikimas, kuris atgraso asmenis nuo realaus naudojimosi savo teisėmis visuomeninėje ar profesinėje veikloje, baiminantis, kad jiems gali dėl to kilti tam tikros pasekmės, pavyzdžiui, grasinimai, išpuoliai, šmeižto kampanijos.
Išsamų tyrimą [1] apie savicenzūrą tarp krikščionių Prancūzijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje ir Meksikoje 2023 m. paskelbė Tarptautinis Religijos Laisvės Institutas (International Institute for Religious Freedom). Tyrimo tikslas buvo ištirti savicenzūros tarp krikščionių paplitimą minėtose šalyse, kai susilaikoma nuo savo krikščioniškos pasaulėžiūros išsakymo dėl baimės patirti neigiamas pasekmes (tiek teisines, tiek neteisines) visuomeninio ir profesinio gyvenimo srityse.
Vienas svarbiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad daugelis apklaustųjų krikščionių net nesuvokia jog cenzūruoja savo kalbą. Respondentai savo vengimą viešai pasisakyti politiškai jautriais klausimais dažniau įvardijo kaip „atsargumą“, „strategišką požiūrį“ ar „politinį korektiškumą“. Tik analizuodami savo elgseną, jie suvokė, jog cenzūruoja savo kalbą, reaguodami į visuomenėje paplitusį sekuliarizmą, kai religiniais įsitikinimais pagrįstų moralinių vertybių išsakymas sulaukia visuomenės pasmerkimo ir, galimai, gresia nemalonumais.
Savicenzūros reiškinys buvo pastebėtas įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Pavyzdžiui, kunigai, nors ir žino, kad turi teisę pamoksluose laisvai skelbti krikščionišką tiesą, dažnai vengia jautrių temų, baimindamiesi visuomenės ar valdžios reakcijos. Panašiai ir akademinėje aplinkoje: tiek krikščionys studentai, tiek dėstytojai, nors žino apie akademinių diskusijų laisvę, ribotai reiškia savo nuomonę socialiniais ir vertybiniais klausimais, kadangi baiminasi pasmerkimo iš kolegų ar institucijų. Žiniasklaidos ir medijų sektoriuje pastebėta tendencija nušviečiant visuomenėje jautrias temas krikščionišką perspektyvą nutylėti arba pristatyti ją neigiamai. Viešojo sektoriaus darbuotojai dažnai susiduria su tiesioginiu spaudimu laikytis sekuliarumo principų, nurodant, kad atviras religinių pažiūrų demonstravimas gali pakenkti jų karjerai.
Tyrime pabrėžta, kad savicenzūrą skatina ne tik socialinės ir kultūrinės normos, bet ir teisinė aplinka. Įstatymuose įtvirtintos diskriminacijos, nesantaikos kurstymo, neapykantos kalbos sąvokos kartais interpretuojamos kaip apimančios ir krikščioniškų pozicijų išsakymą. Ypač baimę dalintis nuomonėmis stiprina socialiniuose tinkluose vykstantis krikščioniškų pažiūrų tildymas, kartais peraugantis ir į valstybės sankcionuotą persekiojimą. Kaip ryškiausią to pavyzdį galime prisiminti Suomijos parlamentarės krikščionės demokratės Päivi Räsänen baudžiamąją bylą – politikė teisme turėjo įrodinėti, kad X tinkle jos pacituota ištrauka iš Biblijos nekursto neapykantos prieš seksualines mažumas.
Tarptautinio religijos laisvės instituto tyrime daroma išvada, kad savicenzūra yra, viena vertus, realus ir šiuolaikinėse visuomenės labai paplitęs reiškinys, kita vertus, tai vis dar sunkiai pastebimas, iki galo nesuvoktas fenomenas. Pagrindinė jo žala ta, kad iš diskusijų dėl visuomenei svarbių moralės klausimų pašalinamos religinėmis (tiek krikščionybės, tiek kitų religijų) pasaulėžiūromis grįstos pozicijos. Todėl būtina atnaujinti esmines diskusijas apie religijos laisvės reikšmę mūsų visuomenėje, o ne tik daryti nuorodas į teisės aktus, kuriuose tai deklaratyviai įtvirtinta.
Savicenzūra Vakarų universitetuose
Kitas šiame kontekste svarbus darbas – 2024 m. britų žurnalo „Times Higher Education“ atliktas akademinės laisvės tyrimas [2], analizuojantis saviraiškos laisvės būklę pasaulio universitetuose, ypatingą dėmesį skiriant Jungtinei Karalystei, JAV ir Australijai. Tyrime dalyvavo 452 akademikai iš 28 šalių, kurie pasidalijo savo patirtimi ir nuomonėmis apie akademinės laisvės ribojimus, susijusius su politine poliarizacija ir socialinių tinklų įtaka.
Tyrimas atskleidė, kad net 77 % respondentų mano, jog akademinių diskusijų laisvė per pastaruosius dešimt metų tapo labiau apribota. Daugiausiai taip manančių pastebėta Jungtinėse Valstijose (83 %), kur akademikai ypač baiminasi išreikšti savo nuomonę dėl tokių temų kaip lyties samprata, kolonializmo palikimas ar Artimųjų Rytų konfliktai. Tyrimas taip pat parodė, kad nemaža dalis akademikų praktikuoja savicenzūrą: 68 % dalyvių prisipažino sąmoningai vengiantys tam tikrų temų ar diskusijų, nes baiminasi visuomenės pasmerkimo ar profesinių pasekmių. Šis procentas dar didesnis tarp JAV akademikų (80 %) bei moterų (74 %).
Tyrime nustatyta, kad apklaustieji nesutaria dėl savicenzūros žalos mokslo pažangai. Viena vertus, dalis akademikų mano, kad visiškai laisvas kalbėjimas universitetuose yra būtinas mokslinių diskusijų plėtrai, o bet kokie apribojimai nėra suderinami su pagrindiniais akademinių bendruomenių principais. Kita vertus, dalis respondentų palaiko tam tikrus ribojimus, argumentuodami, kad kai kurie pasisakymai gali būti žalingi ar net pavojingi tam tikroms visuomenės grupėms. Ypač daug diskusijų sukėlė klausimas apie tai, ar universitetai turėtų leisti studentų organizacijoms kviesti bet kokius svečius, nepaisant jų „kraštutinių“ pažiūrų – 67 % respondentų sutiko, kad studentai galėtų turėti teisę patys spręsti, kokius pranešėjus kviesti.
Tyrimas taip pat atskleidė požiūrio į savicenzūrą skirtumus tarp įvairių disciplinų atstovų. Pavyzdžiui, įvairių sričių inžinieriai labiausiai palaiko visišką akademinę laisvę, tuo tarpu socialinių mokslų atstovai yra linkę pritarti tam tikriems apribojimams. Pastebėti ir reikšmingi kartų skirtumai: vyresni nei 60 metų akademikai beveik vienbalsiai palaiko visišką laisvę reikšti bet kokią nuomonę, tuo tarpu jaunesni nei 30 metų akademikai į tai žiūri kur kas atsargiau. Be to, tyrimas parodė, kad moterys dažniau palaiko tam tikrus akademinės laisvės apribojimus nei vyrai.
Britų atliktas, tyrimas patvirtina, kad akademinių diskusijų laisvė, kaip ir religijos laisvė, vis dažniau tampa savicenzūros auka. Ši laisvė nebėra visiems savaime suprantamas akademinės bendruomenės bruožas, o verčiau diskusinis klausimas.
Išvados mūsų atvejui
Kuo šie aptarti tyrimai reikšmingi Lietuvai? Jie parodo, kad savicenzūros fenomenas, žodžio ir saviraiškos laisvės problemos nėra tik vieno kunigo pramanai. Tai iššūkiai, su kuriais susiduria tiek Lietuva, tiek kitos demokratinės Vakarų valstybės. Jose šios problemos jau išsamiai analizuojamos. Neturėtume išdidžiai apsimetinėti, kad mes Lietuvoje esame geresni ir nesusiduriame su analogiškais iššūkiais. Reikėtų tęsti kunigo R. Doveikos pradėtą diskusiją šiuo klausimu ir ieškoti išeičių, kaip neleisti mūsų visuomenėje vienoms ideologijoms monopolizuoti viešąjį diskursą, o kitas pasaulėžiūras nustumti į paraštes. Neturėkime vilčių, kad visuomenei svarbiais klausimais pasieksime konsensusą, kai dalis tos visuomenės paprasčiausiai nutildoma.
Šaltiniai:
1. International Institute for Religious Freedom (IIRF). Perceptions of Self-Censorship: Confirming and Understanding the “Chilling Effect”: https://iirf.global/publications/reports/perceptions-of-self-censorship-confirming-and-understanding-the-chilling-effect/
2. The Times Higher Education academic freedom survey 2024: https://www.timeshighereducation.com/depth/times-higher-education-academic-freedom-survey-2024
