Guillomas Bignonas (Gijomas Binjonas), teologas, knygos „Prancūzų ateisto išpažintis” autorius, aprašė, kaip keli neįtikėtini įvykiai ir sąžinės prabudimas padėjo jam iš užkietėjusio ateisto tapti įsitikinusiu krikščionimi.
Užaugau Prancūzijoje, katalikų šeimoje, tačiau mano ryšys su Bažnyčia nebuvo nuoširdus. Kai jau buvau pakankamai suaugęs, tiesiog nustojau eiti į bažnyčią, ir mano gyvenimas dėl to niekuo nepasikeitė. Taigi tapau ateistu.
Kai augau, man buvo svarbiausia atrasti savo laimę. Sėkmingai sportavau, žaidžiau tinklinį nacionalinėje lygoje, taip pat studijavau programinės įrangos inžinerijos specialybę, kuri, kaip maniau, atneš man gerovę.
Vienas svarbiausių mano interesų buvo moterys – prancūzų kultūroje jos yra neatsiejama vyro gyvenimo dalis. Šiame maksimaliai sekuliariame gyvenimo būde tikimybė, kad susidursiu su Evangelija, nebuvo labai didelė. Tačiau keletas neįtikėtinų įvykių pakeitė viską.
Vieną dieną išvykau atostogauti į Karibus ir susipažinau su gražia amerikiete – buvusiu modeliu ir aktore. Ji mane iš karto patraukė, todėl bandžiau su ja pasikalbėti, užmegzti santykius ir suvilioti.
Tačiau sužinojau, kad ji yra krikščionė, o tai, tiesą sakant, laikiau intelektualine savižudybe. Todėl, kad viskas, kas susiję su tikėjimu ir Dievu, man buvo visiškai nepatrauklu.
Tad būdama krikščionė ji tikėjo susilaikymu iki santuokos, o tai man buvo didžiulė kliūtis. Nepaisant to, ji mane taip traukė, kad nusprendžiau bandyti tęsti santykius, tikėdamasis, jog šios „problemos“ palaipsniui išsispręs.
Aš grįžau į Paryžių, o ji išskrido atgal į Niujorką. Tad negavau to, ko norėjau, bet neketinau pasiduoti. Todėl nusprendžiau įsigilinti į religiją ir Dievą, įtikinėti ją, kodėl ji turėtų liautis užsiiminėti religija ir kad tik prietarai trukdo mums laimingai gyventi kartu.
Pasiėmiau Naująjį Testamentą, kad pabandyčiau šiek tiek suprasti, kuo ji iš tikrųjų tikėjo.
Taip atradau Jėzaus asmenį ir supratau, kad jis iš tikrųjų yra labai įdomus ir žavus.
Svarstydamas apie krikščionybę ir Jėzaus pretenzijas į tiesą, pagalvojau, kad turėčiau atlikti dar vieną eksperimentą – melstis Dievui taip, kaip meldžiasi netikintieji. Todėl pasakiau: „Na, jei Dieve esi, aš dabar apie tai sužinojau, tad kodėl Tu man savęs neatskleidi?”
Aišku, į bažnyčią nėjau ir negalėjau eiti, nes pamaldų metu žaidžiau tinklinį. Tačiau netrukus po to, kai meldžiausi šia malda, staiga patyriau nepaaiškinamą peties traumą, dėl kurios kelias savaites negalėjau tęsti treniruočių.
Dabar man niekas netrukdė nueiti į pamaldas, ką aš ir padariau.
Lankiausi bažnyčioje, kad pamatyčiau, ką krikščionys susirinkę veikia kartu. Man tai buvo tarsi apsilankymas zoologijos sode, nes niekada anksčiau nebuvau matęs tikrų krikščionių ir apskritai jaučiausi labai nejaukiai. Maniau, kad net į bažnyčią eiti yra intelektualinis nusikaltimas.
Nelabai prisimenu, ką pamokslininkas kalbėjo, bet vienu metu pagalvojau: „Gerai, jau užteks, laikas dingti iš čia.“
Todėl pašokau ant kojų ir išbėgau pro galines duris. Toliau su manimi pradėjo vykti sunkiai paaiškinami dalykai: kai atidariau duris, norėdamas išeiti, pajutau stiprų šaltį kažkur pilve, paskui jis pakilo aukščiau ir tiesiogine prasme griebė man už gerklės. Sustingau kaip akmuo ir pagalvojau: tai juokinga… Pirmiausia turiu išsiaiškinti, dėl ko visa tai vyksta.
Apsisukau, nuėjau tiesiai prie dvasininko ir prisistačiau jam. Pasikalbėjome, jis neslėpė savo nuostabos dėl tokio netikėto susitikimo, bet mielai aptarė savo įsitikinimus ir praktiką, ir mes sutarėme pasimatyti.
Per kelis mėnesius pradėjau su juo kalbėtis ir pamažu sugriuvo kai kurie barjerai, kuriuos buvau pasistatęs, kad apsisaugočiau nuo tikėjimo į Dievą. Maniau, kad turiu būti idiotas, kad patikėčiau į Dievą, bet sutikau labai protingų ir jautrių žmonių, kurie tikėjo į jį.
Buvau įsitikinęs, kad krikščionių požiūris į etiką yra represyvus ir netolerantiškas, tačiau dvasininkas man parodė visai kitokį vaizdą. Maniau, kad mokslas paneigė Dievo egzistavimą, bet mačiau, kad nėra rimtų prieštaravimų Kūrėjo egzistavimui.
Iš teigiamos pusės pradėjau vertinti Naujojo Testamento mokymą ir žiūrėti į jį kaip į istorinius įrašus apie tai, kas nutiko Jėzui.
Kai buvo pašalintos intelektinės kliūtys, protas leido atsiverti širdžiai. Tačiau šioje dėlionėje vis dar trūko didžiulės dalies. Mat vis grįždavau prie klausimo: kodėl Jėzus turėjo mirti?
Tikėjausi kažko panašaus į atsivėrusį dangų, iš kurio krinta šviesos spinduliai, ir balsą, sakantį man: „Sveikas atvykęs, sūnau.” Vietoj to, Dievas kalbėjo mano sąžinei.
Akimirksniu supratau, kad anksčiau padariau kažką tikrai amoralaus, kažką, dėl ko melavau ir aplinkiniams, ir sau. Dievas tiesiogine to žodžio prasme bloškė man į veidą šią tiesą, ir tai buvo labai tikra, galinga patirtis. Supratau: esu blogas, puolęs žmogus. Aš prisidirbau, ir tai nenusiplauna.
Vietoje skausmo ir kaltės, žinia, apie kurią buvau skaitęs, pagaliau įgavo prasmę. Supratau: štai kodėl Jėzus turėjo mirti – dėl manęs.
Suvokiau krikščioniškąją žinią, kad Jėzus sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes, kad mums gali būti atleista ir mes galime turėti amžinąjį gyvenimą ne todėl, kad esame geri (aš tikrai toks nebuvau), bet dėl tikėjimo Kristumi.
Priėmiau tai, patikėjau Jėzumi savo išgelbėjimui, ir kaltė, kabanti virš manęs kaip tona plytų, išgaravo. Patyriau dvasinį atgimimą.
