2021 metų Laisvės premijos laureatė Bernadeta Mališkaitė savo asmenine patirtimi ir prisiminimais dalijosi 2022 metų spalio 7 dieną Lietuvos Respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kuri buvo skirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidybos 50-mečiui pažymėti.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ilgiausiai (17 metų) Rytų Europoje ėjęs nelikviduotas pogrindžio leidinys. Pradėtas leisti 1972 m. kovo 19 d. Tikslas – fiksuoti ir viešinti tikėjimo varžymo, tikinčiųjų persekiojimo tuometinėje Sovietų Lietuvoje faktus (leidinyje buvo rubrika ir „Sovietinėse respublikose“).
„Kronika“ ėjo dviejuose pasauliuose: Lietuvoje pogrindyje ir Vakaruose – laisvės sąlygomis. Absoliuti dauguma leidėjų, platintojų vieni kitų nepažinojo ir darbo nekoordinavo– visi darė, ką suprato: vertė „Kroniką“ į kitas kalbas, platino, JAV buvo įkurtas informacinis centras, kai atvykdavo Sovietų Sąjungos pareigūnai, žmonės rengdavo protesto akcijas. Manau, kad mes dar nesame plačiai ir pakankamai susipažinę su tautiečių darbu Vakaruose.
Bendradarbiauti rengiant „Kroniką“, kun. Sigitas Tamkevičius, mane pakvietė 1980 m. pavasarį. Saugumas buvo ką tik areštavęs keturis jos bendradarbius ir reikėjo pagalbos. Jokių kitų nuopelnų neturėjau, išskyrus, kad buvau neseniai baigusi lituanistines studijas, priklausiau Vienuolijai, esu kilusi iš Kybartų, kur tuo metu ir buvo leidžiama „Kronika“ – sakyčiau atitiko geografija ir tam tikri daviniai.
Dirbau nuo 1980 m. iki 1989 m., kai jau buvo nuspręsta, kad „Kronika“ atliko savo paskirtį. Per visą tą laiką prie leidinio darbavosi daug žmonių, kurie, tikiu, galėtų papasakoti prasmingesnių dalykų: 14 iš „Kronikos“ daugintojų ir platintojų buvo areštuoti – patyrė kalėjimo dalią, tremtis. Sudėjus visų jų nelaisvės metus ir padalinus iš išėjusio leidinio numerių skaičiaus (81), už kiekvieną numerį sudėta maždaug metų nelaisvės auka. Deja, dalis jų jau iškeliavę pas Viešpatį.
Kadangi prie „Kronikos“ turėjau malonę liestis iš gana arti, tai dalinsiuos, patyriau, išgyvenau labai asmeniškai, ir iš anksto atsiprašau, jei kas tikisi išgirsti gilesnių įžvalgų ar apibendrinimų, akademiškumo. Nesu nei istorikė, nei sociologė.
Savo prisiminimus apie „Kroniką“ skirstyčiau į kelis laikotarpius.
Pirmas – būdama studentė pradėjau gauti ir skaityti pogrindžio spaudą, viskas buvo labai įdomu, – atsivėrė akys; prasiplėtė matymo laukas.
Kitas laikas prasidėjo, kai buvau pakviesta tiesiogiai talkinti. Tuos trejus metus iki kun. S. Tamkevičiaus arešto įvardinčiau kaip pasirengimą. Savaitgaliais, švenčių dienomis grįždavau į tėviškę, Kybartus, ir, jei reikėdavo, padėdavau tvarkyti tekstus. Didesnės atsakomybės nenešiau. Nesakau, kad visiškai nepatyriau streso, per tuos metus buvo daug progų įgyti vertingos patirtis, labiau pažinti save, pavyzdžiui, papuoliau į kratą, po jos sekė antra krata, tada tardymai. Į vieną tardymą nusprendžiau nevykti – buvau nuvesdinta.
Susipažinau, kaip atrodo vadinamas „voronokas“, koks jausmas, kai tave uždaro už grotuotų virbų ir kol nuveža į rajono centrą, gąsdina, kad tokias kaip aš reikėtų vežti tiesiai į Sibirą. Rajono milicijos poskyryje, neradę tinkamo automobilio, priskiria lydintį asmenį, ir mes tarpmiestiniu autobusu leidžiamės į Vilniaus KGB rūmus.
Sakyčiau, geras žmogus pasitaikė: kad ir neslėpė savo baimės, bet vis tiek ant degtukų dėžutės smulkiomis raidėmis užrašė ir perspėjo, kad mane seka mano artimas giminaitis; už tai, kad su parapijos jaunimu stovyklavome prie ežero – man ir kitai seseriai teko 5 paras praleisti Lazdijų izoliatoriuje; įsitikinau, kad jei nori neiti į kompromisus, turi būti pasirengusi mokėti kainą; tėvų name, kuriuose dažnai lankydavausi, ten gyveno ir sesuo su šeima, mama savanoriavo prie bažnyčios, sesuo užklupo saugumo darbuotojus, rengiančius pasiklausymo įrangą… Čia būtų atskira ir netrumpa istorija.
Jie viską buvo numatę ar sustygavę, kad tuo laiku tikrai niekas į namus negrįš – grįžo. Kai galiausiai pavyko juos išgarbinti, kambario lubose iki namo pastogės radom pragręžtą skylę maždaug 3 cm. skersmens ir kambaryje prie maitinimo dėžutės atplėštus tapetus… Skylė bandyta kažkokiu skiediniu užglaistyti, viską išmalėm virbu, mat skiedinys dar nebuvo visiškai sušalęs… Kitą dieną po miestelį pasklido kalbos, kad tėvų namuose rastas maišas pinigų, ir kad kažkas iš Kybartų perduoda šmeižikiškas antitarybines žinias į Lenkiją ir pan.
Kitą dieną po miestelį pasklido kalbos, kad tėvų namuose rastas maišas pinigų.
Žodžiu, ramu nebuvo – „savo sprendimu“ apsisprendžiau išeiti iš darbo mokykloje (būti mokytoja buvo mano viso gyvenimo svajonė…).
Tačiau, kaip sakau, nei aš, nei kitos Kybartuose tuo metu kartu gyvenusios seserys (mes buvome 4), tuo laiku nebuvom pirmų apkasų kareiviai; sakyčiau, kuo tikėjom, tuo ir gyvenom. Visos kažką darėm, bet niekada per trejus metus apie tai viena kitai neprasitarėm. Nes pirma taisyklė: žemės paslaptis – nežinoti, kas tau nebūtina žinoti, ir saugoti kitą, t. y. neužkrauti jam bereikalingos naštos; kad nei tardomi, nei sapne neprasitartume… Kita taisyklė – nelaikyti atvirlaiškių, kitų žmonių adresų, kad kratos atveju nepakenkti kitiems žmonėms.
Tada išsiugdžiau įprotį viską plėšyti, deginti. Taip, jei negalvoju, nesąmoningai elgiuosi ir šiandien, pavyzdžiui, perskaičius gautą sveikinimą visų akyse suplėšau; kartą, jei ne bendradarbė nebūtų surikusi – ką darai?! Būčiau suplėšius automobilio technikinį pasą. Ruošiant „Kronikai“ medžiagą, kad neįsiveltų klaidų, vardus, vietoves rašydavome tik didžiosiomis raidėmis (ir po 30 metų pagaunu save taip rašant).
Ruošiant „Kronikai“ medžiagą, kad neįsiveltų klaidų, vardus, vietoves rašydavome tik didžiosiomis raidėmis.
Pamenu, Lietuvoje tada sklandė pogrindyje leistos nedidelės apimties pačių leista knygelė, pavadinimu „Kaip laikytis tardymo metu?“ Saugumo darbuotojai per kratas visada jas nusavindavo. O tie patarimai labai gelbėjo, nes nebuvom mes kažkokie labai protingi, ypatingai drąsūs, pasitikintys, kad viską atlaikysim. Aš tikėjau, kad elgiuosi teisingai, bet kad pasitikėčiau, jog viską atlaikysiu – tikrai ne. Mano tardymo diena, atvykus į Vilnių, prasidėdavo Aušros Vartuose, prašant Dievo globos.
Patarimai, kuriuos labiausiai įsiminiau:
kalbėti tik su tardytoju, jei kabinete yra kitas žmogus (o beveik visada būdavo), nesileisti į jokias kalbas;
nekalbėti apie kitus (sakydavom, kad apie kitus klauskit jų pačių, mūsų moralė draudžia apkalbinėti žmones);
iš principo nepasirašyti po jokiais protokolais, nes pasirašymu aš pripažįstu, kad tardymas teisėtas; jei išsigandau ir pasirašiau – grįžus rašyti pareiškimą ir atsisakyti parašo. Pasirašant nepalikti nei vienos tuščios eilutės…
atsakinėti trumpai, ir tik apie save, pavyzdžiui, nežinau, nesakysiu, neprisimenu, galbūt, bet nežinau…Nesistengti nieko pergudrauti ir būti psichologiškai pasiruošus, kad tardytojas gąsdins arba priešingai – bus itin malonus, meluos; tau skirta kėdė bus taburetė ir ta pati prikalta, kas psichologiškai veikia – signalas, kad laisvės neturi. Paprastai po tardymų, perspėdavo, kad „jei tardymo medžiaga paklius į „Kroniką“, žinosim, kas perdavė“, suprask – bus blogai. Tokiais atvejais – užbėgti už akių ir sakyti, kad esu plepys, gatvės vaikai nuo mažens manimi nepasitikėjo, per sapnus kalbu, o be to, nuo namiškių nieko neslepiu – tokia šeimos tradicija…
Ir visiškai kita situacija ištiko 1983 m. (ir čia ta patirtis buvo labai reikalinga), kai sausio mėnesį areštavo kun. Alfonsą Svarinską. Visi supratome, kad tik laiko klausimas, kada areštuos kitus, žinoma, pirmiausia TTGKK narius. Tie trys su puse mėnesio iki gegužės 6 d., kai suėmė kun. Sigitą Tamkevičių, buvo labai sunkūs, slegiantis laukimas – ilga kaip šimtmečiai diena. O jau po arešto, kad ir buvo daug streso, rūpesčių, netikrumo, kažkokia įtampa manyje, pamenu, atsileido. Tas laukimas „išsirišo“, dabar reikėjo prisiimti atsakomybę pirmiausia už parapijos žmones, vaikus bei jaunimą ir toliau daryti tai, ką darėme iki šiol. Diena vijo dieną, įvykiai įvykius, o jų buvo tiek daug, kad aš iki šiol nežinau, ar jie padėjo, ar trukdė.
Keletas įvykių
Pirmą kun. A. Svarinsko teismo dieną mane apkaltino, kad aš prie Aukščiausio teismo rūmų mušiau milicininkus, necenzūriškai keikiausi ir taip bandžiau pakliūti į teismo salę. Iš tiesų, iki Teismo rūmų dar buvo likę apie 100 metrų. Mane „supakavo“, nuvežė į milicijos poskyrį ir nubaudė 10 parų (nuo tada pagaliau pradėjau vis labiau suprasti tėčio kartotus žodžius, kad ši sistema meluoja viską – sunku perprasti, kad kitas gali 100 procentų meluoti, vis tiek kažkuo patiki).
Pamenu, kai po parų grįžau į Kybartus ir išlipau iš traukinio išvydau vaizdą/reginį: atsidaro didžiosios bažnyčios durys, pirmas pro jas išeina zakristijonas su kryžiumi, paskui adoruotojos, patarnautojai, daugybė žmonių, tarp jų dvi nėščios moterys (beje, beveik paskutiniuose nėštumo mėnesiuos) ir keliais, giedodami litaniją, atgailos procesija eina apie bažnyčią. O ant tvorų sulipę pareigūnai spragsi fotoaparatais. Ir taip aštuonias dienas – oktavą.
Kybartuose buvo 4 areštai: suėmė kun. S. T., paskui – kun. Kąstytį Matulionį – po kurio laiko jį paleido ir vėl suėmė; suėmė ir nuteisė patarnautoją R. Žemaitį. Po kiekvieno arešto sekė kratos ir tardymai. Jei tikėti vietos pareigūnais, tai Kybartuose ištardė apie 250 žmonių. Nežinau, ar nesigyrė. Bet tikrai į miestelį tada atvyko ir apsigyveno du saugumo darbuotojai iš Vilniaus, ir kybartiečiai tardymams keliaudavo ne į Vilniaus KGB, o į miestelio milicijos poskyrį, Kultūros namus. Pats klebono areštas buvo didžiulis iššūkis, net ir netikintiems…
Labai greitai paaiškėjo, kad dauguma žmonių niekur nesitrauks – priešingai įgijo drąsos, ryžto priešintis, nepaklusti.
Labai greitai paaiškėjo, kad dauguma žmonių niekur nesitrauks – priešingai įgijo drąsos, ryžto priešintis, nepaklusti. Jie nesutiko, kad be tėvų sutikimo būtų tardomi jų vaikai (O. Griškaitienė ir B. Žemaitienė už tai buvo nuteistos administracine 35 ir 30 rublių baudomis, be teisės sprendimą apskųsti); po tardymų dažnai sugužėdavome į mūsų namus – visiems gyvybiškai reikėjo kalbėtis.
Buvo aišku, kad ir toliau parapija rengs organizuotas Vėlinių procesijas į kapines (pritars naujasis klebonas tam ar nepritars); kad kiekvieno mėnesio 6 d. viešai melsimės už suimtus kunigus ir kitus kalinius, rašysim protesto laiškus Sovietų Sąjungos Generaliniam sekretoriui, Prokurorams; ir tą patį Lietuvos pareigūnams. Sekmadieniais 3-4 automobiliai su kybartiškiais iš miestelio išriedėdavo rinkti parašų po minėtais protesto pareiškimais į kitas vyskupijos ir Lietuvos parapijas.
Tiesa, buvo ir atsitraukusių žmonių ar mažiau aktyvių žmonių, bet kažkokio organizuoto vieneto jie nesudarė. Tiesiog pasirinko kitą būdą išgyventi…
Šalia visų įvykių mums reikėjo išleisti 58-ąjį „Kronikos“ numerį… Tada, pamenu, išvažiavome iš Kybartų, susiradome atvirą lauką (kad matytume, jei kas seka) ir pirmą kartą pasikalbėjome, ką kuri mokame/darėme. Pasirodė, kad viskas gerai. Numerį parengėme Kybartuose, bet spausdinti Kybartuose nesiryžom; medžiagą nuvežėm į vienus seserų namus Marijampolėje, į kuriuos iš Vilniaus atvyko s. Gerarda Šuliauskaitė, ir galutinai perrašė numerį.
Negaliu pamiršti ir to džiaugsmo, kai Vakarus pasiekė 58-asis „Kronikos“ numeris, pirmas po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto. Vyko kažkoks tikinčiųjų bendruomenės susitikimas, spėju rekolekcijos, į kurias tada atvyko ir a. a. kun. Juozas Zdebskis. Kalbėdamas jis pasakė, jog Vakarus pasiekė 58-asis „Kronikos“ numeris, ir tikėtina, jog dėl to ne vienam pareigūnui nuo antpečių krenta žvaigždutės…
Įtariamieji suimti, o „Kronika“ eina toliau. Krenta ar ne, mums nebuvo svarbu. Buvo svarbu, kad pavyko.
Nesnaudė ir kita pusė: pagrindinėse didžiausiose miestelio įmonėse, mokykloje, vyko susirinkimai, per kuriuos saugumiečiai, rajono pareigūnai bandė nuraminti žmones, kas ir kodėl čia atsitiko. Nesisekė!
Noriu tik pacituoti vieną tokio susirinkimo epizodą „Kronikos“ Nr. 58.
1983 m.gegužės 18 d. „Po KGB viršininko Vaišvilos paskaitos iš salės pakilo Ona Griškaitienė. Pareiškė, kad yra tikinti, turi tris vaikus, kurie dėl religinių įsitikinimų mokykloje buvo nuolat diskriminuojami, nors mokėsi gerai. Pateikė eilę konkrečių faktų ir paklausė: „Tai kas šmeižia — klebonas ar jūs?” Lektorius bandė pertraukti O. Griškaitienę ir neleisti jai kalbėti, tačiau moteris pareiškė: „Jei aš turėjau kantrybės išklausyti jūsų kalbą, — turėkite ir jūs!” Tada pasiūlė Griškaitienei viską išaiškinti dviese, bet ir čia moteris nesutiko: „Jei jūs kleboną šmeižiate, girdint visai salei, tai ir tiesą tegul girdi visi”.
Pagaliau saugumietis, neturėdamas ką daryti, ėmė raminti: „Neužilgo gausite naują kleboną ir padėtis susinormalizuos.” „Tai išeina, kad net klebonus jūs skirstote?!” — pasipiktino Griškaitienė. — Mes, tikintieji, dar nežinome, kas bus mūsų klebonas, o jūs jau žinote?” Susinervinęs KGB viršininkas Vaišvila pakėlė nuo stalo tarybinių įstatymų knygelę ir pradėjo aiškinti „Čia yra įstatymai ir jų reikia laikytis!” Moteris atkirto: „Įstatymus aš žinau neblogiau kaip jūs, ir šią knygutę mačiau jau ne vieną kartą, bet jūs jų nesilaikote! Geriau parodykite man „apstatymų” knygutę, kuria vadovaujatės!”
Analogiška situacija ir mokyklose.
Iš „Kronikos“ nr. 59. 1983 m. liepos 6 d. Iš dešimtokės Audronės Juraitės tardymo: „ /…/ tardytojas, supykęs, kad Audronė atsisako pasirašyti po protokolu, pagrasė, jog ji su tokiom pažiūrom į aukštąją mokyklą neįstos. Mergaitė atsakė, kad mokykloje ją jau baigia įtikinti, jog tikrai visi keliai į aukštąsias mokyklas tikinčiam jaunimui uždari, todėl nepergyvena ir nesiruošia niekur stoti. „Eisiu dirbti prie bažnyčios”, — paaiškino Audronė.
Pamatęs, kad neišgąsdino, V. Baumila tęsė toliau: „Jei dabar nepasirašysi, — mes tave į Vilnių išsivešime penkiolikai metų, tada išmoksi pasirašyti”. Nepadėjo. Protokolas liko nepasirašytas.“
„Devintokė Aušra Karaliūtė, į namus atvykusiems saugumo darbuotojams pareiškė, kad į kun. Sigito Tamkevičiaus bylą liečiančius klausimais ji neatsakinės. Praktiškai tardymas neįvyko. Valdžios pareigūnai bandė dar Aušrą gąsdinti teismu, galiausiai išeidami pasakė: „Visi jūs nusistatę prieš tarybų valdžią, net ir tavo šunys nuteikti prieš mus” (tuo metu ant kiemo amsėjo du jos šuniukai)“.
Kai Vienuolijai priklausančiuose namuose vyko kažkuri iš kratų, mūsų parapijos vaikinai, norėdami palaikyti, būriavosi priešais namų langus, ir tai neramino saugumo darbuotojus: reikalavo, kad lieptume jiems išsiskirstyti. Atsisakius, patys bandė vaikinus sugaudyti automobiliu. Bet savas miestelis turi daug privilegijų: visi daržai, sodai pažįstami, o tvoros peršokamos…
1987 m. lapkričio 6 d. turėjom labai skaudžias laidotuves – iš sovietinės kariuomenės parvežė mūsų patarnautoją. Sprendžiant iš kūno sužalojimų – nužudytas.
Žinoma, kad mus džiugino tokia žmonių, vaikų laikysena. Ir neabejoju, kad tam turėjo įtakos „LKB Kronika“, nes žmonės skaitė, klausė radijo.
Žodžiu, perauklėti kybartiečių KGB akivaizdžiai nesisekė. Vienas pareigūnas tada piktai pareiškė, kad „Kybartus, reikia ištaškyti, kad jų nė ženklo neliktų…“ Tada kažkaip panašius grasinimus praleisdavom pro ausis, tiesiog netikėjom jų realumu, bet šiandien Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje (po Bučos, Mariupolio, Iziumo) panašūs pasisakymai girdisi grėsmingai, nes vis dar yra tų, kurie nori taškyti ir geba tai daryti…
Skaudu būdavo, kai sužinodavai, kad giminaičius, draugus bandė užverbuoti, keletą artimų žmonių palenkė; draugų tėvų biografijose ieškojo kompromituojančios medžiagos, ačiū Dievui, nerado, o aš turėjau pretekstą didžiuotis savo kaimynais.
Toks buvo kontekstas ir… O mes patys, bent jau aš tikrai, nebuvome nei drąsuoliai, nei labai išmintingi, juolab kažkokie nesugaunamieji. Mus netgi sugavo, tik nepatikėjo.
1987 m. kovo pradžioje mūsų gyvenamame namelyje vyko krata, Iš vakaro tada tvarkiau kai kuriuos rankraščius, skirtus „Kronikai“, bet neįstengiau užbaigti iki galo. Voką su keliais rankraščiais ir „K“ raide (nuoroda, kam jie skirti) padaviau kitai kartu gyvenančiai seseriai, kad ši nuneštų ir padėtų į slėptuvę. Ir anksti ryte kartu su viena sese kažkokiais reikalais išvažiavome į Dzūkiją.
Įvyko kaip įvyko: sesuo minėtą voką su rankraščiais laikinai padėjo į rašomojo stalo stalčių stalą ir užlipo į namo pastogę užpildyti vandens talpą, reikalingą namo apšildymui. Tuo metu įsiveržė pareigūnai, prasidėjo krata. O kratai baigiantis buvo rastas ir vokas su „K“ raide ant jo. Saugumo džiaugsmas buvo akivaizdus: atrodė, kad seserį, pas kurią rado voką su tekstais,neišvengiamai išsiveš į Vilnių, ir patys pareigūnai tai leido suprasti.
Suprasdama, kad KGB rūsiuose pianino tikrai nebus, ji dar paprašė leisti pagroti vieną kūrinį – leido. Kurį laiką pareigūnai su kažkur skambinėjosi, vis išeidavo į kiemą arba pas kaimynus, nes mes dar neturėjome laidinio telefono. Galiausiai s. Birutę paliko namuose.
Mūsų supratimu, saugumas atsisakė arešto, nes nenorėjo triukšmo – tiesiog negalėjo patikėti, kad čia rengiama „Kronika“; nesmums visoms buvo maždaug 25-27 metai. Jie tikriausiai tikėjosi rimtesnių žmonių… Geriausiu atveju, mus pripažino kaip renkančias „Kronikai“ medžiagą ir nusprendė akylai stebėti, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau nuvesime juos į centrą. Vėliau apie sustiprintą mūsų sekimą perspėjo ir vienas milicijos pareigūnas, perspėdamas, kad mus mato visur, žodžiu – jautėmės ypatingoj akivaizdoje. Sekė varginantys tardymai, ypač s. Birutės, pas kurią rado voką. Buvo aišku, kad Kybartuose toliau rengti 73 numerį mažų mažiausia neišmintinga.
Turimą medžiagą perdavėm į Vilnių, kur s. Elena Šuliauskaitė kartu su kun. Jonu Boruta užbaigė rengti numerį, surašė titulinį leidinio puslapį ir perdavė Nijolei Sadūnaitei, kuri tuo metu buvo kaip tik grįžusi iš Maskvos, kur slapstėsi nuo KGB. Nijolė Vilniuje, Antakalnyje, vienuolijos seserims priklausančiame bute, per kalkę iš rankraščių perrašė 2 leidinio egzempliorius.
Pirmą egzempliorių per rankas perdavė s. G. Šuliauskaitei, o antrą pasiliko sau vežtis į Maskvą ir dar kartą perrašius per žurnalistus pasiųsti į Vakarus. Pasirodė, kad ir ji buvo itin sekama, ir tą rytą įsiveržė krata. Nijolė įšoko į rūbų spintą ir, kol vyko krata kitose patalpose, į skutelius plėšė parengtą numerį.
O s. Bronė Vazgelevičiūtė, pamačiusi, kad jai perduotas pirmas egzempliorius ir pamaniusi, kad įvyko klaida, grįžo pas Nijolę į butą apsikeisti ir papuolė tiesiai saugumiečiams į rankas. Abu ir vieninteliai numerio egzemplioriai buvo prarasti – vienas sudraskytas ir nuleistas tualete į kanalizaciją, kitas – saugumo rankose. Taigi, Vilnius atsidūrė panašioje situacijoje kaip ir Kybartai. Tuo metu greitoji po eilinio priepuolio mane išvežė į ligoninę operacijai.
Kai grįžau, sužinojom, kad bendromis jėgomis (ką vilniečiai, ką kybartietės) atgamino prarasto leidinio medžiagą ir Kybartų seserys ryžosi išspausdinti numerį. Kai po kurio laiko turėjau galimybę susipažinti su išlikusia medžiaga iš KGB archyvo, radau įrašą, kad saugumas sprendė „Kronikos“ 73 numerio klausimą ir nesuprato, kodėl pas juos du 73 numerio leidiniai – panašūs, bet neidentiški. O mums tas laikas buvo vienas iš sunkiausių momentų… Ir tuo nesibaigė.
Labai giliai jautėme, kad esam Dievo rankose. Kad ne tiek tu davei „Kronikai“, kiek tai, jog galėjai tame dalyvauti, buvo tau malonė. Ir, žinoma, norisi tą supratimą išlaikyti švarų.
Rugsėjo 8 dieną (lygiai pusės metų, kai buvo ankstesnė krata ir rastas vokas su keliais rankraščiais), Kybartuose, vėl krata. Ir vėl Dievas gelbsti. Mes tada ruošėme medžiagą numeriui, žinojome, kad konkrečiomis dienomis bus žmogus, kuris sutinka foto juostelę su „Kronika“ nuvežti į Vakarus.
S. Onutė parnešė iš slėptuvės į namus „Kronikai“ rašyti skirtą šriftą. Žodžiu, viską pasirengėm darbui. Išspausdinti numerį paprastai trukdavo maždaug dvi dienas. Nežinau, kas man pasidarė – negalėjau rašyti ir tiek. Tiesiog kažkas iš vidaus neleido. Su kitu, švariu šriftu rašinėjau įvairias sentencijas iš rekolekcijų užrašų, panašias į „gerai, kad pas jus kratos, užmigt neleidžia…; tik supuvęs kelmas netinka degimui ir pan.“ Po dviejų dienų tokių rašinėjimų, anksti ryte, kai jau sėdėjau už stalo prie rašomosios mašinėlės, į namus įsiveržė saugumo pareigūnai, ir vėl krata… Vienas iš kratos tikslų – išgąsdinti. Operatyvininkai pradžiugo matydami mane už rašomosios mašinėlės, griebė medžiagą, o aš kaip niekada buvau laiminga ir mintyse nuolat kartojau maldą „Garbė Dievui: Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai“. O galėjo būti kitaip.
Tokius ir didesnius stebuklus kiekvienas, prisilietęs prie pogrindžio leidinių, turbūt galėtų visą vakarą pasakoti.
Savo bendradarbiavimą matėme nelyginant biblinę Dovyduko kovą su Galijotu, kurią Dievas laimino. Šiais Jubiliejiniais „Kronikos“ metais, kai pakankamai daug apie ją kalbama, visada kiek nedrąsu viešai kalbėti ar džiaugtis. Kai reikėjo dirbti, tada tikrai negalvojome nei apie konferencijas, nei apie premijas, o kaip išleisti numerį ir nepapulti į kalėjimą, o jei papulsi – Dieve, padėk, kad atlaikyčiau.
Labai giliai jautėme, kad esam Dievo rankose. Kad ne tiek tu davei „Kronikai“, kiek tai, jog galėjai tame dalyvauti, buvo tau malonė. Ir, žinoma, norisi tą supratimą išlaikyti švarų.
