Artimiausiomis dienomis Seime turėtų būti priimti Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimai, kurie paveiks daugybės šalies neįgaliųjų gyvenimą. Ši reforma kelia diskusijas į kurią sutiko įsijungti šiame pokalbyje ir pagal reformą naikinamos institucijos Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vadovas Arvydas Akstinavičius.
LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) teikia Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuris vadinamas neįgaliųjų gyvenimo reforma.
Pagal ją keisis ir darbingumo nustatymo tvarka, kurioje bus sumažintas medikų vaidmuo. Kaip šie pokyčiai atsilieps neįgalių žmonių gyvenimuose?
– Pirmiausia, būtina pastebėti, kad dabar veikiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, lyginant su teikiama reforma yra žymiai konkretesnis, tikslesnis ir teisingesnis neįgaliesiems. Tobulintinų dalykų, be abejo, yra, tačiau negalima iš esmės sugriauti to, kas jau yra padaryta ir sėkmingai funkcionuoja. Kaip galima vykdyti reformas, neįvertinus kas ir kaip yra dabar, kas blogai, neatlikus jokių analizių, skaičiavimų, prognozių?
Pasakyti, kad dabar yra viskas blogai, o po reformos neįgaliesiems bus rojus, tai reiškia nesuvokti nei kaip dabar funkcionuoja socialinė sistema, nei, juolab, kaip bus ateityje. Yra toks populiarus apibūdinimas – „eksperimentiniai triušiai”. Ši planuojama reforma, jos vykdytojai ir užsakovai neįgaliuosius greičiausiai ir pavers tokia kategorija. Žiauru. O nuvertinti medikų, socialinių darbuotojų dabar atliekamą darbą yra neteisinga ir nesąžininga. Juolab, kuomet ir atlygis už jį nėra adekvatus.
Reformos pateikėjos rodiklytėmis net sužymėjusios, kaip mažės medicininių kriterijų dalis: 90 →60 →50 →40. Kas tie 90 proc., kas tie bus 40 proc.? Jokių paaiškinimų, jokios argumentacijos. Kažkoks absurdas. Kas, jei ne medikas, gali objektyviai įvertinti žmogaus sveikatos būklę, jo galimybes dirbti? Tik medicininiais kriterijais įvertinus žmogaus susirgimų, traumų pasekmes, jo tolesnio gyvenimo perspektyvas, nustačius negalią, galima vertinti socialinės pagalbos, paramos poreikius, aplinkos pritaikymą ir t.t.
Dabar funkcionuojančią sistemą, sėkmingai veikiančio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo dėka, palyginčiau su stabiliu statiniu, kurios pamatas ir yra medicininė dalis. Kas su juo įvyks, kuomet bus ardomas statinio pamatas, tai yra minimalizuojama medicininė dalis ir kaip tokia griūtis atsilieps žmonių su negalia gyvenimuose? Manau prognozuoti nėra sudėtinga.
Jeigu tai galima pavadinti tvarkomis, tai keisis pavadinimai, sąvokos, keisis vertinimai, darbingumą keis dalyvumas ir t.t. Vertinimai keisis neįgaliųjų nenaudai, todėl vienai daliai žmonių su negalia sumažės dalis išmokų, kitiems gi teks pasirinkti vieną išmoką iš kelių. Taigi, kita išmoka su tam tikra pinigų suma elementariai atkris.
Be to, daliai neįgaliųjų, nors ir neseniai buvo atliktas sveikatos būklės vertinimas, teks iš naujo pildyti visus dokumentus, forminti siuntimus ir kreiptis į agentūrą, kad būtų naujai atliktas vertinimas. Žinant vadinamas praktikas ir metodus taupyti žmonių sąskaita, žmonių su negalia padėtis bus bloginama, išmokos po sveikatos būklės pervertinimo sumažės.
Reformos propaguotojai daug kalba apie neįgaliųjų diskriminaciją. Tačiau kuomet iš ministerijos vadovų daug kartų išgirsti, kad diskriminacija tėra sąvokos ir pavadinimai, atvirai pasakius, pakraupsti. Tai, kad dauguma žmonių su negalia vos suduria galą su galu arba net nesuduria, negalėdami pilnavertiškai maitintis, laiku gauti medicininių paslaugų, nusipirkti vaistų, įsigyti pagalbinių priemonių ar tiesiog tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme gyvenime turėti į ką atsiremti – mano įsitikinimu, tai yra tikroji diskriminacija.
Darbingumo nustatymą pakeitus naujadarui – dalyvumui, kas nuo to pagerės neįgaliajam? Ir kodėl ministerijos vadovės nutyli, kad nemažos dalies žmonių su negalia po reformos laukia dar papildoma negatyvioji diskriminacija – dėl sumažėsiančių išmokų, kartotinų sveikatos patikrinimų, sveikatos būklės naujų vertinimų ir t.t.
Patys neįgalieji dažnai pažymi, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje (NDNT) yra daug korupcinių apraiškų. Tad kažkokie pokyčiai kaip ir būtini.
– 2021 m. pabaigoje išsamiai atliktame STT tyrime galime rasti išties šokiruojančius skaičius – iš atsakiusiųjų respondentų 85 proc. NDNT vertino kaip korumpuotą ir labai korumpuotą. Dabar galiojančio Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnyje yra aiškiai įteisinta nuostata, kad Ginčų komisijos sprendimus NDNT privalo vykdyti, o jei su jais nesutinka, tai turi teisę apskųsti teismui. Tokių neįvykdytų sprendimų turime dešimtimis ir nė vieno apskųsto teismui. Tai – teisinio nihilizmo apraiškos, kuomet nevykdomi teismų sprendimai.
Poįstatyminiai teisės aktai nenuoseklūs, ydingi, juose pakankamai dviprasmybių ir net prieštaravimų pagrindiniam, jau mano minėtam, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui. Dar viena problema yra kriterijai, pagal kuriuos nustatomi darbingumo procentai, neįgalumo lygis, specialieji poreikiai. Kriterijai yra netobuli, anaiptol visapusiškai neapimantys sveikatos sutrikimų nulemtų organizmo funkcijų pažeidimo, neadekvatūs dalies žmonių su negalia problemoms, kai kuriose dalyse išvis net nelogiški. Būtent juos ir reikia tvarkyti, o ne keisti patį įstatymą. Ir tam nereikia Seimo, kalbama apie ministerijų, pirmiausia SAM ir SADM, pareigą ir darbą.
Mano paminėtos problemos skaudžiai skriaudžia neįgaliuosius.
Daug kartų Ginčų komisija bandė įtikinti ministerijos vadovybę spręsti šias problemas, teikėme siūlymus teisės aktams, kriterijų tobulinimui, siūlėmės būti įtraukti į darbo grupes, bet galiausiai likome neišgirsti, dėl nesuprantamų priežasčių buvome ignoruojami ir net baudžiami.
Taigi, taisytinų ir tvarkytinų dalykų apstu. Tačiau, tai nereiškia, kad turi būti naikinamas dabar sėkmingai veikiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, atliekamos revoliucinės reformos ir pan. Dabartinėms problemoms sėkmingai spręsti pakaktų ministerijų kompetencijos, atsakomybės, politinės valios ir elementarių teisės aktų pataisų bei pataisymų.
Projektu siūloma įvesti atvejų vadybininkus, socialinių paslaugų teikimą sutelkti vienoje agentūroje. Ar tokie planai, priešingai, labiau neatitolins šių paslaugų nuo neįgaliųjų?
– Be abejo, tokie planai ne tik tolins socialines paslaugas nuo neįgaliųjų, bet ir išdarkys dabar veikiančią socialinę sistemą. Savivaldybėse pakankamai sėkmingai veikia Socialinės paramos centrai (spcentras.lt). Užuot stiprinus jų veiklą žmogiškaisiais ištekliais ir finansais, kuriama kažkokia agentūra, kuri bus pavaldi centrinei valdžiai.
Kalbama apie vieno langelio principą, o bus įkuriamas papildomas langelis, t.y. agentūra ir žmonėms su negalia teks klaidžioti nuo vienos įstaigos prie kitos. Agentūros įkūrimas ir išlaikymas kainuos milijonus ir šie pinigai bus paimti ne iš kur kitur, o iš neįgaliesiems skiriamų socialinių lėšų.
Kas tie atvejo vadybininkai? Tiesa, paskutiniu metu jie pervadinami į pagalbos koordinatorius, bet esmės tai nekeičia. Koks jų išsilavinimas, kompetencija? Kokia jų atsakomybė? Ar nepasikartos nesenos istorijos, kaip buvo su Vaiko teisių specialistais, kuomet jais tapdavo asmenys su kriminogeniniu šleifu.
Pilotinių projektų darbo rezultatai Kauno rajono, Elektrėnų ir kitose savivaldybėse apgailėtini. Tai tiesiog šoko terapijos, kurias tenka patirti neįgaliesiems ir savivaldybių socialiniams darbuotojams. Ne teoriniai pasamprotavimai, o praktiniai rezultatai jau parodė šios reformos pavojus ir neigiamas pasekmes neįgaliųjų likimams.
Pasakysiu atvirai, kad taip, buldozeriu, stumiama reforma, kuomet neatsižvelgiama į niekieno pastabas, sudaro įspūdį, kad ši agentūra kuriama tiesiog savų įdarbinimui. Dar nėra agentūros, o greičiausiai jau žinomas būsimas jos vadovas, kuriam bus sudarytos tik jam tinkančios konkurso sąlygos ir numatytas solidus atlygis.
Reforma naikina Ginčų komisiją prie SADM, užtikrinančią nepriklausomą ginčų dėl neįgalumo nustatymo nagrinėjimą. Ignoruojamas faktas, kad per vienuolika 2022 metų mėnesių Ginčų komisija prie SADM tenkino net 45 procentus neįgaliųjų skundų. Ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai instancijai?
– Taip, šia reforma naikinama Ginčų komisija (GK) prie SADM, tačiau pats naikinimas prasidėjo žymiai anksčiau, sakyčiau prieš kokius metus. Man laimėjus konkursą ir pradėjus vadovauti GK, buvo siekiama profesionalumo, kompetencijos, atsakomybės, objektyvaus, teisingo požiūrio neįgaliųjų problemoms ir t.t. Be to, daug metų GK buvo traktuojama kaip NDNT padalinys, nors teisės aktai įpareigoja GK pagal pareiškėjų skundus revizuoti NDNT priimtus sprendimus.
Taip pat nuolatos buvo susiduriama su prieš tai mano minėtomis problemomis, kurios trukdė normaliam darbui, sprendimų objektyvumui ir operatyvumui. Ministerijai buvo pateikta daug siūlymų problemoms spręsti, siūlyta nesitaikstyti su nusistovėjusia ydinga praktika. Aiškiai pasakyta, kad GK yra savarankiška institucija, nėra ir nebus NDNT nurodymus vykdančiu padaliniu.
GK sulaukdavo vis daugiau pareiškėjų, nepatenkintų NDNT sprendimais, skundų, didėjo ir GK tenkinamų skundų skaičius. Ir tuomet prasidėjo… Darbo inspekcijos tikrinimai, auditai, planiniai ir neplaniniai patikrinimai, baudimai ir pan. Vien tik mėnesį laiko darbo inspekcijos inspektoriai GK ieškojo COVID-19 židinio, nors susirgimo apraiškų nebūta. Dabar vėl nauji darbo inspekcijos priekabiavimai. Ir vėl neva pagal anoniminius pranešimus. Šie ir kiti išpuoliai prieš GK ne kas kita, kaip tipiška tarpinstitucinio mobingo apraiška.
Nors gaunamų skundų skaičius per vienuolika 2022 m. mėnesių padidėjo ketvirtadaliu, lyginant su 2021 m., GK narių skaičius per daugiau kaip pusmetį buvo sumažintas dviem komisijos nariais. Tai ar tokie ministerijos veiksmai nėra GK naikinimas? Iš nevilties GK dažnai tenka išgirsti palyginimą, kad dirbame Ukrainos karo su Rusija fronto sąlygomis.
Taip, 2022 metais žmonių su negalia skundų GK tenkinama apie 45 procentus. Tai yra mūsų darbo kokybės rodiklis! Tačiau dėl tokio tenkintinų skundų skaičiaus iš ministerijos susilaukiame priekaištų, kad gadiname statistiką, švaistome lėšas. Visiškai tuomet nebeaišku, kam turėtų būti dirbama – statistikai ar, visgi, žmonėms? Čia galbūt būtų tokia įžanga į faktą, kad reforma naikinama GK prie SADM.
Ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai institucijai, t.y. Lietuvos administracinių ginčų komisijai (LAGK)? Pirmiausia, bet kokie kitų institucijų pareiškimai ar veiksmai, kuriais siekiama sumenkinti GK prie SADM vaidmenį nagrinėjant neįgaliųjų skundus yra nesuderinami su Lietuvos įsipareigojimais pagal Lietuvoje ratifikuotą Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. GK yra specializuota, privalomo ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucija. Tokios paskirties ir funkcijų LAGK neatlieka.
dėl tenkintinų skundų skaičiaus iš ministerijos susilaukiame priekaištų, kad gadiname statistiką, švaistome lėšas.
Taigi, neturi nei kompetencijos, nei patirties. Jie, skirtingai nuo GK, neturi nei medikų, nei socialinės srities specialistų. Tai, kad LAGK turi penkis teritorinius skyrius didžiuosiuose miestuose, o GK bazuojasi Vilniuje nėra joks argumentas, nes absoliuti dauguma skundų gaunama paštu ar el. paštu, tai koks skirtumas žmogui su negalia kokiu adresu siųsti laišką. GK adresuojamas pareiškėjo skundas yra žymiai lengviau, paprasčiau užpildomas ir pateikiamas. Tuo tarpu norint skundą pateikti LAGK, be advokato, teisininko pagalbos yra sudėtinga.
Tai, kad reformos propaguotojai giriasi, jog LAGK naudosis medikų konsultantų paslaugomis yra dar vienas įrodymas, kad visiškai nesiorientuojama, nesuprantama, kaip yra nagrinėjami žmonių su negalia skundai GK. Ir GK turi teisę naudotis specialistų konsultacijomis, medikų konsiliumų išvadomis, tačiau esmė ta, kad svarbu ne tik gauti medikų konsultacijų išvadas, bet jas tinkamai įvertinti, pritaikyti, prasmingai ir adekvačiai pritaikyti darbingumo, neįgalumo, specialiųjų poreikių nustatymo kriterijams, kurie absoliučiai yra susieti su medicina. O dar tenka šifruoti medikų konsultacijų išvadose surašytą specifinę terminologiją, trumpinius. Ar įmanoma tai padaryti neturint medicininių žinių, patirties? Kokie tuomet bus priimtų sprendimų rezultatai?
Septyniolikos metų sukaupta patirtis, 45 proc. tenkintų žmonių su negalia skundų, augantis pasitikėjimas, didėjantis gaunamų skundų skaičius įrodo, kad GK tinkamai vykdo konstitucines ir įstatymais priskirtas jai funkcijas. Tai, manau, ir yra atsakymas – ar išmintinga šias funkcijas perduoti kitai institucijai.
Neįgaliųjų organizacijos renka parašus, kad ši reforma būtų stabdoma. Ar tikrai dabartinei neįgaliųjų socialinės integracijos sistemai nereikia jokių reformų?
– Tik nesusipažinę su reformos turiniu, piktavaliai ar turintys savanaudiškų interesų gali palaikyti tokią planuojamą pertvarką, kuri skurdins ir apsunkins žmonių su negalia gyvenimus. Pati SADM viceministrė šią reformą pavadino vizija, o ją pristatinėjant vis akivaizdžiau kyšo užsakovo ausys. Kaip kitaip paaiškinti faktą, jei Seime net pritarus reformai po svarstymo lieka neaiškus pagrindinio reformos siekio – kuriamos Agentūros statusas.
Tame pačiame Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) posėdyje lapkričio 23 d. SADM viceministrė maždaug per 15 minučių įsigudrina Agentūrą įvardinti ir viešo administravimo įstaiga, ir biudžetine įstaiga, nors realiai tokie statusai yra iš esmės skirtingi. O reformos architektai ir propaguotojai nesugeba atsakyti praktiškai nė į vieną konkretesnį klausimą apie neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos realų funkcionavimą po reformos.
Todėl akivaizdu, kad ne tiek veikiančiai neįgaliųjų socialinės integracijos sistemai reikia reformų, kiek jų reikės, o gal jau reikia dabar „buldozeriu“ stumiamai vadinamai reformai, jeigu klausimų apstu, o per tris mėnesius nuo jos pristatymo į klausimus atsakymų taip ir nesulaukta. Tiesa, Lietuvos politinėje praktikoje, tai nieko naujo. Reformuojamų reformuotų reformų turėjome ne vieną, ypač sveikatos apsaugos sistemoje.
Didžią dalį būtinų pokyčių ir pakeitimų žmonių su negalia labui jau aptarėme, paminėčiau dar vieną. Dvejus metus GK piktybiškai nesuteikiama galimybė prisijungti prie ESPBI informacinės sistemos, aiškiau sakant, prie e.sveikatos. Nesuteikiama todėl, kad GK nariai negalėtų matyti visų žmogaus su negalia, kurie skundu kreipėsi į komisiją, sveikatos problemų. Priežastis viena – turint visapusiškai išsamią informaciją apie žmogaus su negalia sveikatos problemas, GK tenkinamų skundų skaičius gal perkoptų ir 50 proc. Žiauriausia, kad taip vėlgi trikdomas GK darbas, o dėl tokių piktybiškumų kenčia jautriausia ir pažeidžiamiausia visuomenės dalis – neįgalieji.
Tai, kad dauguma, ypač regioninių, neįgaliųjų orgnizacijų priešinasi tokioms merkantilinėms kažkieno užmačioms yra sveikintina. Reiškia žmonėms rūpi jų pačių ateitis, o renkami parašai parodo šių neįgaliųjų organizacijų pilietišką požiūrį.
Reforma pasiektų apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ar neturėtume labiau apie ją diskutuoti?
– Išties tokios reformos reikalauja ilgalaikio pasiruošimo, išsamių diskusijų, pirmiausia, su pačiais neįgaliaisiais. Dabar gi problemos neįvardijamos, kaip jas spręsti – išvis nekalbama, o pagal reformos pateikimą tik siūloma viską sukelti po vienu stogu – agentūra, lyg joje problemos išsispręstų savaime.
Realiai su neįgaliųjų organizacijomis nediskutuota. Diskusijos vyko tik tarp Seimo sienų – komitetuose, frakcijose, komisijose.
Reformos propaguotojų pozicija paprasta – kam tuščiai gaišinti laiką, kam diskutuoti, juk pakanka biudžeto pinigais dosniai pamaitinti grupelę neįgaliųjų, piramidine struktūra susivienijusiųjų po Lietuvos negalios forumo vėliava ir gali paskelbti, kad reforma buvo aptariama ir derinama su neįgaliųjų organizacijomis, nors šis forumas vienija tik keliolika jų iš eilės šimtų. Visagaliame internete galima surasti už kokias šešiaženkles sumas „pateptos“ neįgaliųjų organizacijos palaiko pražūtingą neįgaliesiems socialinę reformą. Tiesiog veikiama modernizuota, sovietiniais laikais išbandyta politine metodika – „pasitarus su liaudimi, liaudžiai nusprendus“.
Diskusijos vyko tik tarp Seimo sienų – komitetuose, frakcijose, komisijose.
Stebėdamas visą šią, negalios socialine reforma pridengtą apgavystę, prisiminiau ir „Google“ paieškoje surinkau „raktinius“ žodžius – Andrius Jakučiūnas, Naujųjų laikų komjaunuoliai. Kas paskaitys, supras, kodėl necituoju pažodžiui. Esmė – revoliuciniai pokyčiai socialinėje srityje vykdomi neatsakingai. Apskritai revoliuciniai pokyčiai, lemsiantys kelių šimtų tūkstančių žmonių su negalia likimus, turėtų būti vengtini, o juolab prievarta.
Iš už gražbylysčių apie rojų ir šviesų rytojų, akivaizdžiai praslysta reformos stūmėjų prievarta grįstos mintys – daugumą neįgaliųjų tiesiog priversime būti dalyviais ir nesvarbu ar žmogaus sveikatos būklė ir galimybės leidžia jam dirbti ar ne. Tačiau XXI a. komjaunuoliai (anot rašytojo A. Jakučiūno) neįgaliųjų sąskaita tikrai gyvens neįgaliesiems ministrės žadėtame rojuje – vieni sočiai maitinsis biudžeto pinigais, kiti už gerą atlygį, prisidengdami neįgaliaisiais, darbuosis agentūroje.
Visgi, tiesa įprastai turi savo pusę. Ir Lietuvoje jautriai reaguojama į socialines apgavystes. Dar nė vienas socialiai neteisingas sprendimas partijoms ir politikams nepraėjo be neigiamų pasekmių. Akivaizdžiausias pastarojo laikotarpio pavyzdys, tai avantiūriškai liberalizuotas Darbo kodeksas, cunamiu nubloškęs ir patį buvusį premjerą, ir jo vadovaujamą partiją.
Įdomiausia, kad opozicija besiskelbianti prieš tai buvusio premjero partija labai aktyviai palaiko reformos stūmimą. Ypač energingai reformos idėjas propaguoja septynioliktosios vyriausybės buvęs SADM ministras, dabartinio SRDK komiteto pirmininko pavaduotojas. Ir kas galėtų paneigti, kad toks aktyvumas nėra atsitiktinis ir sietinas su šios, naujai susikūrusios, partijos siekiu gauti biudžetinį finansavimą.
Taigi, dėl Seimo viskas aišku. Skubama kuo greičiau įkurti neaiškaus statuso agentūrą ir įdarbinant joje partiečius pasirūpinti savaisiais, kurie nusipelnė gyventi geriau. Tūkstančių žmonių su negalia likimai atsidurs Prezidento rankose. Išgelbėti neįgaliuosius nuo reformos skriaudų galės tik Prezidentas stipriu savo instrumentu – veto galimybe. Ar tuo pasinaudos Gitanas Nausėda, ar būsimuose Prezidento rinkimuose tiesiog taip suteiks pranašumą Ignui Vėgėlei netrukus sužinosime.
