Šiandien Vilniuje prelatas Visvaldas Kulbokas priima vyskupo šventimus ir netrukus Šventojo Tėvo bus pasiųstas į Ukrainą, atstovauti Šventąjį Sostą. Šventimų išvakarėse Laikmetis.lt vyr. redaktorius Tomas Viluckas kalbino V. Kulboką apie jo gyvenimo kelionę, darbą su popiežiumi Pranciškumi ir iššūkius, laukiančius nelengvoje misijoje Ukrainoje.
Gimėte ir užaugote Klaipėdoje, ten puikiai baigėte mokyklą, kas lėmė, kad pasirinkote kunigo kelią? Juk buvo įvairios gyvenimo galimybės, tad kodėl pasirinkote būtent kunigystę?
-Kai buvau paauglys, man labai patikdavo tikslieji mokslai, ir galvojau, kad tikriausiai, kai baigsiu vidurinę mokyklą, pasirinksiu kažką iš jų. Tačiau devintoje klasėje mano lietuvių kalbos mokytoja leido atpažinti savyje ne tiktai tiksliųjų mokslų gyslelę, bet padėjo suprasti, kad aš turiu ir kitų gebėjimų, pavyzdžiui, kūrybiniam darbui. Sakyčiau, tai buvo pradžia kažkokių pokyčių.
Tačiau iki pat dvyliktos klasės neturėjau aiškios vizijos, ką pasirinksiu, bet per paskutiniuosius mokslo metus buvo du žmonės (ne šeimos nariai, tačiau gana artimi man), kurie buvo mano autoritetai ir jie, nepriklausomai vienas nuo kito man labai rimtai pasiūlė pamąstyti apie kunigystę, ar norėčiau būti kunigu?
Kai pirmą kartą išgirdau šitą klausimą, nusprendžiau visiškai nekreipti dėmesio, nes tai man atrodė per daug keista, per daug niekuo nesusiję su manimi. Bet kai antrą kartą išgirdau panašią užuominą, tada rimtai susimąsčiau. Aš tuo metu jau šiek tiek turėjau savo asmeninės maldos patirties. Žinojau, kaip melstis, kaip melstis rožinį. Melsdavausi trumpomis maldomis: Jėzau, Marija, myliu jus, gelbėkit sielas ar pan. Ir tadasusimąsčiau, o gal čia kažkas labai rimta?
Tada pradėjau svarstyti, ar tai mano pašaukimas, ar ne? Vis tiktai buvo mano gyvenimo klausimas. Prisimenu, kad keletą dienų, tai buvo trys, keturios dienos, visą dėmesį skiriau maldai ir galvojau: Dieve, ar tu man paaiškinsi, ar tu duosi atsakymą? Ar šios užuominos yra susijusios su mano pašaukimu? Trečią ar ketvirtą dieną pastebėjau, kad klausimo nebebuvo. Atėjo aiškumas. Taip, taip, čia mano pašaukimas. Tad esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurių vardų čia neminėsiu, kad paskatino mane mąstyti apie pašaukimą, nes sunku pasakyti, ar be jų paskatinimo būčiau išvis pamąstęs apie kunigystę. Todėl jų pagalba buvo esminė.
Stojote į Telšių kunigų seminariją, o paskui studijuodamas atsidūrėte Romoje. Kaip atsitiko, kad įvyko toks šuolis iš Telšių į Romą?
-Telšių kunigų seminarijoje pastudijavau porą metų nuo 1992-ųjų iki 1994-ųjų. Kadangi mokslai mokyklos laikais ir visąlaik man patikdavo, tad ir seminarijoje aš gerai mokiausi. Kai anuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius nusprendė siųsti porą seminaristų studijuoti į Romą, tarp jų jis pasirinko mane.
Be abejo, tai buvo man labai miela. Nelabai šito tikėjausi, nes buvau girdėję, kad tikriausiai niekas nebus siunčiamas studijuoti į Romą. Kai išgirdau šitą vyskupo sprendimą, labai nudžiugau.
Kaip atrodė Roma jaunam studentui, atvykusiam iš ką tik išsivadavusios Lietuvos?
-Be abejo, buvo labai įdomu. Norėčiau pabrėžti: gyvenau tokioje seminarijoje, kur mes, seminaristai, buvome iš įvairių šalių – tarptautinėje seminarijoje. Tai buvo mentalitetų supratimo įvairovė. Ji buvo labai įdomi ir pamokanti. Žinoma, kad tai buvo griežta seminarija, tačiau joje buvo daugiau laisvės nei lietuviškose seminarijose. Jautėsi mentaliteto skirtumas, nes tai buvo seminarija, kuriai vadovavo pavyzdingi kunigai, bet joje jautėsi vidinė laisvė, kurioje mes galėjome pasijusti kaip tikri laisvos Bažnyčios laisvi vaikai. Mes buvo lydimi tėviško rektoriaus ir kitų ugdytojų rūpesčio. Negalėčiau idealizuoti šios patirties, bet palyginus su tuo, kas buvo Lietuvoje, ji buvo džiugi.
O kaip atsitiko, kad studijuojant Romoje kelias nuvedėį diplomatinę tarnybą?
-Iš tiesų viskas priklausėnuo vieno žmogaus, kuris buvo pirmasis po atkurtos nepriklausomybės nuncijus Lietuvoje – Justo Mullor Garcia. Jis yra tas pats žmogus, kuris tuometinį Telšių vyskupą A. Vaičių paskatino mus siųsti studijuoti į Romą, ir po kelių metų jis pats tapo bažnytinės diplomatinės akademijos prezidentu.
Ir jisai, pažindamas Lietuvą, nusprendžia pasikviesti į šią akademiją ką nors iš Lietuvos. Jis pasikviečia mus, du kunigus, kuriuos pažinojo – mane ir kunigą Rolandą Makricką. Yra tradicija, kad į diplomatinę akademiją nėra priimami kunigai, kurie norėtų ten studijuoti, bet į ją patenkama gavus kvietimus. Taip pat būna vyskupų ar vyskupų konferencijų siuntimai.
Apsispręsti buvo sunku, kadangi tai reiškia visą gyvenimą paskirti diplomatinei tarnystei, Šventajam Sostui.Tu jau nebelieki savo vyskupijoje, o turi klajoti po visą pasaulį, tad tikrai būna sunku apsispręsti, bet pamąstęs, pasitaręs su nemažai žmonių, nusprendžiau sutikti su šituo pasiūlymu ir nesigailiu, tai padaręs.
Per diplomatinės tarnybos laiką Jums teko matyti daug bažnytinių bendruomenių įvairiuose žemynuose, susidurti su įvairiomis tradicijomis. Koks Bažnyčios veidas atsiskleidė per šias patirtis?
-Taip, tai labai įdomi patirtis, nes, be abejo, visur yra ta pati Katalikų Bažnyčia, bet šiek tiek skiriasi mentalitetas, liturgija, tradicijos. Vienur labiau užsidarę ir žmonės, ir kunigai, ir vyskupai, kitur labiau atviri, ekstravertai, vienur vienokios problemos, kitur – kitokios.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną žodį, įvardinti mano patirčiai, tai būtų turtas, didžiulis turtas. Pamačius įvairių patirčių,nebesinori nieko teisti, nes per per šias patirtis ateina suvokimas, kad ir klaidų būna įvairių, ir skubėti teisti visiškai nereikia. Dažniausiai tiesiog kyla noras mokytis, man pačiam išmokti kažko naujo iš vienur ar kitur.
Dar vienas aspektas – kalbame apie Bažnyčios įvairovę. Ir kartais norėtųsi, kad ir mano draugai, mano kolegos turėtų tokią pat patirtį. Tai nėra įmanoma, nes tai mano darbas keliauti po pasaulį. Norėčiau pasitelkti šeimos pavyzdį: jeigu šeimoje žiūrėsi vien tik į savo asmenines problemas, jos atrodys didelės, o kai pamatai įvairovę problemų kitur, viskas kas kamuoja tampa labai reliatyvu, nes atsiveria kitokie akiračiai, ir palyginus problemų sumažėja.
Galima sakyti, ši įvairovė parodo daug turtų, kurie yra Bažnyčioje, nes kai kuriose šalyse būnant atrodo, kad esi vos ne Lietuvoje, savo gimtinėje. Tačiau yra ir labai kontrastingų patirčių. Vos prieš porą savaičių grįžau iš Afrikos. Koks mano įspūdis atėjus į Mišias Lietuvoje? Žmonės nuliūdę, kažkuo susirūpinę ir bijo garsiai pasakyti netgi maldos žodžius. Man keista. Nes po afrikietiško mentaliteto man norėtųsi kažkiek netgi šokio, kažkokio judėjimo, žymiai daugiau laisvės, giesmių, džiaugsmo.
Jeigu apibendrintumėte, kokia dabar yra Katalikų Bažnyčia, turiu mintyje Visuotinę Bažnyčią? Kas vienija tokius skirtingus katalikus visame pasaulyje?
-Turiu pastebėti, kad šiuo metu Katalikų Bažnyčia turi labai daug problemų, iššūkių, neigiamų dalykų su kuriais susiduria savo misijoje. Ir tada kyla klausimas, kodėl jinai vis dar išlieka Bažnyčia. Sau atsakau, kad popiežystė mus, katalikus, išlaiko vieningus. Kartaisman norisi palyginti mūsų Bažnyčią su kitomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis, ir tenka pastebėti, kad yra dalykų, kuriuos mes galėtumėme išmokti vieni iš kitų.
Mano patirtis rodo, kad tenka pamatyti kiek daug spragų turime Katalikų Bažnyčioje. Tačiau galiausiai mes turime šį vienybės garantą – popiežių, kuriam tarnauju ir aš. Tokia yra mano misija, būti Šventojo Tėvo atstovu. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad popiežius yra vienas išskirtinių mūsų Katalikų Bažnyčios aspektų, padedančių išlaikyti Bažnyčios vienybę.
Keletą metų darbavotės Vatikane Valstybės sekretoriate, buvote Šventojo Tėvo padėjėju. Toks darbas daug kam atrodo paslaptingai. Ar galėtumėte mums atverti, kokia yra šio darbo kasdienybė?
-Kai dirbau Romoje, Vatikano Valstybės sekretoriate, buvau popiežiaus pagalbininku tam tikromis temomis, kurias išmanau. Turėdavau paruošti ir pasiūlyti idėjas specifiniais klausimais tiek savo vadovams, tiek pačiam popiežiui. Su juo bendrauti kaip su žmogumi yra labai lengva.
Papasakosiu vieną istoriją. Reikėjo ilgai laukti vieno politiko, kuris vėlavo į susitikimą su Šventuoju Tėvu. Tad aš jam pasakojau anekdotus, bet atėjus laikui anekdotai pasibaigė. Tuomet kalbėjomės apie kitus dalykus. Su juo kalbėti, bendrauti yra visiškai paprasta.
Atsimenu, buvo vienas svarbus susitikimas, kuris popiežių Pranciškų sukrėtė. Žmogus, kuris atvyko (neminėsiu jo vardo dėl konfidencialumo, kuris yra mano darbo dalis), popiežiui pateikė pasiūlymą, kuris buvo šokiruojantis. Kai tas svečias išėjo, žiūriu, popiežius liko kaip įbestas. Stovi, tiesiog matosi, kad yra susimąstęs, ir aš suprantu dėl ko, nes tai buvo sunki tema. Galvojau, ką mes galime šioje situacijoje geriausiai padaryti. Galime ją maldoje pavesti. Sakau: „Šventasis Tėve, mes dabar pasimelskime kartu“. Atrodo paprastas dalykas.
Mes vieną maldą ištarėme kartu, kitą dieną popiežius per vieną iš mano vadovų man perdavė padėką. Aš net nustebau, o jis sako: „Tu sunkią valandą padėjai popiežiui melstis“. Taigi, jis yra dėkingas žmogus. Man teko matyti popiežių ir suklystantį, bet mačiau jį ir atsiprašantį už savo savo klaidas, pripažįstanti, kad jis priėmė netinkamus sprendimus.
Būsite paskirtas nuncijaus tarnybai į Ukrainą. Ko gero ne vienam lietuviui sunku yra suprasti, kad dabar vyskupu bus pašventintas lietuvis, kuris gyvens ne mūsų šalyje, o Ukrainoje. Netgi tikintiesiems, kurie aktyviai lankosi bažnyčioje, yra neaišku, kas yra nuncijus ir jo tarnystė. Kokie yra jos pagrindiniai bruožai?
-Nuncijus yra popiežiaus pasiuntinys, kurio pasiuntinybė yra įvairialypė. Jis siunčiamas į konkrečią šalį, mano atveju į Ukrainą, atstovauti Šventąjį Tėvą toje šalyje esančiai Katalikų Bažnyčiai. Kuomet šalyje yra ir kitų Bažnyčių, mano atveju Ortodoksų Bažnyčia, taip pat tenka atstovauti Šventąjį Tėvą ir santykiuose su jais ir kitomis Bažnyčiomis bei bendruomenėmis.
Ką tai konkrečiai reiškia? Pavyzdžiui, esu įšventintas vyskupu, bet Šventąjį Tėvą galėtų atstovauti ir pasaulietis, vyras ar moteris, tačiau tradiciškai taip jau susiklostė, kad vyskupams atstovauti popiežių yra lengviau. Be to, jį reikia atstovauti ir santykiuose su toje šalyje esančiais vyskupais. Vyskupystės šventimai palengvina darbą. Šis kunigystės laipsnis suteikia pilnatvę, įrankių ir pagarbos.
Norėčiau pabrėžti, kad jau dabar aš mąstau apie kai kuriuos problematiškus aspektus, kurie manęs laukia Ukrainoje. Mąstau apie sprendimus, kuriuos teks man priimti, tačiau juos turėsiu suderinti su popiežiumi, būtent dėl to, kad esu jo atstovas. Jeigu padarysiu blogų ėjimų, srėbti sriubą, be abejo, teks ne tik man, bet ir popiežiui.
galiu įsivaizduoti iš karto, kokie bus popiežiaus atsakymai, mintys ir interpretacijos pačiais sudėtingiausiais klausimais.
Tokia tai yra misija, kuri priklauso nuo mano patirties, pastangų, nuo to, kaip mokėsiu interpretuoti, atstovauti popiežiui, pasitarnauti jam ir toje šalyje esančiai Bažnyčiai. Mano visas kūrybingumas turi kryptingai vienyti, o tai reiškia atsakomybę. Kadangi turiu pakankamai betarpiško darbo su popiežiumi patirties, tad galiu įsivaizduoti iš karto, kokie bus popiežiaus atsakymai, mintys ir interpretacijos pačiais sudėtingiausiais klausimais. Vis vien teks susisiekti su vadovais, su popiežiumi ir viską derinti ir gauti nurodymus.
Jūs daug metų buvote nuncijų patarėju įvairiuose pasaulio kraštuose. Ar jaučiatės pasiruošęs priimti šią tarnystę, siuntimą į Ukrainą?
-Pastebėjau, kad per septyniolika su viršum metų tarnystės Šventajam Sostui šiame diplomatiniame darbe su kiekvienais metais patirtis auga. Todėl jau yra tam tikras pasiruošimo lygmuo. Šiandien, galima sakyti, po dvejų metų, praleistų Afrikoje, jis dar didesnis. Kai Valstybės sekretorius man pranešė, kad popiežius mane skiria nuncijumi Ukrainoje, mano pirmoji mintis buvo, kad man dar ankstoka ir tai pasakiau savo vadovui. Vis dėlto jis sako, ne Visvaldai, tu turi patirties, tau jos užteks eiti pirmyn.
Tikiuosi, kad šios, nors ir minimalios, patirties turėtų užtekti.Ypatingai kalbant apie Ukrainą, nes kai dirbau Vatikane Valstybės sekretoriate, šiai šaliai ir jos santykiams su Šventuoju Sostu ir Ukrainoje esančiomis bažnyčiomis, skiriau labai daug laiko ir jėgų. Būtent šioje konkrečioje srityje turiu nemažai patirties ir tikiuosi, kad jos užteks.
Noriu užduoti klausimą, kuris labai dažnai kankina žmones, einančius atsakingas pareigas? Koks būtų priešnuodis baimei padaryti klaidingus ėjimus ir sprendimus?
-Nežinau, koks yra priešnuodis, tiesiog jau žinau iš darbinės Vatikane patirties, kad yra tokių klausimų, kur, atrodo, nėra sprendimo. Beje, tarp jų yra ir tų, kurie yra susiję su Ukraina. Jau dabar žinau šiuos klausimus. Nežinau, ar bus galima rasti sprendimus, o tada kas lieka? Lieka malda. Daug asmeninės maldos, mano draugų, pažįstamų maldos, kad ateitų įkvėpimai, kad būtų galima surasti žodžius, tinkamus veiksmus.
Dar kitas dalykas, kuris yra svarbus, pasidalinti, pasitarti su žmonėmis, pažįstančiais situaciją, su pirmtakais, kurie jau dirbo toje šalyje, su jais pasitarti, pasikonsultuoti. Dar kitas aspektas – rizikuoti, nežiūrėti vien į tai, kas bus priimta gerai, bet pasirinkti net tokius veiksmus, kurie, šiaip ar taip, iššauks ir neigiamą reakciją. Nekreipti dėmesio į ją, nes vis dėlto tai yra reikalingi sprendimai, ir netgi jeigu jie bus labai kritikuojami, yra tam tikrų sprendimų, kuriuos reikia priimti.
Mes visi bijome klysti ir dėl to nedrįstame žengti tam tikrų žingsnių.
Tad šiuo atveju aš pasakysiu: reikia labai daug drąsos. Linkiu pats sau daug drąsos ir ryžto. O kitiems patarčiau nebijoti suklysti. Mes visi bijome klysti ir dėl to nedrįstame žengti tam tikrų žingsnių. Nebijoti drąsių sprendimų, kad paskui nesigailėtumėme, nesigraužtumėme ir nepasiduotumėme kaltės arba gėdos jausmui bei savikritikai. Čia reikia daug nusižeminimo, kadangi rizika dažnai siekia tokį lygmenį, kad viskas gali sugriūti. Rizika kartais būna tokia didelė, kad net tenka būti pasiruošus baigti tarnystę, kuri dabar yra patikėta. Ši rizika reiškia būti pasiruošus bet kada pasitraukti iš pareigų.
Vyskupystė yra kunigystės pilnatvė.
Nusižeminimas ir paprastumas turi būti normali būsena. Kartais mano draugai paklausia, kaip dabar tave reikės vadinti. Vyskupystė yra kunigystės pilnatvė. Jėzų mes vadiname Didžiuoju kunigu. Kunigystė yra pats gražiausias žodis. Kunigystė visada išlieka. Tai mistika ir iš esmės jos užtenka. Tad sugrįžti į tą paprastą kunigystę niekada nėravėlu, gali bet kada tekti į ją sugrįžti.
Kitas drąsos aspektas – daug maldos, kontempliacijos, mąstymo, nes pabuvus keletą valandų maldoje iš karto pasidaro drąsiau, tarsi visa siela sutvirtėja, sugeneruoja mintis. Tai nėra tušti žodžiai. Tiesiog iš patirties galima sakyti, man malda suteikia labai daug ryžto.
-Ačiū už tokį atvirą ir išsamų interviu.
Apie Visvaldą Kulboką
2021 metų rugpjūčio 14 d. Vilniuje prelatas Visvaldas Kulbokas priims vyskupo šventimus. Iškilmei Vilniaus Šv. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedroje bazilikoje vadovaus Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas. Šventės pradžia – 12 val. Kviečiame dalyvauti šv. Mišiose. Iškilmę transliuos LRT Televizija.
2021 m. birželio 15 d. Šventasis Tėvas Popiežius Pranciškus prelatą Visvaldą Kulboką, Telšių vyskupijos kunigą, nominavo tituliniu Martanos arkivyskupu ir apaštaliniu nuncijumi Ukrainoje.
Visvaldas Kulbokas gimė 1974 m. gegužės 14 d. 1992 m. baigė Klaipėdos 19-ąją vidurinę mokyklą (šiuo metu – Martyno Mažvydo progimnazija) ir tais pačiais metais įstojo į Telšių kunigų seminariją.
1994 – 2004 metais tęsė studijas Romoje, Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, kur įgijo teologijos daktaro (2001) ir bažnytinės teisės licenciato (2004) laipsnius.
1998 m. gegužės 24 d. pašventintas diakonu ir inkardinuotas Telšių vyskupijoje. 1998 m. liepos 19 d. pašventintas kunigu.
2001–2004 m. Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje įgijo pasiruošimą Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai ir buvo į ją priimtas 2004 m. liepos 1 d.
Minėtoje tarnyboje iki šiol ėjo šias pareigas:
2004 – 2005 m. – atašė Apaštalinėje nunciatūroje Libane;
2005 – 2007 m. – sekretorius Apaštalinėje nunciatūroje Libane;
2007 – 2009 m. – sekretorius Apaštalinėje nunciatūroje Nyderlanduose;
2009 m. paskirtas Jo Šventenybės kapelionu;
2009 – 2012 m. – sekretorius Apaštalinėje nunciatūroje Rusijos Federacijoje;
2012 – 2020 m. – oficiolas Vatikano Valstybės Sekretoriato Skyriuje ryšiams su valstybėmis;
2019 m. paskirtas garbės prelatu;
2020 – 2021 m. – patarėjas Apaštalinėje nunciatūroje Kenijoje.
Apaštalinės nunciatūros Lietuvoje informacija
