Romoje lankosi apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas. Pirmadienį, rugsėjo 16 d., privačioje audiencijoje jį priėmė popiežius Pranciškus. Šiomis dienomis vyksta susitikimai su įvairių Šventojo Sosto dikasterijų vadovais. Arkivyskupas taip pat aplankė Vatikano radiją.
Kai Bažnyčia skelbia Evangeliją, ji jau priešinasi karo agresijai. Ji jau tampa taikos statytoja. Pats kalbėjimas apie taiką ugdo. Koks kalbėjimas? Kalbėjimas Evangelijos žodžiais. O kas parašyta? Nevok svetimo turto. Jei mes šį Dievo įsakymą pritaikysime karui, jie reikš: neik į kitos šalies teritoriją, neperženk kitos šalies sienų. Nekalbėk, kad yra kokių pateisinimų karui. Taip Bažnyčia skelbia teisingą taiką. Ji sako: „Tavo karas yra neteisingas. Tu atėjai į kitos šalies žemę“.
Bažnyčia jau vien Evangelijos žodžiu, vien Dievo įsakymais skelbia teisingą taiką. Ir čia kalbama ne apie šiaip teisingumą, ne apie abstraktų teisingumą, nes jie pradėsime grobti vieni iš kitų, taikos niekada nebus. Jei iš šių paprastų žodžių išplaukia labai paprasta išvada: teisinga taika yra kito gerbimas, kito namų, kito teritorijos gerbimas.
Bažnyčios indėlis – būti sąžine.
Atrodo, tiek daug pastangų, o tiek mažai rezultatų… Bet tai nereiškia, kad mes turime sustoti. Rezultatų nėra. Jei būtų rezultatų, būtų taika. Tačiau Bažnyčios potencialas yra didžiulis. Jei žiūrime tikinčiojo akimis, tuomet yra mažiau nužmoginimo. Dažnai fronte kariai dėkoja karo kapelionams: „Jūs neleidžiate mums nužmogėti. Jūs mums primenate, kad ir kare reikia išlaikyti žmogiškumą.“ Čia ir yra Bažnyčios indėlis. Bažnyčios indėlis – būti sąžine. Tai nuolatinis kvietimas negalvoti, kad mes galime likti neįsipareigoję. Karui vykstant būtų labai nekrikščioniška manyti, kad galima visą atsakomybę palikti politikams. Bažnyčia, kaip sąžinė, kreipiasi į visus, kiekvienas tegul pamąsto, kuo jis gali prisidėti prie taikos.
Sunkiausias dalykas yra žinoti ne vien apie žūstančius ir sužeistuosius, kurių yra labai daug, bet apie civilius kalinius, apie žmones, kurie iš viso neturėtų būti įkalinti. Jų yra tūkstančiai. Jie yra atsidūrę pragariškoje situacijoje. Ir susidaro įspūdis, kad niekas pasaulyje nesugeba jiems padėti. Tai yra sunku: žinoti, kiek yra pragaro, ir nerasti būdų padėti.
Turbūt Vatikano radijo klausytojai prisimena, kad Velykų laikotarpiu popiežius bent porą kartų pakartojo kvietimą, kad būtų imtasi iniciatyvos apsikeisti visais belaisviais, be jokių išlygų visais už visus. Neminėsiu detalių, nes ne visus aspektus galima viešai minėti, bet jau vien tie paprasti žodžiai gana konkrečiai prisidėjo prie kai kurių žmonių, įskaitant ir mūsų katalikų kunigus, išlaisvinimo. Tai, atrodo, vien žodžiai, bet jie pastūmėjo tam tikrą derybinį procesą, kuris paskui baigėsi žmonių išlaisvinimu.
Prieš porą dienų įvykęs kardinolo P. Parolino pokalbis su ponia Moskalkova (Rusijos Federacijos žmogaus teisių komisare) be abejo yra pastangos jį tęsti. Tai nėra politinis veikimas. Šventasis Sostas šiuo atveju turi žymiai daugiau galimybių konkrečiai prisidėti negu bet kuris politinis veikėjas. Kartais tų rezultatų reikia laukti ištisus mėnesius. Dabar sunku pasakyti, kad šis pokalbis duos rezultatų. Galbūt jų ir nebus, bet reikia tikėtis, kad bus. Nors rezultatų ir mažai, reikia stengtis. Žinau, kad mano misija – palaikyti viltį, pirmiausią ją išlaikyti savyje ir ją palaikyti kituose.
