Apie deklaraciją „Fiducia supplicans“, dėl kurios daug triukšmo sukėlė žiniasklaida ir kai kurie komentatoriai.
Noriu įnešti ramybės ir kviesti skaityti dokumentą taip, kaip jis parašytas, o ne kaip komentuoja siekiantys savo tikslų, t. y. besidžiaugiantys, kad Bažnyčia „prisitaikė prie pasaulio“ ar dejuojantys, kad „pakeistas katalikiškas mokymas“.
Nėra teisūs nei vieni, nei kiti – niekas nėra pakeista ir nenorima keisti. Tiems, kam tolima Evangelijos dvasia, sunku suprasti, kad gali būti nuoširdžiai siekiama išgelbėti kiekvieną žmogų, o ne ieškoti populiarumo ir galios.
Mano manymu ši deklaracija pateikia dvi pagrindines žinias.
Mano manymu ši deklaracija pateikia dvi pagrindines žinias.
Pirmiausia ji griežtai draudžia laiminti tuos, kurie negali priimti Santuokos sakramento, taigi ir homoseksualias poras, tokiu būdu, kuris bent iš tolo primintų sakramentinį palaiminimą. Deklaracijoje tai pakartota tiek daug kartų, kad nežinau, kaip labiau ir aiškiau begalima pabrėžti. Pavyzdžiui, neleistinos apeigos ir maldos, galinčios kelti neaiškumo dėl santuokos kaip išskirtinės, stabilios ir neišardomos vyro ir moters sąjungos.
Taip pat šis palaiminimas niekada negali būti atliekamas kartu su civilinės santuokos apeigomis ar net kaip nors su jomis susijęs. Nurodoma, kad Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais tik santuokoje palaikomus lytinius santykius. Galiausiai „expressis verbis“: „Bažnyčia neturi teisės laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungų“ (nr. 5). Tai rašoma deklaracijoje „Fiducia supplicans“!
Antra – deklaracija labai ragina laiminti įvairiomis progomis ir aplinkybėmis, o ne vien švenčiant sakramentus, nes, kai žmogus nori palaiminimo, jis prašo Dievo pagalbos, išreiškia pasitikėjimą Tėvu, kuris gali mums padėti gyventi geriau.
Dėl nereguliariose situacijose esančių ir tos pačios lyties porų palaiminimo sakoma, kad tai vyksta, kai jie pripažindami save vargšais ir tais, kuriems reikia Dievo pagalbos, nereikalauja įteisinti savo statuso (sic!), bet prašo, kad visa, kas jų gyvenime ir santykiuose yra tikra, gera ir žmogiškai teisinga, būtų perskverbta, išgydyta ir pakelta Šventosios Dvasios artumo.
Dvasininkas gali prašyti ramybės, sveikatos, kantrybės dvasios, dialogo ir savitarpio pagalbos, taip pat Dievo šviesos ir stiprybės, kad tie žmonės galėtų įvykdyti jo valią.
Toks palaiminimas gali būti teikiamas, pavyzdžiui, aplankant šventovę, sutikus kunigą, meldžiantis grupėje ar piligriminės kelionės metu. Taigi, čia nekalbama apie porų kvietimą ar priėmimą bažnyčioje ir suteikimą joms kokio nors specialaus palaiminimo.
Taigi, čia nekalbama apie porų kvietimą ar priėmimą bažnyčioje ir suteikimą joms kokio nors specialaus palaiminimo.
Lankantis kokioje nors šventovėje, pamatę mane su kunigiška apranga, žmonės ne kartą prieidavo ir paprašydavo palaiminti kryželį, medalikėlį ar jų kūdikį. Taigi, pagal deklaracijos mintį, jei prie kunigo prieitų du vyrai ar dvi moterys, jam nereikėtų, visų pirma, kamantinėti, ar jie broliai, seserys, draugai, kolegos ar kartu gyvenantys. Jis gali tiesiog juos palaiminti. Ir ne todėl, kad jie homoseksuali pora, o todėl, kad yra tiesiog žmonės, norintys palaiminimo.
Juk tokiu būdu ir dabar laiminami tie, kurie negali priimti Komunijos. Daugeliu atvejų kunigas žino, kad žmogus gyvena nesusituokęs, taigi, „nuodėmėje“, ir sąmoningai jį palaimina. Laimina ne jo nuodėmę ar norą toliau pasilikti šioje situacijoje, bet giliausią troškimą atverti savo gyvenimą Dievui, prašyti jo pagalbos ir kviesti Šventąją Dvasią, kad galėtų ištikimiau gyventi pagal Evangelijos vertybes, kaip rašoma pačioje deklaracijoje.
Dar daugiau. Ko gero dauguma kunigų jau yra laiminę poras, gyvenančias be santuokos sakramento. Per vaikų Pirmąją Komuniją tokių porų tikrai būna ne viena. Ir jei apeigų metu laiminami vaikų tėvai, palaiminamos ir šios poros. Šiuo atveju būtent kaip poros, o ne kaip pavieniai asmenys. Ir tai niekaip nepakeičia jų bažnytinio statuso.
P. S. Nepriklausau Lietuvos vyskupų konferencijai, todėl šį pasidalinimą priimkite kaip asmeninę nuomonę.
