Bažnyčios mokymas apie gyvybę
Vienas svarbiausių kovoje už nekaltą gyvybę įvykių – kasmet Vašingtone vykstantis Žygis už gyvybę. Šiais metais čia kalbą sakė kun. Mike’as Schmitzas (Maikas Šmitsas), pasidalinęs istorija apie savo močiutę Heleną, kuri buvo priversta palikti savo mylimą seselės darbą, nes negalėjo dirbti tokioje sistemoje, kuri užsiima abortais. Jai tai pasakius ligoninės vadovybei, ši pasiūlė arba išeiti iš darbo, arba dirbti tai, kas pasakyta. Ir taip ji buvo priversta palikti mylimą darbą, kuris jai puikiai sekėsi.
Kunigas dalinosi prisiminimais, kiek daug jo močiutei kainavo jos apsisprendimas. Jai tai sukėlė tokias psichologines kančias, kad kildavo net minčių apie savižudybę, bet ištverti padėjo tikėjimas.
Kunigo M. Schmitzo teigimu, jeigu tokie sprendimai ir nepakeičia ligoninių ar tuo labiau sistemos, tai pakeičia patį žmogų, kuris neišduoda savo principų ir kovoja už gyvybės vertę. Taip pat pakeičia jo aplinką. Kunigas paliudijo, jog toks močiutės apsisprendimas visam laikui pakeitė ir jį patį.
Krikščioniškosios antropologijos principai gerai išdėstyti Jono Pauliaus II enciklikoje Evangelium Vitae: „Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Iš tikrųjų gyvenimas laike – tai viso vieningo žmogiškosios egzistencijos proceso pamatinė sąlyga, pradinis etapas ir sudėtinė dalis.“
Toje pačioje enciklikoje įvardijamas ir didysis mūsų laikų paradoksas, kuomet pamatinės žmogaus teisės atimamos būtent apeliuojant į naujas „žmogaus teises“, kurios nebeturi nieko bendro su tikrosiomis, iš žmogaus prigimties ir prigimtinio orumo kylančiomis teisėmis: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teisių“, – teisių, kurias turi kiekvienas žmogus, ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ar valstybės įstatymus, – idėją, šiandien paženklintas stebinančiu prieštaringumu.
Kaip tik tame amžiuje, kai iškilmingai skelbiamos asmens teisės ir viešai tvirtinama gyvybės vertė, iš žmogaus gali būti atimta ar paminta pati teisė į gyvybę, ypač reikšmingiausiais egzistencijos momentais: gimimo ir mirties momentais.“
Bažnyčios mokymas apie neįkainojamą žmogaus vertę remiasi dviem poliais: 1) Žmogus sukurtas pagal Dievo panašumą; 2) Žmogus yra Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirktas prisiimant žmogiškąją prigimtį.
Katalikų Bažnyčios Katekizme apie tai rašoma šitaip: „Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti.“ (357)
Ir net nuodėmės sužalotas žmogus vis tiek išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, nors stokoja „panašumo“ ir „Dievo garbės“. Būtent per Įsikūnijimo slėpinį, Dievo Sūnui pačiam prisiimant žmogaus „išvaizdą“, žmogus atgauna „panašumą“ į Dievą, jam sugrąžinama garbė. Iš žmogaus kaip kūrinio kilnumo išplaukia ir jo teisės.
Todėl pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą jo turimoms teisėms. Jos yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Be to, jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas. Valdžia, kuri negerbia asmens, valdinių paklusnumą gali laimėti tik besiremdama jėga arba prievarta.
Jėzus savo mirtimi atskleidė visą gyvybės didingumą ir vertę, kadangi jo pasiaukojimas ant kryžiaus visiems žmonėms tampa naujo gyvenimo šaltiniu.
Jėzus savo mirtimi atskleidė visą gyvybės didingumą ir vertę, kadangi jo pasiaukojimas ant kryžiaus visiems žmonėms tampa naujo gyvenimo šaltiniu. Jonas Paulius II Evangelium Vitae gražiai pastebi: „Tikrai didi turi būti žmogaus gyvybės vertė, jei Dievo Sūnus ją prisiėmė ir pavertė visos žmonijos išganymo įrankiu.“
Būtent todėl Katekizme griežtai smerkiamas šios gyvybės atėmimas: „Šventasis Raštas patikslina penkto įsakymo draudimą: „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23,7).Tyčinis nekalto žmogaus nužudymas yra sunkus nusikaltimas, nesuderinamas su žmogaus kilnumu, „aukso taisykle“ ir Kūrėjo šventumu. Įsakymas, kuriuo taip liepiama, galioja visuotinai: įpareigoja visus ir kiekvieną, bet kada ir bet kur.“ (2261)
Juk gyvybė, kurią Dievas įkvepia žmogui, labai skiriasi nuo visų kitų gyvų sutvėrimų gyvybės, nes žmogus, tegul ir sutvertas iš dulkių, yra Dievo išraiška pasaulyje, Jo buvimo ženklas, Jo šlovės pėdsakas. Gyvybė, kurią Dievas duoda žmogui, yra dovana, kurios pagalba Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu. Žmogaus veide spindi Dievo šlovė.
Iš viso to galima padaryti tokias išvadas. Pirma, sukurtasis gyvenimas turi būti priimamas kaip dovana. Jis turi autorių ir šaltinį, kuris yra virš jo paties, ir visa gyvybė yra priklausoma nuo šio autoriaus.
Antra, Dievas yra absoliutus ir žmogus turi prisiminti savo ribotumą. Gyvybė nėra žmogaus rankų darbo kūrinys, todėl žmogus neturi suabsoliutinti galių, kurios jam duotos.
Trečia, žmogus yra atsakingas prieš savo gyvenimo autorių ir šaltinį – Dievą – už naudojimąsi gyvybės dovana. Į tai patenka ir sveikas gyvenimas. Galiausiai, savo dalyvavimu sukurtajame pasaulyje žmogus yra atsakingas už pasaulio vystymąsi ir tikslus, kurie jam prieinami.
Žmogaus teisės ir jų raida
Antikos epochoje nebuvo tokių sąvokų kaip „teisės“ ar „žmonija“. Nors Sokratas ir kvietė „pažinti save“, tačiau nesigilino ir visiems žmonėms universalius dėsnius. Ciceronas pirmasis paskelbė naujovę, kad egzistuoja universalusis Protas, kuris reiškiasi per kiekvieną žmogų ir visus sujungia į humanitas (žmoniją). Apaštalo Pauliaus žodžiai, kad „nėra nei žydo, nei graiko…“, kėlė pašaipą antikinės civilizacijos išugdytiems romėnams.
Istoriškai seniausias teisės šaltinis Antikos epochoje buvo iš protėvių perimti papročiai. Tačiau silpstant mitologinio pasaulio aiškinimo įtaigumui, papročiai vis mažiau saistė valdovus: mythos ėmė keisti logos. Platonas pirmasis istorijoje aiškiai pareiškia, kad teisingumas turi būti siejamas su gėriu, o ne su galia ar papročiais. Pasak jo, įstatymas – ne stipresniojo galios išraiška, bet pasaulio tvarkos atspindys.
Aristotelis visur įžvelgė tikslingumą. Kiekvienas žmogus, gyvūnas ar daiktas turi savo vietą pasaulyje, į kurią yra kreipiamas prigimties. Gyvenimas pagal prigimtį – tai judėjimas prigimtyje įrašyto tikslo link, ir visa, kas neveda į šį tikslą, yra prigimčiai priešingi veiksmai. Aristotelis užbaigia prigimtinio įstatymo tradicijos formavimosi etapą nurodydamas „ikipolitinius rėmus“, kurių privalo paisyti kiekviena politinė bendruomenė.
Vėliau stoikų dėka prigimtinis įstatymas Romos imperijoje pradedamas suvokti kaip universalus ir nekintantis moralės dėsnis, kurį galime atskleisti per teisingą mąstymą.
Ciceronas apibendrina stoikų perkeistą prigimtinio įstatymo sampratą: „Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigą, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių.“ Tačiau prigimtinis įstatymas Ciceronui – pozityvios teisės šaltinis, o ne priemonė piliečių širdyse ugdyti teisingumo dorybę.
Būtent krikščionybė atnešė sampratos lūžį žmogaus santykyje su savimi ir pasauliu. Apaštalas Paulius pateikia visų žmonių lygybės, vienodos vertės Dievui sampratą, kuri atmeta skirstymą į tikruosius (civilizuotus) žmones ir barbarus. Krikščionys Romos imperijoje priima globoti pagonių pamestinukus, neina žiūrėti kruvinų gladiatorių kautynių, gerbia vergus. Krikščionis save suvokia kaip dviejų karalysčių gyventoją, su krikščionybe atsiranda ir „vidinio žmogaus“ samprata.
Šv. Augustinas rašė, kad Antikos žmonės pernelyg daug vilčių siejo su valstybe. Kol žmogaus prigimtis pažeista nuodėmės, tol negali būti tobulos valstybės ir, neapsigaukime, įstatymai negali išugdyti dorybių.
Šv. Augustinas pirmą kartą aiškiai suformulavo ribotos valstybės sampratą ir įnešė indėlį į prigimtinio įstatymo tradiciją. Jis pabrėžė – teisėtumas bei teisingumo praranda moraliai saistančią galią.
Šv. Tomas Akvinietis savo ruožtu teigė, kad žmogaus prigimtis yra ne tiek tam tikrų savybių talpykla, kiek kryptis. Ji atsiskleidžia per tikslą, į kurį esame nukreipti. Šv. Tomo įsitikinimu, individualių siekių supriešinimas bendrajam gėriui menamas tiek pat, kiek proto ir tikėjimo supriešinimas. Prigimtinis įstatymas Šv. Tomui yra moralinių saitų, kurie mums padeda išplėtoti prigimtyje glūdinčias galimybes, visuma.
Taigi, žmogaus kilnumą lemia ne tai, ką tu darai ar ką turi, o pats buvimas žmogumi. Būtent todėl Bažnyčia sako, kad žmogus niekada negali būti priemonė kam nors, bet visada yra tikslas. Bažnyčios socialinis mokymas šiuo principu prasideda, bet čia nesibaigia. Individas yra kilnus dėl to, kas jis yra, bet tai nereiškia, kad šis mokymas remia individualizmą. Principas apie žmogaus kilnumą būtent duoda žmogui teisę būti pilnaverčiu žmonių bendrijos nariu.
Kita vertus, egzistuoja ir socializmo klaida, kurią nusako Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus: „[…] pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. Atskirą žmogų socializmas vertina kaip paprastą elementą ir visuomenės organizmo ląstelę, todėl individo gerovė visiškai priklauso nuo to, kaip veikia visuomeninis-ekonominis mechanizmas; antra vertus, socializmas tvirtina, kad galima garantuoti individui gerovę, visai nepaisant jo paties savarankiško pasirinkimo ir nepriklausomai nuo jo paties prisiimtos individualios ir ypatingos atsakomybės už gėrį ar blogį.“
Aprašyta žmogaus kilnumo samprata yra ir žmogaus teisių pagrindas. Žmogaus teisės yra: universalios, nekeičiamos ir neatimamos. Jos turi būti ginamos ne atskirai, bet visos kartu, nes pripažinti vieną iš žmogaus teisių reiškia pripažinti visas kitas. Teisės reiškia žmogaus orumo apsaugą ir leidžia žmogui išpildyti pagrindines fizines ir dvasines reikmes.
Katekizme rašoma: „Žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo prasidėjimo. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos jam pripažintinos asmens teisės, tarp kurių yra ir nepažeistina kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi.“ (2270)
Iš pagrindinių teisių pirmiausia reikia paminėti teisę gyventi, kurios neatskiriama dalis – teisė augti po motinos širdimi nuo pradėjimo momento, teisė gyventi darnioje šeimoje ir tokioje moralinėje aplinkoje, kur palankios sąlygos asmenybės ugdymui; teisė lavinti protą ir pažinti laisvę ieškant tiesos ir suvokiant ją, teisė dirbti gerinant žemės gėrybes ir ieškant priemonių, kaip prasimaitinti pačiam ir išlaikyt savo artimuosius; teisė laisvai kurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus, jaučiant atsakomybę už lytinį gyvenimą.
Ypatinga vaidmenį tarp žmogaus teisių užima religijos laisvė. Jėzus Kristus pasitinka kiekvienos epochos žmogų – taip pat ir mūsų epochos – tais pačiais žodžiais: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 32) Tuose žodžiuose slypi pagrindinis reikalavimas, o taip pat ir perspėjimas. Tai reikalavimas sąžiningai priimti tiesą – kaip tikrosios laisvės sąlygą. Kartu tai perspėjimas saugotis bet kurios tariamos laisvės, paviršutiniškai ir vienašališkai suprastos, neįsigilinant į visą tiesą apie žmogų ir apie pasaulį.
Modernusis ateizmas dažnai pasireiškia sisteminiu pavidalu, be kitų argumentų, taip iškeldamas žmogaus autonomijos troškimą, kad bet kokia priklausomybė nuo Dievo atrodo su šiuo troškimu nesuderinama. Išpažįstantieji šios rūšies ateizmą skelbia, kad laisvė reiškia, jog žmogus yra pats sau tikslas,vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas. Jų tvirtinimu, to negalima suderinti su Viešpaties, visų dalykų šaltinio ir tikslo, pripažinimu.
Vis dėlto Bažnyčia skelbia, jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų. (Dignitatis Humanae, nr. 2)
Asmenų ir bendruomenių religijos laisvės apribojimas yra ne tik tų asmenų ir bendruomenių skaudi patirtis, bet visų pirma paliečia patį žmogaus orumą, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos ar pasaulėžiūros. Religijos laisvės apribojimas, jos pažeidimas yra priešingas žmogaus orumui, jo objektyvioms teisėms. (Redemptor Hominis, nr.17)
