Spalio 6-osios vakarą Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir vėl sukvietė arkivyskupijos bendradarbius stabtelėti šv. Mišiose už arkivyskupiją. Kaip jau tapo graži tradicija, pirmąjį mėnesio trečiadienį į bendrą maldą būrėsi jaunimas bei jaunimo sielovados darbuotojai melstis, dėkoti bei pasisemti stiprybės.
Prieš šventąsias Mišias buvo meldžiamasi Rožinio malda, vėliau vyko Švč. Sakramento adoracija, kurioje giesmėmis į maldą kvietė VDU kapelionas kunigas redemptoristas Rastislavas Dluhý CSsR. Drauge su Mišioms vadovavusiu arkivyskupu Kęstučiu jas koncelebravo prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, broliai kapucinai kun. Tomaszas Pilchas OFM Cap. ir Michałas Ferencas OFM Cap. bei Lietuvos policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas CO. Šv. Mišiose giesmėmis maldoje lydėjo Kauno universitetų jaunimas.
Arkivyskupas Kęstutis homilijoje kalbėjo: „Skaitant įvairias žiniasklaidos priemones dažnai pasikartoja tam tikros temos, pavyzdžiui, kad reikia sveikai valgyti, reikia judėti, reikia pozityviai mąstyti. Kitaip sakant, tai dalykai, kuriuos mums visada yra gerai prisiminti. Panašiai ir Bažnyčioje yra temos, kurios dažnos, atsikartoja. Ne dėl to, kad mums įkyrėtų, bet kad nuolat primintų apie pačius svarbiausius dalykus, kaip šiandien, išgirdę Evangelijoje, kalbame apie maldą, jos reikšmę ir svarbą. Svarbą, kad žmogus liktų gyvas ir išlaikytų tikėjimą.“
„Tikiu, nes meldžiuosi“ – šį vieno garsiausių XXa. teologo Karlo Rahnerio posakį homilijoje akcentavo ganytojas, pabrėždamas, jog tikėjimas turi būti maitinamas ir būtent malda yra pagrindinis krikščioniškojo gyvenimo, pažymėto santykiu, bendryste, ryšiu, būdas.
Kas yra malda? Šį retorinį klausimą homilijoje uždavė arkivyskupas.
Malda pirmiausia yra dovanoti laiko Dievui, turėti savo dienoje discipliną. Arkivyskupas, cituodamas Šventąjį Raštą, skaitė: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi“ ir pabrėžė, kad Jėzus turėjo vietą, laiką ir tuo būdu savo gyvenimą laikė šia praktika.
Malda taip pat yra suteikti Dievui valią veikti mano gyvenime. Kai meldžiamės „Tėve mūsų“, maldoje sakome: „Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Būtent šiais žodžiais mes kviečiame veikti mūsų gyvenime, širdyje, veiklose Kūrėją, kuris geriausiai mus pažįsta ir mums gali padėti.
Malda taip pat yra pavesti savo reikalus Viešpačiui. Būtent Dievas gali ateiti į mūsų rūpesčius, darbus, iššūkius. Dievas gali ateiti mums į pagalbą: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes <…>. Ir neleisk mūsų gundyti.“ Visa tai dalykai, kurie yra mūsų rūpesčiai, bet jeigu Dievą kviečiu į pagalbą mano gyvenimą vesti, tada visai kitos pajėgos manyje atsiveria, galima sakyti, tampame įgalinti dalykams, kurie yra ne iš šio pasaulio, bet iš Dangaus.
Arkivyskupas, primindamas tos dienos skaitinį, kalbėjo, jog Jonai supykus ir išliejus visą širdį Dievas neįsižeidė, nes Jis myli ir priima Joną tokį, koks yra, ir jam padeda. Šiuo Dievo žodžio pavyzdžiu arkivyskupas pabrėžė, jog besimeldžiančio žmogaus požiūris į tikrovę keičiasi. Viešpats perkeitė Jonos širdį ir žvilgsnį į pasaulį. Taip pat ir kiekvieno iš mūsų širdį Viešpats gali perkeisti. Ir būtent šv. Mišiose vyksta širdies perkeitimas. Žmogus Mišiose išgyvena gilią bendrystę su Dievu.
Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad malda atneša ramybę. Ji yra Dievo dovana. Ir nepaisant nieko, kas vyksta, Dievo žodis yra paskutinis.
Homilijos pabaigoje ganytojas pabrėžė, jog visi esame maldos mokykloje. Arkivyskupas kalbėjo, kad akademinė sielovada vyksta ne tik jaunimui universitetuose, bet ji vyksta visame mūsų gyvenime. Visi esame mokykloje ir čia visi turime ką veikti ir dėti pastangas, kad ši bendrystė su Dievu nuolat augtų ir gilėtų ir kad gavę šią ramybės dovaną galėtume ja pasidalyti su kitais.
