Už Lietuvos laisvės dovaną Vasario 16-ąją dėkota Dievui Kauno šventovėje – Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, o diakono, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano dr. Beno Ulevičiaus paskelbtoji iškilmingų šv. Mišių Evangelija (Mk 8, 22–26) bylojo apie išgydymo stebuklą – Jėzaus paliestas neregys visiškai praregi.
Pasak liturgijai vadovavusio Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo, šį laipsnišką praregėjimą galėtume palyginti su mūsų kelione į laisvę, iš pradžių matant tik šešėlių pavidalu, tik nuojauta, kad galima ją regėti. Mūsų Tėvynės broliai ir seserys visada tikėjo, kad laisvė įmanoma. Su šia viltimi prieš 50-metų buvo pradėtas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygis.
„Šios Evangelijos eilutės taikliai nusako Vasario 16-osios esmę. Atkūrę savo valstybę pradėjome gyventi visiškai naujojoje kokybėje, išpildėme pašaukimą gyventi laisvėje – taip praregėjome ir tapome Viešpaties galybės liudytojais. Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu. Tačiau tai buvo ir pasitikėjimo Dievu stebuklas“, – sakė Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kauno arkivyskupas, kalbėdamas apie Nepriklausomybės aušrą – laiką, „kai trūko visko, bet pakako vilties ir tikėjimo“, kai patiriant daug neužtikrintumo 1918 metais tauta kėlėsi laisvės gyvenimui.
Mūsų valstybės atkūrimą mėgstama vadinti geopolitiniu stebuklu. Tačiau tai buvo ir pasitikėjimo Dievu stebuklas.
Pasak arkivyskupo, šios laisvės ir kūrybinių galių išsiskleidimu tapo vos po ketverių metų, 1922-ųjų vasario 16-ąją, įkurtas Lietuvos universitetas. Šis vėliau Vytauto Didžiojo vardu pavadintas universitetas išaugino kartas, kurios išsaugojo laisvės dvasią sovietmečiu. Tiek likusieji Lietuvoje, tiek ir išeivijoje prisidėjo, kad būtų sutrupinti sovietinės imperijos pančiai. Prie vakarietiškosios jo krypties daug prisidėjo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys bei rektorius (1990–1993), VDU garbės profesorius Algirdas Avižienis.
Savo homilijoje arkivyskupas pabrėžė šiandien ypač svarbią vienybės dvasią, apie kurią daugiau kaip prieš šimtmetį, 1910 m., pranašiškai rašė mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis: „Tarp savęs turėtume kuo didžiausioje vienybėje gyventi, broliškais ryšiais susirišdami, … guldydami galvas vienas už visus, o visi už vieną.“
