Dalinamės Vilniaus arkivyskupas Gintaro Grušo homilija, sakyta šv. Mišiose Antakalnio kapinėse Vilniuje lapkričio 2 d.
„Mane Viešpats gano, man nieko nestinga […] // Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. / Tavo lazda, vėzdas galingas, drąsą man duoda“ (Ps 22 (23)). Iš tikrųjų, mes keliaujame tuo slėniu, tamsiausiu mirties slėniu. Kiekvienas iš mūsų ir mes kartu keliaujame mirties link.
Bet ta tamsuma, kuri mus apgaubia, dažniau yra mirties kultūros tamsuma. Per žiniasklaidą kasdien mus bombarduoja mirties realybė – karo ir kankinimo vaizdai, nelaimių ir teroristinių išpuolių vaizdai, pandemijos, masinės gamtinės nelaimės, masiškai gesinamos negimusios gyvybės.
Žmogaus žemiškos kelionės laikinumą mums nuolat primena mirtis, kai atsiranda visai arti mūsų – mūsų artimųjų, mūsų draugų.
Žmogaus žemiškos kelionės laikinumą mums nuolat primena mirtis, kai atsiranda visai arti mūsų – mūsų artimųjų, mūsų draugų. Jaučiame jos sunkumą. Ir ji kelia mums klausimą, kaip mes galime nešti šviesą į šio gyvenimo tamsą. Kaip galime nešti gyvybės kultūrą į pasaulį, esantį mirties kultūros apsuptyje?
Mirties slėpinys glaudžiai susijęs su mūsų tikėjimu, kuris mums atskleistas Apreiškime, Dievo žodyje. Pradžios knygoje skaitome, kaip pirmieji tėvai buvo sukurti amžinai bendrystei su Dievu, kad vaikščiotų su Juo kartu, o per nuodėmę prarado tą amžinybės laidą ir patyrė gyvenimą, pilną skausmo, vargo ir mirties. Bet yra Jėzaus Kristaus apreiškimas, jog Dievas tapo žmogumi, kad galėtų numirti ir savo mirtimi nugalėtų mirtį, atidarytų mums kelią į Dangų ir sugrąžintų tą amžinos bendrystės su Dievu viltį, – kaip pirmieji tėvai prieš nupuolimą galėjo bendrauti su Dievu veidas į veidą.
Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje mums primena, kad šie du slėpiniai – Kristaus mirties ir prisikėlimo, mūsų mirties ir mūsų amžinojo gyvenimo – yra glaudžiai susiję ir mes įtraukiami į tą santykį su Dievu krikšto metu. Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, kad mes visi, pakrikštyti Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su jo prisikėlimu“ (plg. Rom 6, 3–5). Tad per mirtį – Kristaus mirtį ir prisikėlimą – ir mes tuo keliu einam su pasitikėjimu ir su viltimi: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga.“
Tai yra vaisius mūsų glaudaus ryšio su Viešpačiu, kuris nepalieka mūsų vienų, bet eina šalia mūsų per šį gyvenimą ir kviečia mus į tą santykį, kuris išliks amžinybėje. Gyvenimo kelias yra bendrystės kelias – su Jėzumi ir su bendrakeleiviais. Todėl mes, turėdami glaudų santykį su Jėzumi, galime matyti net mirties kultūros tamsoje, kad tie, kurie yra šalia, yra mūsų broliai ir seserys, mūsų bendrakeleiviai, kas jie bebūtų.
Šiandien savo maldoje išreiškiame dėkingumą už mūsų bendrakeleivius, ypač tuos, kurie jau nuėjo tą kelią prieš mus. Kaip atsidėkoti tiems, per kuriuos mes gavome gyvybės dovaną, kurie paliko mums laisvą tėvynę, kurie paliko pasaulį tokį, kad jame galėtume gyventi ir klestėti? Ir pirmajame skaitinyje išgirdome, kaip Judas Makabėjus pasielgė labai gerai ir kilniai, kadangi galvojo apie prisikėlimą, rinko aukas, kad būtų už mirusiuosius aukojama auka. Ir mes tą darome šiandien Mišių aukoje, aukodami ją už mirusiuosius.
Nepaisydami tos tamsos, mirties kultūros, būkime šviesa patys, neškime šviesą.
Mes tą galime daryti ne tik Vėlinių dieną ir Velinių oktavą. Taip svarbu mums atsiminti savo pirmtakus ir kasdienėse maldose, pasninkuose, aukojant savo kasdienius sunkumus ir kančias. Panaudokime taip pat tuos įrankius, kuriuos Bažnyčia mums duoda: šioje oktavoje aplankę kapus, pasimeldę už mirusiuosius galime laimėti atlaidus, žinoma, atlikdami reikalingus veiksmus: išpažintį, priimdami Komuniją, pasimeldami Šventojo Tėvo intencija.
Atlaidus galime Lietuvoje laimėti ir kasdien: sukalbėdami Gailestingumo vainikėlį ir atlikdami kitus atlaidų reikalavimus. Tai yra didelė malonė mūsų mirusiesiems, kurie dar laukia pilnos bendrystės, pilnos malonės Dievo akivaizdoje. Ir šitomis mūsų maldomis vyksta dieviškieji mainai: mes meldžiamės už juos, o jie meldžiasi už mus, bet taip pat mes einame gyvenimo keliu, šventėjam, panašėjam į Viešpatį, ir mūsų kelias Dangaus link tampa lengvesnis, šventesnis. Nepaisydami tos tamsos, mirties kultūros, būkime šviesa patys, neškime šviesą.
Taip gražiai spindi žvakės kapinėse šiomis dienomis. Vėlinių žvakės yra vilties ženklai. Tai ženklas tos Šviesos, kuri atėjo į pasaulį, ženklas To, kurį minime Kalėdų naktį, ir tai yra ta pati amžinoji Šviesa, apie kurią kalbame maldoje, Šviesa, kuri mums šviečia Dangaus ramybėje: „Amžinąjį atilsį, duok mirusiems, Viešpatie! Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia! Amen.“