Arfa yra nepaprastai aukštinamas ir vertinamas instrumentas. Arfininkas nuo seniausių laikų buvo laikomas ypatingu, net paslaptingu atlikėju. Tai dažniausiai epuose, romanuose ir poemose minimas muzikos instrumentas. Karalius Dovydas dažnai vaizduojamas su arfa rankose. Deja, bet šio žanro muzikantų mūsų šalyje yra labai mažai.
Nuo trejų metų muzikuojanti arfininkė Justina Varkulevičiūtė atvira: nors ir unikaliu muzikiniu instrumentu mūsų šalyje grojama, tačiau didelio dėmesio taip ir nesulaukiama. Apie amerikietiškus menininkų kalnelius pandemijos metu, krizes ir ką reiškia būti laisvuoju menininku kalbamės su Aukštaitijos regione gyvenančia viena iš nedaugelio arfininkių Justina Varkulevičiūte.
Justina, jūs jau 16 metų esate susijusi su muzika. Nuo ko viskas prasidėjo? koks buvo motyvas, kad vis tik muzika tapo jūsų kelrodžiu?
-Iš tiesų mano muzikinis kelias prasidėjo dar būnant maždaug trejų metų mergaite, kuri nepaliaujamai visur reikšdavosi. Senelis man nuolat leisdavo jo mėgstamas dainas, o aš jas visas mokėdavau atlikti – beprotiškai mėgau dainuoti. Darželyje buvau labai sceniškai aktyvus vaikas, visada stengiausi gauti pagrindines roles vaidinimuose, renginiuose, ir dažnais atvejais tai pavykdavo. Dar iki dabar puikiai prisimenu momentą, kai repeticijoje stengiausi už visus dainuoti garsiau, išraiškingiau, ir auklėtojoms įvertinus tokias mano pastangas gavau į rankas mikrofoną.
Tuo metu tai buvo mano didžiausias pasiekimas ir svajonė, kadangi ne tik dainavau su juo – man net leido vesti šventę, deklamuoti eilėraščius. Žinoma, tai buvo vietinio mąsto renginiai mūsų darželyje, tačiau to pakako, kad vieną dieną būčiau pastebėta ir pakviesta mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorinio dirigavimo specialybę.
Tuo metu dar nesuvokiau, kokia tai mokykla, ir nenutuokiau, kas manęs laukia… Kodėl aš, kitaip nei visi mano darželio draugai, einu visai kita kryptimi? Rodos, menininkų, muzikantų šeimoje visai nėra, tik vienintelė teta dailininkė, tad ir tas polėkis reikštis scenoje nuo ankstyvos vaikystės man iki šiol atrodo atsiradęs mistiškai.
Turėjau galimybių išbandyti daug visokių veiklų – dailę, baletą, plaukimą, keramiką, šokius, tačiau prigimtiniai duomenys, polinkiai muzikai ir lėmė, kodėl pasirinkau šią sritį.
Kodėl verta muzikai sakyti taip?
-Tikiu, kad žmonėms, priešingai nei gyvūnams, dvasiniai poreikiai yra duoti ne šiaip sau. Jei būtume vien tik fiziniai kūnai, gyventume stagnacijoje. O muzika, tai viena iš tų dvasinių poreikių patenkinimo priemonių, skirta puoselėti savo vidų – jausmus, emocijas.
Manau, daug kas pastebėjo, jog pandemijos metu žmonės atsigręžė į būtinąsias išgyvenimo priemones, tokias kaip maistą, stogą virš galvos ir pinigus. Tai tėra mūsų instinktai, kurie kilus pavojui iškyla aukščiau dvasiškumo, tačiau ilgiau pabuvus su tuo, akivaizdu, jog žmonėms pradėjo trūkti gilesnio ryšio su savimi bei kitais. Visi pradėjo ilgėtis bet kokios kitokios veiklos, nei tik rutinos, buvimo namuose – kas sporto, kas muzikos, kas kelionių ar kt.
Muzikai verta sakyti taip, nes tai gali tapti viena iš tavo būtį įprasminančių veiklų. Ji padeda suvokti pasaulį ne vien tik pagal penkis turimus fizinius pojūčius, bet pamatyti ir išgyventi viską daug giliau, įjautrinti akimirką. Tikriausiai dėl to žmonės ir mėgsta užsiimdami bet kokia veikla klausytis muzikos – ji juk taip pagyvina tuometinę patirtį.
Esate arfininkė, o arfos muzikantų mūsų šalyje – labai mažai. Papasakokite, kodėl pasirinkote šį instrumentą, ir kuo jis jus sužavėjo?
-Kadangi rimčiau mokytis muzikos pradėjau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menu mokykloje, ten arfą ir atradau -būdama šeštoje klasėje. Tuo metu muzikos istorijos pamokose mokėmės apie įvairius instrumentus. Vieną kartą turėjome galimybę išgirsti bei pamatyti arfą iš arti, ją pristatė vyresnės klasės mokinė arfininkė. Niekad anksčiau man net nebūtų kilusi mintis apie tokį instrumentą. Tarsi pavadinimą žinojau, tarsi filmuose ar paveiksliukuose buvo matyta, tačiau niekad nepatraukė manęs, kol neturėjau galimybės pamatyti jos iš arti.
Be galo sužavėjo švelnus, sodrus arfos tembras, pati išvaizda ir įdomi grojimo technika. Tuo metu aš mokėjau groti tik fortepijonu, kadangi mokiausi chorinio dirigavimo specialybės, tačiau man jis nelabai patiko. Dainavimas chore irgi buvo bepraradęs prasmę, kadangi visada siekiau išsiskirti, būti soliste. Tai tarsi uždarė mane į narvelį ir atitolino nuo to, ką dariau ankstyvoje vaikystėje. Arfą pamačiau kaip galimybę sugrįžti į tai – nors ir ne per dainavimą, bet per grojimą leisti sau reikštis, kaip solistei.
Tą kartą po muzikos istorijos pamokos, prisimenu, didžioji klasės mergaičių dalis kalbėjo, kaip pasikeis specialybę į arfą, tačiau aš visą laiką tylėjau ir slapčia mintyse kūriau savo planus. Vyko daug derybų su mokyklos administracija, mokytojais, kadangi būnant dvylikos metų pradėti mokytis groti nauju instrumentu profesionaliai – gan vėlu. Ilgai kalbėjausi ir svarsčiau kartu su a. a. mamyte, kuri vertė rimtai priimti sprendimą, tačiau tuo metu tapo ir labai dideliu paskatinimu bei palaikymu to siekti.
Galų gale taip nutiko, kad po metų iš visų klasės mergaičių perėjau į arfą tik aš, ir tai tapo mano išsigelbėjimo šakele, kurios griebiausi, kad išlikčiau muzikoje.
Ar jūs, kaip profesionali muzikantė, jaučiatės vertinama valstybės?
Kadangi esu savarankiškai dirbanti samdoma arfininkė, iš tiesų tikiu, kad jau vien tas „laisvojo menininko” kelias yra pats iš savęs nelengvas, ir kartais iš tiesų būna sunku pajusti vertinimą ar palaikymą iš valstybės. Karantino metas buvo itin sudėtingas: neturėjau pastovios darbo vietos, nes individuali veikla nesuteikia tiek socialinių garantijų, kiek darbo vieta orkestre ar kitur, o karantino metu išvis ja negalėjai verstis, nes koncertai, projektai, šventės buvo sustabdyti, praktiškai teko likti be nieko. Finansine prasme, gauta valstybės parama savarankiškai dirbantiems toli gražu neprilygo realiai uždirbamoms pajamoms ne karantino metu, tad teko pasiraitoti rankoves ir verstis kiek kitokiais darbais.
Iš kitos pusės, karantinas privertė pamatyti ir kitą viso to pusę – kaip valstybė gali prisidėti prie muzikos puoselėjimo. Kadangi esu dar jauna ir neturiu daug patirties vystant savo projektus, kuriant įmonę, anksčiau net nenutuokiau, kad visa tai galiu daryti ir ne vien iš savo santaupų kišenės. Pradėjusi domėtis savo pačios koncertinės veiklos plėtojimu, kurdama planus dalyvauti prestižiniuose pasauliniuose konkursuose, supratau, jog visam tam aš galiu gauti rėmimą iš fondų, Kultūros tarybos, Užimtumo tarnybos, ir tai privertė tik dar kartą įsitikinti, kad labai panorėjus su valstybės pagalba gali įgyvendinti neįtikėtinus dalykus – tereikia įšdrįsti!
Išgyvename jautrius laikus, kai viskas sustojo, o ypatingai – kultūra. Ar jums šis laikas buvo kuo nors ypatingas, o galbūt kažką naujo atradote savo muzikiniame kelyje?
-Šis laikotarpis pasižymėjo itin dideliais bangavimais aukštyn žemyn. Pavasarį prasidėjus karantinui pirmaisiais mėnesiais iš tiesų buvo sunku suprasti, kas vyksta, kaip ir daugeliui. Tačiau tuo pačiu metu pajutau, kad tarsi atsiranda daugiau laisvo laiko naujiems bandymams, domėjimuisi įvairiais dalykais, kuriuos visąlaik atidėliojau.
To rezultatas buvo, jog pagaliau išsinarpliojau, kaip įsigarsinti savo akustinę arfą. Mano tikslas buvo pradėti derinti akustinės arfos garsus su elektroniniais efektų pedalais, greitai pradėjau to mokytis įsigijusi savo pirmąjį mikrofoną, kolonėlę ir „Looper” pedalą. Su arfa Lietuvoje to dar niekas nebuvo daręs.
Vėliau, vasarą, grįžus soliniams, orkestro koncertams šią veiklą atidėjau šalin, bet vietoje to kartu su ilgamete drauge įkūrėme alto ir arfos duetą „Stygų teorija“, su kuriuo sėkmingai koncertuojame įvairiose vietose Lietuvoje.
Rudeniop į studijas grįžau gan sutrikusi ir bepradedanti abejoti savo specialybe, kadangi mokslo kokybė išties buvo smarkiai kritusi dėl karantino įtakos. Buvo prarasti beveik vieneri mokslo metai kokybiško mokymosi! Supratau, jog studijuoju ne tam, kad užsidėčiau pliusiuką, o studijuoju tam, kad išmokčiau, įvaldyčiau muzikos meną, savo instrumentą, ir vaizdo įrašų, „Zoom” pamokų formatas tam tikrai netiko. Dėl to visgi nusprendžiau pasiimti akademines atostogas ir palaukti geresnio laiko kitąmet.
Visai nesigailiu tai padariusi. Susigalvojau sau didelių tikslų padedant arfos dėstytojai, jų po truputį siekiu, kad metai nepraeitų veltui – ruošiuosi konkursui, stojamiesiems į užsienį magistro laipsniui įgyti. Šalia to turiu laiko ir šiaip apsvarstyti, geriau suprasti, kuria muzikos kryptimi visgi noriu eiti ir, ar noriu tai daryti aš pati, savo vidumi, be išorinės švietimo sistemos pagalbos.
Daugelis visuomenės narių, tarp jų ir menininkai, išgyvena depresiją. Kaip muzika gali pagelbėti esant šiandienos negandoms?
-Šiais laikais galima atrasti daug meninių būdų, kurie yra taikomi įvairių ligų gydymui. Tai puiki alternatyva medicininėms priemonėms, nežalojantys mūsų kūno medikamentais. Egzistuoja dailės terapija, šokio, muzikos, ir dar daugelis kitų.
Šie dalykai yra moksliškai pagrįsti, per daug metų išsivystę ir atnešę begales puikių rezultatų psichinei sveikatai – kitų atveju, jie tiesiog nebūtų naudojami.
O kaip muzika gali pagelbėti šiandienos negandose? Skirtingi muzikos stiliai, joje vyraujanti nuotaika padeda žmogui išjausti, suprasti, keisti savo emocijas, jausmus pagal tai, ką jis girdi, neleisti viskam užsibūti viduje. Manau, tai vienas pirmųjų žingsnių išgyjant – gebėjimas išleisti viską, ką jauti, į išorę, ir nebelaikyti tos sunkios naštos savyje, tačiau ir neužkrauti pilnai visko kitiems. O muzika, jos sąmoningas klausymasis ar atlikimas, gali tapti puikia, sveika priemone gydantis.
Jūs vien tik klasika nenorite apsiriboti – ketinate nerti į džiazo stilių. Ar tai maištas prieš klasiką, ar naujo įkvėpimo paieška?
-Sakyčiau šiek tiek ir to, ir to. Klasikoje sukuosi jau visus šešiolika metų, o džiazas man yra visiškai šviežia, nauja sritis. Pirmą kartą gavau prie jo prisiliesti arfos džiazo meistriškumo kursuose Karališkojoje Birmingamo konservatorijoje Anglijoje. Po jų mano susidomėjimas džiazu pradėjo tik augti. Viskas kol kas tėra svarstymų stadijoje, kadangi tam pačiam džiazo studijavimui reikia nemažų finansinių išteklių, tačiau viliuosi, jog anksčiau ar vėliau pavyks.
Iš tiesų, visada buvau labiau linkusi prie neakademinio stiliaus muzikos – pop, indie, roko ir kitų. Mane žavi ta muzikinė laisvė, kurią gali patirti grodamas kitokį stilių. Klasikoje gausu taisyklių, dogmų, tikslumo, viskas tarsi išskaičiuota. Tai rimtas mokslas, neužtenka mokėti groti savo instrumentu, turi pažinti ir kompozitorius, suprasti skirtingų laikotarpių muzikos stilistiką, jos atlikimo niuansus, gebėti tai meistriškai perteikti savo grojimu.
Džiazą matau kaip priemonę pralaisvėjimui. Noriu išmokti aranžuoti įvairius kūrinius, dainas savo instrumentui su elektriniais pedalais, galbūt pati pradėti kurti, ieškoti savo stiliaus. Matau tai kaip puikią priemonę tam, kadangi esu be galo susikausčiusi nuo „žinių pertekliaus“ klasikoje. O greta to, tai būtų ir nauji vėjai arfos padangėse Lietuvoje, kadangi šiuo metu džiazo arfininkų šioje šalyje nėra, o profesionaliai mokytis tokios specializacijos galima tik užsienyje.
O vis tik kodėl pasirinkote klasiką?
-Na, bet kuriuo atveju manau, kad kiekvienas profesionalus muzikantas bent truputį su klasika yra susidūręs, mokęsis jos pradmenų. Tai yra puiki pradžia bendram muzikos sistemos suvokimui, gebėjimui skaityti natas, suprasti kompozitorių, laikmetį, interpretuoti kūrinį, mokytis instrumento techninio įvaldymo. Su klasika gali užsiauginti stiprią muzikinę brandą.
Taip ir aš viską pradėjau, kito pasirinkimo tarsi neturėjau ir nemaniau, kad gali būti. Iš tiesų, ilgą laiką net bijojau pripažinti, jog mėgstu neakademinius muzikos stilius, kadangi dažnai savo aplinkoje teko išgirsti skeptiškų pasisakymų apie tokią muziką ir jos „nerimtumą”. Tačiau, iš kitos pusės, tikiu, kad klasika man suteikė be galo tvirtą muzikinį pagrindą, kurio dėka dabar galėčiau drąsiai leisti sau nerti į kitokias muzikines keliones ir pasiimti iš jų viską.
