Ar evoliucija nepaneigia 1 – 3 Pradžios knygos skyrių?

Biblijoje, Pradžios knygoje, yra du pasakojimai apie pasaulio sukūrimą: pirmasis pasakoja apie tai, kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį (Pr 1), o septintąją ilsėjosi, antrasis – apie pirmuosius žmones (Adomą ir Ievą), jų pirmąją nuodėmę ir išvarymą iš Rojaus (Pr 2-3). Vėliau Biblijoje gausu įvairių genealogijų, kurios nurodo įvairių žmonių kilmę iš Adomo ir Ievos bei jų palikuonių.

Tuo tarpu mokykloje moko, kad Visatai – 13,8 milijardai metų, Žemei – 4,5 mlrd., kad viskas vystėsi ilgą laiką ir tikrai ne per šešias dienas (144 valandas). Apie žmones irgi pasakojama, kad jie ne iš molio, o atsirado per ilgą evoliucijos procesą. Ar įmanoma suderinti šiuos teiginius ir Biblijos pasakojimus?

Ortodoksų Bažnyčioje yra skirtingų nuomonių šiuo klausimu. Bažnyčia ir Biblija moko, kad Visatą sukūrė Dievas – tačiau kaip konkrečiai Jis tai padarė, nėra apibrėžta. Tad egzistuoja ištisas nuomonių spektras nuo „jaunosios Žemės kreacionizmo“ (kuris neigia evoliucijos teoriją) iki „teistinio evoliucionizmo“, kuris evoliucijos procesą mato kaip Dievo kūrimo įrankį. Oficialios Bažnyčios pozicijos šiuo klausimu nėra, yra tik pozicija tikėjimo ir mokslo santykio klausimu: 

Mokslinis ir religinis pažinimas yra visiškai skirtingos prigimties. Šie pažinimo būdai turi skirtingas pradines prielaidas, skirtingus tikslus, uždavinius, metodus. Šios sferos gali susiliesti, susitikti, bet negali viena kitai prieštarauti. Juk, viena vertus, gamtos moksluose nėra ateistinių ar religinių teorijų, yra tik labiau ar mažiau teisingos. Kita vertus, religija nėra susijusi su materijos sankloda. […] Pagal prigimtį pasaulėžiūrinę funkciją atlieka tik religija ir filosofija, jos neprisiima nei atskiri specialieji mokslai, nei visos konkrečios mokslinės žinios. Mokslinių pasiekimų įprasminimas ir jų įtraukimas į pasaulėžiūros sistemą gali būti labai įvairus – nuo visiškai religinio iki atvirai ateistinio. (Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai, XIV, 1).

Šiame straipsnyje nenagrinėsime skirtingų požiūrių į evoliucijos teoriją – kai kurie jų evoliuciją neigia, teikia argumentus prieš. Užuot nagrinėję skirtingus požiūrius į evoliuciją ar argumentus prieš ją, pažiūrėkime, ar įmanoma priimti viską, ką šiandien pasakoja per biologijos pamokas ir tuo pačiu tikėti Šventojo Rašto tiesomis. 

Apie ką yra pirmasis sukūrimo pasakojimas?

Norėdami suprasti Bibliją, pirmiausia turime įsiskaityti į jos pačios tekstą. Šiais laikais egzistuoja daugybę teksto tyrimo metodų, nuo teksto rankraščių kritikos metodų iki literatūrinės analizės. Visus juos naudoja biblistai (tiesą pasakius, daugelis jų ir gimė tyrinėjant Bibliją).

Prieš atsakydami į klausimą, kiek laiko Dievas kūrė pasaulį, kokie buvo kūrimo etapai ir kaip jie atrodo šiuolaikinio mokslo kontekste, pirmiausia perskaitykime ir panagrinėkime pirmąjį Pradžios knygos skyrių literatūrinės analizės metodu, kad suprastume, apie ką yra tekstas.

Matydami pirmąjį Biblijos pasakojimą, iškart galime atkreipti dėmesį į tris jo savybes:
1) Tekste gausu sąskambių ir žodžių žaismo.
2) Tekstas yra sudėliotas tam tikru simetrijos principu.
3) Visa tai kuria tam tikrą garso ir minties ritmą.

Pirmiausia pakalbėkime apie teksto kalbos žaidimus. Pirmasis dalykas, kurį galima pastebėti tekste – kad du pirmi Pradžios knygos žodžiai hebrajiškame tekste – „Pradžioje sukūrė…“ (BeRešit bara…) – yra parinkti poetiškai. Hebrajiški žodžiai rašosi be balsių, tad pažiūrėję į pirmąjį žodį BeRešit (בְּרֵאשִׁית) matome, kad jo pirmos trys raidės bet (בֹ), reš (ר) ir alef (א) ir yra antrasis teksto žodis – bara (בָּרָא).

Antroje teksto eilutėje ir vėl susiduriame su tyčiai panašiai parinktais žodžiais – nors lietuviškai „žemė buvo padrika ir dyka“ neskamba poetiškai, hebrajiškai paskutiniai du žodžiai hebrajiškai yra „tohu vavohu“. Dangūs (originale – daugiskaita) ir vandenys šiose pirmose dvejose teksto eilutėse (Pr 1,1-2) taip pat sudaro sąskambį – šamajim (dangūs) ir majim (vandenys).

Beje, panašius žodžių žaismus matome ir antrame pasakojime apie sukūrimą, kur žmogus (adam) yra sukuriamas iš žemės (adama), moteris (iša) – iš vyro (iš), o pirmojo žmogaus vardas (Adam – Adomas) sutampa su bendriniu žodžiu „žmogus“ (adam). Tokių pavyzdžių iš abiejų tekstų galima pririnkti ir gerokai daugiau – teksto kalba yra graži, skambi, poetiška, o tarp žodžių gausu žaismingų ryšių.

Antroji savybė, į kurią atkreipėme dėmesį – simetrijos principas. Pirmajame pasakojime simetrijos ašis yra septintoji diena, šabas, o kitos šešios dienos išsidėsto tokia schema:

Kairėje simetrijos pusėje matome formos, dešinėje – turinio kūrimą; iš pradžių Dievas kuria tam tikrus objektus, tada įgalina juos veikti sukurdamas jų valdytojus. Galima būtų ilgai nagrinėti, ką tai reiškia ir kokios išvados iš to kyla, bet šio mūsų straipsnio rėmuose pakanka paties fakto, kad pirmasis pradžios knygos pasakojimas turi sudėtingą poetinę struktūrą – jo forma liudija, kad greičiausiai jis buvo deklamuojamas iš atminties ir buvo paveikus jo sergėtojams ne tik idėjomis, bet ir grožiu.

O kame glūdi Pradžios knygos pasakojimo idėjos? Ar tai paprasčiausias istorinis-geologinis-biologinis pasakojimas, apie tai, kada ir kaip tiksliai kas atsirado? Ir pasakojimo forma, ir pasakojimo turinys liudija kitaip.

Numanomas teksto skaitytojas – žmogus ir tekstas pasakodamas apie pasaulio kūrimą aiškiai išskiria žmogų. Viena vertus, tekste žodis „bara“ („sukūrė“) vartojamas tik tris kartus – kai kalbama apie Visatos sukūrimą iš nieko, kai kalbama apie žmogaus sukūrimą, ir kai kalbama apie vyro ir moters sukūrimą. Kitais atvejais naudojami šio žodžio sinonimai. Taip atsiranda simetrija tarp pirmos ir šeštos dienos (bara – sukuria žemę ir dangų; bara – sukuria žmogų), pabrėžiamas abiejų kūrimo aktų kokybinis skirtumas nuo kitų minimų ir žmogui vieninteliam pasakomas ilgas palaiminimas:

Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ Dievas tarė: „Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1,28-31)

Po žmogaus palaiminimo Dievas taip pat pirmą kartą mato (visame tekste taip pat yra garsinis sąskambis ir simetrija – sakė/matė), kad viskas yra ne šiaip „gera“ (tai Jis mato po kiekvienos kūrimo dienos), bet „labai gera“. Žmogus taip pat yra vienintelė būtybė, prieš kurios sukūrimą Dievas stabtelėti pakalbėti su Savimi ir kurią kuria pagal savo paveikslą ir panašumą:

„Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1,26-27)

Taigi, šitaip skaitydami tekstą koks jis yra galime suprasti ir apie ką jis: tekstas yra apie pasaulio ir žmogaus egzistavimo prasmę. Pasaulis yra sukurtas Dievo, jame egzistuoja Dievo nustatyta tvarka. Žmogus – aukščiausias Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą visai kūrinijai valdyti. Žmogus pašauktas tarsi būti mažu „dievu“, kuris Visagalio Dievo pastatytas kūrinijos valdovu.

Apie ką tekstas nėra? Jis ne apie Visatos amžių, jis ne apie Žemės geologinę raidą, jis ne mokslinis. Moksliniai tekstai kaip žanras apskritai atsirado tik po daugiau nei dviejų tūkstantmečių po šio teksto užrašymo. Tai tekstas apie žmogaus vietą pasaulyje, ne apie kaip, bet kokia prasmė.

Kiek laiko Dievas kūrė pasaulį?

Nustatę, apie ką tekstas kalba ir apie ką nekalba, atsakykime į klausimą, ar pasaulio sukūrimas, pasak teksto, truko 72 valandas. Ir čia į akis krenta vienas teksto faktas: Saulė ir mėnulis buvo sukurti tik ketvirtąją dieną. Bet juk paprastai mes linkę manyti, kad diena yra laikas nuo saulėtekio iki saulėtekio (Pradžios knygos autorių atveju – nuo saulėlydžio iki saulėlydžio). Tad ką iki Saulės sukūrimo galėjo reikšti žodžiai: „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“?

Panaši problema kyla pirmoje eilutėje skaitant: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, o 8-oje: „Dievas pavadino skliautą Dangumi“ ir 10-oje: „Dievas pavadino sausumą Žeme“. Pirmąją dieną Dievas pirmiausia sukuria dangų ir žemę, o tada antrąją dieną kuria… dangų. Žemę sukuria trečiąją dieną. Nejaugi rašydamas 8-ąją eilutę knygos užrašytojas pamiršo, ką rašė pirmoje ir netyčia vėl parašė apie Žemės sukūrimą? Ir lygiai taip pat nepamąstė, kad kūrimas tekste suskirstytas dienomis ir tik ketvirtąją dieną įrašė Saulės sukūrimą? Bet tuo tarpu apmąstė visą sudėtingą poetinę teksto schemą, žodžių žaismus ir visa kitą. Ne, paprasčiausiai turime prisiminti, kokį tekstą skaitome – o tekstas yra poetiškas.

Akivaizdu, kad dangus ir žemė pirmą dieną nėra tas pats, kas dangus ir žemė antrą ir trečią dienomis. Nuo seno buvo įprasta aiškinti, kad dangus ir žemė pirmąją dieną reiškia anapusybę ir šiapusybę. Juk kai krikščionys sako, kad Dievas yra danguje, jie neturi omenyje, kad Jis gyvena ant debesies – turima omenyje, kad Jis gyvena anapus regimosios Visatos. Todėl Tikėjimo išpažinime sakoma: „[Tikiu į] viso, kas regima ir neregima, Kūrėją“. 

Jeigu „dangus“ gali reikšti ir anapusybę, ir regimąjį dangų, tai gal ir „diena“ gali reikšti ne Žemės apsisukimą aplink savo ašį per 24 valandas (arba Saulės judėjimą dangaus skliautu)? Iš teksto panašu, kad taip ir yra. Šv. Augustinas rašo: „Taigi, sukurtieji daiktai pradėjo matuoti laiką savo judėjimu; iš to plaukia, kad neverta ieškoti laiko anksčiau, nei atsirado kūriniai – tai tas pats, kas ieškoti laiko prieš laiko egzistavimą!“ (Gen. ad litt., 5.5). 

Bažnyčios tėvų raštuose galima sutikti alegorinę dienų interpretacija, kur, pvz., kalbama apie tai, kad gyvename šeštą ar septintą dieną, o pasaulio pabaiga ateis aštuntąją. Ne vienas tėvų atkreipia dėmesį, kad pažodžiui tekste parašyta ne „atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“, o „viena diena“. Iš to gimė aiškinimas, kad visos šešios dienos yra viena dvasinė diena, kurios aušra – pasaulio sukūrimas, o vakaras – laikų pabaiga, apokalipsė. Dar Bažnyčios tėvai kalba apie tebevykstantį kūrimą. Bet visi šie aiškinimai turi šį tą bendro – jie visi interpretuoja tekstą kaip kalbantį apie žmogaus ir pasaulio egzistavimo prasmę. 

Dievui net ir nebuvo prasmės žmogui pateikti kažkokių faktų apie mokslinį pasaulio vaizdą – bronzos amžiaus žmogus, gavęs tokį apreiškimą, būtų nesupratęs. O ir kokią mokslo kalba aprašyti pasaulį – Antikos graikų, viduramžių, Niutono, o gal XXIII amžiaus? Apreiškimas buvo apie žmogų ir žmogui, todėl parašytas kalba, kurią gali suprasti ir bronzos amžiaus vaikas, ir XXI a. mokslininkas.

Šviesa – anksčiau Saulės, paukščiai – anksčiau Žemės gyvūnų?

Ir, visgi, jeigu tekstas nėra gamtamokslinis, ar jame pateikiama chronologija yra prasminga? Kaip šviesa galėjo atsirasti anksčiau, nei saulė, o paukščiai – anksčiau, nei sausumos gyvūnai? Tiesą pasakius, mokslinės teorijos greičiau ne paneigia, o paaiškina šią seką, kurią iki mokslo revoliucijos laikų paaiškinti kaip tik buvo gana keblu. 

Senovėje žmonės nežinojo, kaip šviesa gali egzistuoti be jos židinio – Saulės, laužo ar žvakės. Šiais laikais, priešingai, Didžiojo sprogimo teorija kalba apie šviesos egzistavimą iki kitų Visatos objektų.

Pasak Didžiojo sprogimo teorijos, po sprogimo Visata perėjo tam tikras raidos stadijas. Po sprogimo gerokai anksčiau už bet kokias planetas ar kitus daiktus atsirado fotonai, tad apie šviesą galima kalbėti kaip egzistavusią anksčiau visų kitų dalykų. 

Pasigilinę į paukščių evoliuciją, taip pat pamatysime, kad mokslas tokiai schemai neprieštarauja – juk paukščiai atsirado anksčiau, nei žinduoliai ir kiti mums pažįstami sausumos gyvūnai. Paleontologai paukščius priskiria dinozaurams ir vadina vieninteliais išgyvenusiais dinozauraus.

Taip, Pradžios knygos pasakojimas nemini nei dinozaurų, nei kreidos-terciaro masinio rūšių išnykimo, bet prieš paukščių sukūrimą mini „didžiąsias jūros pabaisas“ (Pr 1,21) – Bronzos amžiaus žmogui buvo aišku, kad tos milžiniškos būtybės, kurių palaikus jie rasdavo pakrantėse ir po žeme, buvo Dievo sukurtos prieš paukščius. Taipogi akivaizdu, kad prasminiu požiūriu dinozaurams nebuvo skirta tapti pagrindiniais sausumos gyventojais kartu su žmogumi – į žemę atėjus žmogui jie jau buvo išmirę. Kita vertus, ir įvairios kitos tarpinės kūrybos stadijos yra praleistos, nekalbama net apie vabzdžius – kūrinijos paveikslas  Pradžios knygoje tapomas plačiais mostais. 

Pasakojome apie pirmąsias tris dienas Dievas sukūrė pirmiausia dangų ir jūras, o tik tada sutvarkė sausumą, tad ir pasakojant apie kitas tris dienas simetriškai kalbama pirmiausia apie jūrų ir dangaus, po to – apie sausumos apgyvendinimą. O gyvūnų rūšių, porūšių bei istorinių raidos stadijų tiek daug, kad visų jų tekste visai kita tema minėti nėra prasmės. 

Apie ką yra antrasis sukūrimo pasakojimas?

Prieš gilinantis į klausimus apie antrąjį pasakojimą, panagrinėkime, apie ką jis yra. Prisiminkime ir tai, ką kalbėjome pirmojo sukūrimo pasakojimo kontekste. Kaip ir pirmajame pasakojime, antrajame turime įvairius žodžių žaismus – adam/adama, iš/iša. Kaip ir pirmasis pasakojimas antrasis sudaro nedidelę dalį 50-ies skyrių knygoje, kurios likę 47 skyriai kalba visai ne apie pasaulio sukūrimą, o, iš esmės apie Izraelio tautos atsiradimą ir patekimą į Egipto nelaisvę. Dar daugiau, pati Pradžios knyga ortodoksų Senajame Testamente tėra pirma iš penkiasdešimties knygų rinkinio, o tas rinkinys tik kartu su Naujuoju Testamentu sudaro Bibliją. Visa tai primena, kad šie pasakojimai visų pirma kalba apie žmogaus egzistencijos ir gyvenimo prasmę, o ne paprasčiausiai aprašo istorinius faktus. Pagrindinė Biblijos tema yra išganymas, o ne gamtos mokslai.

Antrasis sukūrimo pasakojimas dar poetiškesnis ir simboliškesnis, nei pirmasis. Panagrinėkime ir jo ( http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Pr_2 ) simbolius. 

Visų pirma krenta į akis, kad Edeno sodas (žodis „Rojus“ yra kilęs iš persų kalbos, pažodžiui reiškia „sodas“, o žodis Edenas hebrajiškai reiškia „malonumas“) yra tarsi ir realioje vietoje: 

Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito. Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą. Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas. (Pr 2,10-14)

Tačiau įsigilinus į upių pavadinimus pasirodo, kad ne viskas taip parasta. Tigrio ir Eufrato upių vietą žemėlapyje žinome, tačiau jų ištakos skirtingose vietose, jos negalėjo tekėti iš vieno sodo. O kur iš viso yra Pišonas ir Gihonas ? 

Skirtingi žydų ir krikščionių aiškintojai Pišoną tapatina su Dunojumi (Europoje), Gangu (Indijoje), dar kiti – su Nilu (Egipte). Gihono upei taip pat daug kandidatūrų: Nilas (Egipte), žydrasis Nilas (Etiopijoje). Islame šią upę dar tapatino su Amu Darija (centrinė Azija).

Kad ir kokios upės Pišonas ir Gihonas bebūtų, paėmė žemėlapį pamatysime tą patį dėsningumą – visos išvardytos upės neturi bendrų ištakų. Dar daugiau, tarp Dunojaus, Gango, Nilo, Amu Darijos – milžiniški atstumai. Tai arba pasaulis buvo daug mažesnis ir atrodė visai kitaip, arba Rojaus sodas turėjo driektis per kelis kontinentus. 

Dar vienas niuansas – upės paprastai teka nuo aukštesnės vietos į žemesnę. Reiškia, Edeno sodas buvo aukštuma arba kalnas, kad iš jo galėtų tekėti keturios upės. Tačiau, kaip jau išsiaiškinome, tokios vietos, iš kurios galėtų tekėti minėtos upės, neegzistuoja.

Kita vertus, pasakojimas apie kalną ir keturias upes egzistuoja ne tik judaizme bei krikščionybėje. Hinduistų šventuosiuose tekstuose minimas kalnas ir kitos keturios upės (Indas, Gangas, Amu Darija ir Tarimas). Kitaip tariant, tai gerai žinomas pasaulio religijose simbolis.

O ką simbolizuoja tos keturios Biblijos upės? Iš pasaulio istorijos žinome, kad keturios minimos upės yra civilizacijos lopšiai – Tigris, Gangas, Dunojus, Nilas yra upės, prie kurių gimė pirmosios pasaulio civilizacijos. Tai yra ir tarsi keturios pasaulio šalys – šiaurė, pietūs, vakarai ir rytai. Edenas yra žmonijos ištakos, simbolinis pasaulio kalnas, susitikimo su Dievu vieta. Būtent kalnai tarnaudavo senųjų tautų aukurams, Mesopotamijos pagonių šventyklos – zikuratai – taip pat buvo tarsi dirbtiniai „kalnai“ su sodais.

Neįprasti ir Edeno sodo medžiai: „Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu“. Kas tai per medžio rūšis: „gyvybės medis“? O „gero bei pikto pažinimo medis“? Ir nuo kada žalčiai (gyvatės) moka kalbėti?  Čia dar labiau, nei pirmojo sukūrimo pasakojimo atveju, turime reikalą su simboliniu kalbėjimu.

Apie ką yra antrasis pasakojimas? Jis yra apie blogio kilmę ir žmogaus egzistencinę tragediją – skausmą, kančią ir mirtį. Pirmiausia pasakojama, kad pradinė, prarastoji žmogaus egzistencijos vieta buvo tobulai gera – joje buvo viskas, ko tik reikėjo žmogui. Pasakojimas primena, kad žmogaus užduotis buvo pasaulį su meile valdyti, jame dirbti, juo rūpintis. Taip pat išplečiame pirmajame pasakojimais tik trumpai paminėta mintis – kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip vieno žmogiškumo dvi skirtingas išraiškas: tos paties kilmės kaip vyras (iš vyro paimta), moteris vyrui yra „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 3,21). Ji ne kokia žemesnė, ne kitaip sukurta būtybė, ką galime pamatyti kai kurių kitų religijų mitologijoje. Ji yra tos pačios kilmės, kaip vyras ir yra reikalinga žmonijos pilnatvei, nes „negera žmogui būti vienam“ (Pr 3,18). Vyro ir moters santuoka apibūdinama kaip Dievo įsteigta tvarka (3,24).

3 skyriuje nupasakojama, kaip ši pirmapradė idilė sugriūna, kaip žaltys gundo žmogų nusidėti. Žaltys arba gyvatė yra vienas iš daugeliui pasaulio religijų žinomų simbolių (pakanka prisiminti kobrą ant Egipto faraono galvos). Vienu iš gyvatę reiškiančių žodžių – seraph – hebrajiškai vadinama ir viena angelų rūšių – serafai arba serafinai (seraphim). Tas būtybes galima pamatyti ant Mesopotomijos mene. Bet Pradžios knygos žaltys, žinoma, yra ne Dievo tarnas serafas, jis sukilęs prieš Dievą. 

Adomas, kurio vardas reiškia „žmogus“ ir Ieva, kurios vardas reiškia „gyvybė“ arba „gyvybės motina“ yra kiekvienas žmogus. Tai, kas įvyksta juose, įvyksta kiekviename žmoguje; ir kai įvyksta juose, pasirodo įvykio pasekmės, kurios persiduoda ir ateinančioms kartoms. O įvyksta nuodėmė – jie nepaklūsta Dievui, nusideda, ir taip praranda savo Rojų. Nuo šiol žmogaus būties dalimi bus skausmas ir mirtis. Bet yra ir viltis: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių (pažod. sėklos) ir jos palikuonių (sėklos); jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15) – šį tekstą krikščionys vadina Pirmąja Evangelija, nes jame pažadėta, kad Moters palikuonis sutraiškys žalčiui galvą.

Taigi, paprastai pasakius, pasakojimas paaiškina, kodėl pasaulis toks netobulas ir iš kur pasaulyje blogas. Pasaulyje yra piktosios jėgos (žaltys ir jo palikuonys), bet dėl žmogaus būties tragedijos kaltas žmogus – iki mūsų buvo žmonės, kurie darė blogį ir mes iškart patenkame į pasaulį, kuris paveiktas ankstesniųjų žmonių daryto blogio (ir tebeveikiamas dabartinio daromo blogio). Bet visa tai yra laikina, nes yra viltis. Pasakojimo tikslas ne paaiškinti mokslinį kaip, o paaiškinti, kokia prasmė.

Derėtų dar pridurti, kad pasakojimas apie pirmąją nuodėmę yra tik nuopuolio pradžia – sekančiuose skyriuose pasakojama apie Abelio nužudymą ir Babelio bokštą, kas gilina žmonijos nuopuolį. Viskas kartu paaiškina, kodėl pasaulis toks blogas ir kodėl be Bažnyčios Dievas taip toli.

Ar evoliucijos požiūriu galėjo egzistuoti Adomas ir Ieva?

Manantieji, kad evoliucijos teorija paneigia sukūrimo pasakojimus, paprastai kelia klausimą, ar iš viso įmanoma, kad būtų egzistavę Adomas ir Ieva – pirmieji žmonės. Paprastai prieštaravimas yra toks: evoliucijos požiūriu, homo sapiens nebūtinai galėjo prasidėti nuo dviejų žmonių, viskas galėjo iškart prasidėti nuo pirmųjų žmonių bendruomenės.

antrasis sukūrimo pasakojimas nėra gamtamokslinis ir nėra apie biologiją.

Pirmiausia turėkime omenyje, kad antrasis sukūrimo pasakojimas nėra gamtamokslinis ir nėra apie biologiją. Jo tikslas nėra papasakoti, kaip biologiškai atsirado visi pasaulio žmonės. Tai primena ir 4 knygos skyrius, kur netikėtai sakoma: „Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą“ – iš kur atsirado Kaino žmona, jeigu prieš tai pasakyta, kad Adomas ir Ieva turėjo tik du vaikus – Abelį ir Kainą (vėliau gimė Setas)? To paties skyriaus 16 eil. sakoma, kad Kainas apsigyveno „klajokių krašte“ (kartais verčiama „Nodo“), bet iš kur tie klajokliai? Biblijoje nesakoma iš kur atsirado Kaino žmona (ir kitų asmenų žmonos) ir kas buvo tie klajokliai, nes Biblijos pasakojimų tikslas visai kitas.

Pažvelgę iš kitos pusės, dar galime paklausti: o kas yra žmogus? Ar tai tik biologinė kategorija? Vienas iš gyvūnų? Biblijoje jis daugiau, nei visi gyvūnai, jis sukurtas pagal Dievo paveikslą. Savo patirtyje taip pat matome tą skirtumą: žmogus save suvokia, nešioja drabužius, yra moraliai atsakingas už savo veiksmus, kuria poeziją, muzikuoja, stato miestus, kuria technologijas. Joks kitas gyvūnas taip nesielgia. Kad ir kiek beklaidžiotume po džiungles, tikrai nėra rizikos susidurti su beždžionių pastatytu miestu.

O kurią akimirką homo sapiens ne biologiškai, bet vidujai tapo žmogumi? Kurią akimirka prabudo jo sąmonė, kaip prabunda augančio vaiko sąmoningumas ir jis pradėjo save suvokti bei sąmoningai veikti? Juk būtent toks žmogus, moraliai atsakingas žmogus yra tikrasis Adomas, o ne tiesiog padaras su dviem rankom, keturiom kojom, galva ant pečių, be kailio ir su kitais biologiniais žmogaus atributais. 

Tikintys biologai turi įvairių pasvarstymų apie tai, kas galėjęs būti Adomas. Vieni mano, kad 200 tūkst. metų atgal buvo pirmieji gyvūnai, Dievo veikimu patyrę šią sąmonės revoliuciją ir tapę pirmaisiais žmonėmis, išgyvenę Dievo artumą Edene. Kiti mano, kad tokia sąmonės revoliucija galėjo įvykti prieš 6 tūkst. metų. Kad Adomas ir Ieva buvo žmonijos pradininkai kaip pirmieji, patyrę žmogiškumą ir turėję itin artimą ryšį su Dievu. Juk pasak Biblijos, Dievas pirmą sukūrė žmogui formą – materialinį kūną – ir tik tada suteikė žmogiškumą: „įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2,7).

Negana to, biologai sako, kad apie 6 tūkst. metų atgal įvyko didelis homo sapiens populiacijos sumažėjimas, dėl kurio visi šiandien gyvi žmonės turi tos pačios vienos moters – „mitochondrinės Ievos“ – genų. 

Scenarijų prisigalvoti galima visokių, bet svarbu nepaleisti iš akių tikrosios pasakojimo prasmės – pirmieji žmonės buvo tie pirmieji, kurie patyrė ką reiškia daryti blogį, prarasti blogio nepaliesto pasaulio patirtį ir gyventi blogio pakeistame pasaulyje. Tam tikra prasme, jie yra kiekvienas iš mūsų, nes visi turime pirmosios nuodėmės, pirmojo blogio patirtį.

Tik mūsų situacija skiriasi tuo, kad mes gimstame iškart kitų žmonių daryto blogio pakeistame pasaulyje, o iki pirmųjų žmonių pasaulis dar negalėjo būti paliestas blogio, nes nebuvo žmogaus. Gyvūnai negali daryti blogio, nes jie neturi žmogaus sąmonės ir neturi tokių kategorijų – liūtui suplėšyti antilopę yra nei gerai, nei blogai, jis taip tiesiog daro, o žmogų, nušovusį retą gyvūną mes galime apkaltinti padarius bloga ir netgi uždaryti į kalėjimą.  

Mirtis iki Adomo ir Ievos

Kai kurie ateistai dar mano, kad evoliucija turėtų paneigti Biblijos pasakojimą todėl, kad randame mirusių gyvūnų iškasenų, kurie gyveno iki žmogaus atsiradimo. Jeigu mirtis yra nuodėmės padarinys, o nusidėti gali tik žmogus, tai mirties iki žmogaus kaip ir neturėtų būti.

Lengviausias atsakymas į šį priekaištą yra tas, kad žmogaus mirtis ir gyvūnų mirtis nėra tas pats dalykas. Apie tokį senovinį žmonių įsitikinimą mena ir lietuvių kalba: lietuviškai tik žmonės miršta, o gyvūnai nudvesia arba nugaišta. Biblija niekur nemoko apie gyvūnų nemirtingumą ir tuo pačiu metu moko apie gyvūno ir žmogaus sielos skirtingumą. Tad kalbėdama apie mirtį ir išganytųjų amžinąjį gyvenimą Biblija kalba tik apie žmogų.

Yra ir sudėtingesnis atsakymas į šį klausimą, kurį pasiūlė šv. Teofanas Atsiskyrėlis. Kadangi kai kurių Bažnyčios tėvų atskirąja nuomone skirtingos lytis buvo sukurtos tik numatant nuopuolio galimybę, taip ir gyvūnų mirtis galėjo būti sukurta ne kaip reikalinga apskritai, bet numatant nuopuolio galimybę. Kaip ten bebūtų, gyvūnams išganymo nereikia ir jų nei krikštija, nei teikia kitus sakramentus – jie yra išganymo istorijos fone, o ne centre.

Šiandieniniame žmogaus kūne nėra užprogramuotos amžinojo gyvenimo galimybės.

O kaipgi su pirmųjų žmonių tapimu mirtingais? Šiandieniniame žmogaus kūne nėra užprogramuotos amžinojo gyvenimo galimybės, tikima, kad žmogus bus paskutinę dieną prikeltas, o jo kūnas – perkeistas, ir tada jis gyvens amžinai. Atkasę pirmųjų žmonių kūnus (kas mažai tikėtina), rastume tokį patį mirtingą kūną, nes, žinoma, jie nusidėjo. O laiko mašinos atsukti ir pažiūrėti, kaip atrodė pirmųjų žmonių kūnai iki nuodėmės, nėra. 

Pagal sukūrimo pasakojimą tradiciškai (pvz., šv. Andriejaus Kretiečio) buvo manoma, kad mirtingus kūnus žmonės gavo po nuopuolio, kai „Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui“ (Pr 3,21), bet kai turime reikalą su simbolių perpildytu tekstu, ar apskritai galime būti tikri, kad įvykiai aprašomi griežtai chronologiškai? O gal pirminis žmogaus kūnas buvo toks kaip Kristaus, kuris galėjo būti užmuštas, bet prisikėlė, nes nebuvo mirčiai pavaldus? Gal tiksliau būtų apie pavaldumo mirčiai atsiradimą, o ne apie biologiškai kitokį kūną? 

Visiems šiems klausimams biologija turi mažai reikšmės – biologai neturi galimybių nei nustatyti, koks žmogaus kūnas buvo iki pirmosios nuodėmės, nei nustatyti, kokiu būdu prisikėlė Kristus ar kaip bus prikelti visi žmonės. Šie klausimai yra grynai teoriniai, arba, pažvelgus kitaip, tikėjimo klausimai. O jų prasmingumas nublanksta, kai prisimename, apie ką iš vis yra antrasis sukūrimo pasakojimas – jis visai ne apie biologiją, o apie blogį ir kančią žmogaus gyvenime, kuris kyla iš nuodėmės. 

Apibendrinimas: kodėl Bažnyčia „neatnaujina“ pasakojimo apie sukūrimą?

Ir čia dera pereiti prie pagrindinio klausimo: kodėl Ortodoksų Bažnyčia nepaskelbia savo oficialios pozicijos šiuo klausimu? Juk galėtų, pavyzdžiui, atvirai paneigti evoliucijos teoriją, arba, priešingai, sukurti evoliucijos teorijos ir Pradžios knygos sintezę. Antruoju atveju surašytu kokiomis kūrimo dienomis kokie evoliucijos procesai vyko. Panašių mokslo ir Biblijos sintezės bandymų lyg ir galima aptikti Bažnyčios tėvų raštuose.

Bėda yra ta, kad mokslas nuolat keičiasi. Kas XIX a. buvo moksliška, šiandien yra nemoksliška, o kas šiandien yra moksliška, XXII a. nebebus moksliška. Būtent todėl Bažnyčia niekada neskelbė dogma konkrečių laikų mokslinių pažiūrų – dogmomis tampa tik amžinosios tiesos, tokios, kaip Dievo buvimas, Jo vienumas, trejybiškumas, pasaulio sukurtumas, pirmosios nuodėmės padariniai, žmonijos atpirkimas per Kristų, būsimasis mirusiųjų prisikėlimas ir kt. Per du tūkstančius Bažnyčios gyvavimo metų mokslinės teorijos atsirasdavo ir dingdavo, o Bažnyčios mokymas išliko nepakitęs.

Panašiai parašyta ir Biblija. Dievo Žodis prabyla į žmogų žmogaus kalba. Biblija parašyta taip, kad būtų suprantama su minimaliomis mokslinėmis žiniomis. Ir ji nėra mokslo knyga, ji yra knyga apie žmogų ir žmogui. Ji yra knyga apie kiekvieną, ir, dar daugiau, skaitoma gali prabilti į kiekvieną asmeniškai.