Įsibėgėjant Seimo pavasario sesijai, pilasi nauji įstatymo projektai. Deja, dėl daugelio jų krikščionių bendruomenė turėtų rimtai susirūpinti.
Neapykantos kalba – gudrus valdžios triukas
Laisvės partija su Teisingumo ministre Evelina Dobrovolska priešakyje pareiškė įstatymais kovosiantys prieš patyčias ir neapykantos kurstymą. Taip pat buvo pareikšta, kad iki šiol egzistavusią neapykantos prieš asmenį kurstymo atsakomybę bus stengiamasi parkelti iš baudžiamojo kodekso į administracinį, suprask, nuobaudos švelnės. Deja, visa tai tėra gudrus valdančiųjų triukas, kuriuo bandoma pasirodyti jautriems patyčioms ir ne pernelyg griežtiems, nors realybė, įsiteisėjus tokiems sprendimams, būtų visai kitokia.
Pirmiausia neapykantos kalbos įstatymų nauja redakcija gerokai išplečia neapykantos kalbos supratimą, įtraukiant net ir tokį anksčiau negirdėtą dalyką, kaip neapykantos kurstymas socialinės lyties pagrindu. Kad būtų galima paprastai įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, reiktų pasakyti, kad priėmus tokį įstatymą, jeigu jūs vyriškį, apsirengusį sijoną, vadinsite vyriškiu su sijonu, o ne „madam“, kaip jis, tikėtina, jūsų reikalautų, jūs būsite baudžiamas pinigine bauda nuo 300 iki 3000 eurų.
Nors skamba komiškai, Vakarų šalyse, kur panašūs įstatymai jau veikia, aptarnaujantieji valstybinėse ar privačiose institucijose jau susidūrė su ne vienu ieškiniu, kuriuos jiems pateikdavo transeksualais save laikantys asmenys, įsižeidę dėl netinkamo kreipinio. Galime tik pamėginti spėlioti, kaip toli socialinės lyties įtvirtinimas galėtų eiti, nes prieisime tokią dieną, kai kunigų seminarijos turės sugalvoti pakankamai argumentų, kodėl save vyru laikanti mergina neturėtų tapti klierike.
Pokyčiai dėl nuobaudų griežtumo taip pat yra neadekvatūs. Anksčiau už panašius neapykantos kurstymo nusikaltimus ar patyčias baudžiamojo kodekso nuosprendžių nesusilaukdavo beveik niekas. Nors savo garbę ir orumą asmuo gali ginti teisme, buvo suprantama, jog žmonių tarpusavio kalbėjimo reguliavimas įstatymais įsuktų nepaprasto kiekio teisinių ginčų ir chaoso sūkurį. Dabar gi, taikant administracines nuobaudas, bus galima bausti labai paprastai, greitai ir finansiškai itin skausmingai, ypač tuos, kurie išreikš savo nuomonę apie socialines tapatybes. Tam pagelbės ir naujieji „cyberpatruliai“ – nauji policijos skyriai, tikrinantys jūsų komentarus socialiniuose tinkluose. Krikščionys, nepripažįstantys socialinės lyties sąvokos, bus nutildyti arba už viešai išsakomą nuomonę turės nuolat mokėti didžiules baudas.
Pridėti dar galima ir švietimo komiteto pirmininko Artūro Žukausko registruotus siūlymus dėl vadinamosios neapykantos skleidimo varžyti akademinę laisvę. Pagal tokius projektus neapykantos kalba taptų net tokie tyrimai, kaip Marko Ragneruso atliktas sociologinis tyrimas, per kurį buvo įrodyta, kad homoseksualiose porose augantys vaikai prasčiau integruojasi į visuomenę, negali susirasti darbo ir yra labiau linkę į savižudybę.
Įdomus faktas, jog M. Ragneruso tyrimą „šarlatanizmu“ vadinę aktyvistai ir žiniasklaida ignoravo, jog prieš tai sociologas buvo apdovanotas už savo tyrimus. Kitaip tariant, prasti ne tyrimai, o politiškai nepatogios mokslininko išvados. Tačiau įgyvendinus buvusio VU rektoriaus A.Žukausko pasiūlymus dėl tokių tyrimų, „baimintis“ nebeliktų ko. Tokie tyrimai net nebūtų aptarinėjami mūsų šalyje, nes būtų uždrausti, o mes „apsaugoti“ nuo diskusijos.
Lyčiai neutralios partnerystės tikslas – vaikai
Kitas Seime registruotas projektas – tai lyčiai neutrali partnerystė, kuri esą padėtų visų lyčių asmenims įteisinti savo ryšį. Teigiama, jog ne tik homoseksualų, bet ir kohabitaciniu principu gyvenančių skirtingų lyčių porų Lietuvoje daug, tad tai būtų tik pagalba daugeliui. Visgi, tikrieji tikslai yra nutylimi. Partnerystė šiuo atveju yra visiškai naujas institutas skirtingai nei bažnyčioje ar „zakse“ registruojama santuoka.
priėmus partnerystės įstatymą, kuris sureguliuotų bet kokios poros ryšį teisiniu principu, partneriams būtų suteikiamos ir teisės į įsivaikinimą.
Santuoka tarp vyro ir moters yra iki šiol globojama Konstitucijos, tad homoseksualios poros negali pretenduoti į santuoką ir į visas jos privilegijas. Bet priėmus partnerystės įstatymą, kuris sureguliuotų bet kokios poros ryšį teisiniu principu, partneriams būtų suteikiamos ir teisės į įsivaikinimą. Būtent vaikai ir yra pagrindinis tokio ryšio įteisinimo tikslas. Apeiti Konstituciją ir santuoką įsteigiant partnerystę bei gaunant visus jos atributus. Kaip parodė europinė jurisprudencija, tik laiko klausimas, kada partnerystės įteisinimas yra galutinai pradedamas vadinti ir santuokomis. Atidarius „pandoros skrynią“ šiuo klausimu, visų kitų formų šeimų įteisinimai bus tik fantazijos klausimas.
Lygių galimybių kontrolierė – prieš religijos laisvę?
Kandidatės į lygių galimybių kontrolierės pareigas, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės ir parlamentaro Juliaus Sabatausko dukros B. Sabatauskaitės paskyrimas krikščionims taip pat nežada nieko gero. Tendencingai savo vadovaujamoje institucijoje už homoseksualų, lesbiečių ir transeksualų teises kovojanti Birutė Sadauskaitė, panašu, tik padidintų įspūdį, jog lygių galimybių kontrolierės postas tampa vis labiau ideologine kontora. Įdomu, ar tik seksualinių mažumų reikalais besirūpinanti institucija sugebės teisingai ir lygiai atsižvelgti į visų visuomenės grupių teises, ypač jei tai bus susiję su religiniais įsitikinimais. Be to, B. Sabatauskaitė jau dabar garsėja savo požiūriu į religinių bendruomenių mokyklas ir kitas ugdymo įstaigas.
Šiose įstaigose yra nepriimtina pasakoti apie tai, kad homoseksualios santuokos yra normalu. Tokiu būdu, šios įstaigos tampa LGBT judėjimui nepasiekiama erdvė, kurioje, esą, pagal naująjį supratimą, yra kurstoma neapykanta. Tokiai įtakai panaikinti B. Sabatauskaitė jau dabar pabrėžia, kad ugdymo įstaigos turėtų apsiriboti vien LGBT auklėjimui neutraliais vadovėliais, tačiau visa kita, kas susijęirsu homoseksualią pasaulėžiūrą propaguojančių asmenų įdarbinimu ar kitomis iniciatyvomis, tokioje mokykloje turėtų reguliuoti valstybė. Panašu, kad net religinės literatūros knygynai ilgainiui neturėtų teisės atsisakyti pardavinėti pasakų apie „du princus“, kadangi kriterijaus, kaip dėl religinių įsitikinimų būtų galima atsisakyti kažko nevykdyti laikui bėgant nebeliktų.
Nauji valdžios sprendimai reikalauja ypatingo pastabumo ir sutelkto veikimo iš krikščionių šiandien. Spausdami savo vienmandatėse rinktus Seimo narius, rinkdami parašus dėl įstatymų projekto arba referendumo galime tokius dalykus stabdyti. Minėtiems įstatymams „kirtus Rubikoną“ kelio atgal nebeturėsime.
