Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Apie klerikalizmą ir pašaukimų krizę

„Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“ – Jn 21, 16

Pastaruoju metu krikščioniškoje žiniasklaidoje – ir turiu omeny ne tik ortodoksus, o visą krikščioniją, įskaitant Romos katalikus bei protestantus  – tampa gero tono ženklu kritikuoti dvasininkus (klerą). Pastaraisiais metais netgi atsirado atskiri ortodoksų portalai, skirti vien klero kritikai. „Klerikalizmas“ nuo 2018 m. kritikuojamas ir popiežiaus kalbose, tad, daug krikščionių galėjo tai priimti kaip ženklą, kad gali plėtoti šią temą. Tačiau ar tikrai tai, kas vyksta žiniasklaidoje yra naudinga Bažnyčiai ir patiems pasauliečiams?

Kas yra klerikalizmas?

Priimk tiarą, papuoštą trimis karūnomis, ir žinok, kad tu esi kunigaikščių ir karalių tėvas, pasaulio valdovas, mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus vietininkas žemėje, Kuriam šlovė ir garbė per amžių amžius. 

Accipe tiaram tribus coronis ornatam, et scias te esse patrem principum et regum, rectorem orbis in terra vicarium Salvatoris nostri Jesu Christi, cui est honor et gloria in saecula saeculorum.

Daug nekatalikų pažįsta Romos katalikų himną „Christus vincit! Christus regnat! Christus imperat!“ (pažodžiui: „Kristus nugali! Kristus karaliauja! Kristus viešpatauja!“), tačiau mažai net ir katalikų žino jo istorinę kilmę ir ankstesnę, istorinę prasmę. Šis himnas vadinosi „Karališkieji gyriai“ (Laudes Regiæ). Jis yra kilęs iš Romos imperijos triumfų, o krikščioniškoji versija sukurta Karolio Didžiojo laikais. Kai jis 800 m. šv. Kalėdų dieną buvo vainikuotas Romos imperatoriumi, švento Petro bazilikoje skambėjo žodžiai: Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat.

Kuo susijęs Kristaus viešpatavimas ir Romos imperatoriaus vainikavimas? Viduramžių katalikui sąsaja buvo akivaizdi – Kristus yra visos Visatos karalius, Jis žemėje paliko savo vietininką – popiežių. Popiežius karūnuoja karalius, taip tarsi pavesdamas dalį Kristaus karalijos paskiram valdovui. Tokioje vizijoje Bažnyčia, su popiežiumi kaip jos galva, yra politinės bendrijos viršūnėje.

Apie Romos katalikų Bažnyčią pasakoju ne todėl, kad šios viduramžių praktikos vis dar būtų aktualios šiandienos katalikams. XX a. Romos katalikų Bažnyčia atsisakė popiežiaus karūnavimo ceremonijų, popiežiaus nešiojimo per procesijas (dabar popiežius vėžinamas papamobiliu), o popiežius Pranciškus nuolankiai pasirašo laiškus ne kaip „Kristaus vietininkas žemėje“, o kaip paprastas „Romos vyskupas“. Bet antiklerikalizmas kaip sąjūdis, ir pats prancūziškas cléricalisme atsirado būtent tada, kai visos tos senosios praktikos vis dar egzistavo, o politinis popiežiaus dominavimas Europoje tebuvo gyvas istorinėje aplinkoje. Prancūzų antiklerikaliniai sąjūdžiai dažniausiai būdavo antikatališki.

Tiesa, nors terminas „klerikalizmas“, kaip ir antiklerikalizmas, atsirado tik XIX a., bet pats reiškinys siekia gerokai senesnius laikus. Dar viduramžių pabaigoje pirmieji antiklierikalinę veiklą vykdė protestantų reformatoriai. Martinas Lutheris ir kiti reformacijos šaukliai aktyviai kalbėjo apie dvasininkijos ydas, kritikavo pasaulietinę popiežiaus valdžią, kunigystės sakramento ir luomo idėjas. XVII-XVIII a. estafetę perėmė vadinamosios Apšvietos mąstytojai, o tik XIX a. – „antiklerikalai“, sugalvoję šiuolaikinę terminologiją. 

XIX a., prasidedant tautų pavasariui, plintant sekuliarių respublikų idėjai, Europos inteligentija svarstė, kokį vaidmenį visuomenėje turėtų vaidinti religija. Tai buvo labai aktualus klausimas katalikiškoms monarchijoms, o ypač susivienyti siekiančiai Italijai. Sakydami „klerikalizmas“ pirmieji žodžio vartotojai įsivaizdavo, kad Romos Katalikų Bažnyčia siekia religinių institucijų dominavimo viešajame gyvenime, popiežiaus pasaulietinės valdžios. „Klerikalizmas“ buvo tarsi visa sistema, su popiežiumi hierarchijos viršūnėje. Tačiau šį terminą sukūrė ir sistemą įsivaizdavo ne katalikų dvasininkai, o antiklerikalai. Jau XIX a. pabaigoje šis žodis antiklerikalistinėje spaudoje įgyja tokią plačią reikšmę, kad tampa vos ne bet kokio religingumo sinonimu.

Šio žodžio nureikšminimą galime palyginti su žodžių „fanatizmas“, „sekta“ nureikšminimu. Patys numanomi „fanatikai“ ar „sektantai“ taip savęs niekada nevadina. Norint galima surasti racionalų šių žodžių apibrėžimą bei vartojimo būdą, bet dažnai jie vartojami tiesiog kaip nepatinkančių grupių ar jų pažiūrų įžeidimo bei stigmatizavimo priemonė. Sovietmečio komunistui „fanatikas“ galėjo būti bet koks jaunuolis, kiekvieną sekmadienį einantis į bažnyčią ir aktyviai skelbiantis savo tikėjimą. Taip ir „klerikalizmas“ tampa terminu, kurio pats kleras nevartojo ir nevartoja, bet kuriuo galima trenkti kaip kuoka, kai tas kleras nepatinka. 

Kai kurie XIX a. publicistai klerikalizmu laikė vien sutanos nešiojimą ar Bažnyčios atstovų dalyvavimą valstybinėse iškilmėse. Etiketę kiekvienas lipdė taip, kaip jam atrodė tinkama, o tarptautinis žodis su pabaiga -izmas sudaro įspūdį, kad už žodžio slypi kažkoks rimtas teorinis pagrindas, racionali idėja.

„Fanatizmas“, „sektantizmas“, „klerikalizmas“ – visa tai XIX a. pab., XX pr. tapo sekuliaristinio, antireliginio diskurso ideologemomis, kuriomis buvo puolama religija. Lietuvos viešąją erdvę jie buvo užplūdę po II pasaulinio karo, sovietų okupacijos metais, ypač per „mokslinio ateizmo“ spaudą. Dabar jie grįžta nauju pavidalu iš savo gimtinės Vakarų Europoje.

Antiklerikalizmas sovietmečiu ir dabar

Nors formaliai antiklerikalai kritikuoja tik dvasininkijos ydas, tačiau realiai jau XIX a. pab. – XX pr.  po antiklerikalizmo etikete dažnai slėpėsi karingas ateizmas. Šiuo atveju itin paranki iliustracija yra Vladimiro Lenino raštai, kurie 50 metų buvo skaitomi visoje Lietuvoje.

Leninas savo klerikalizmo apibrėžimą yra pateikęs savo 1909 m. straipsnyje „Klasės ir partijos religijos ir Bažnyčios atžvilgiu“. Klerikalizmo šalininkų požiūriu, pasak Lenino, „Bažnyčia yra aukščiau valstybės, kaip tai, kas amžina ir dieviška – aukščiau laikinųjų, žemiškų dalykų“. Jis piktinasi, kad tie, ką jis vadina klerikalais, pyksta dėl bažnytinio turto nusavinimo carienės Jekaterinos II laikais, kad Bažnyčios mokymas jiems asmeniškai yra aukščiau už valstybinius įstatymus („[Bažnyčiai] Dumos deputatai yra ne tik (ar ne tiek) liaudies atstovai, bet dvasiniai ‘vaikai’ “). Čia verta suklusti – o ar įmanoma iš viso būti krikščioniu, jei žemiški įstatymai tau aukščiau Dievo Žodžio? Ar tavo tikrąja religija netampa valstybinė ideologija, jei jos įsakai aukščiau visko?

Kituose raštuose, kur Leninas rašo ne plačiai visuomenei, o bendraminčiams, žodį „klerikalizmas“ jis keičia rusišku „popovščina“. „Popovščina“ jis vadina bet kokį religinių idėjų iškėlimą virš materialistinių, sekuliarių. Net filosofinis idealizmas Leninui yra „popovščina“. Kai auditorija platesnė, kaip knygos „Materializmas ir empiriokriticizmas“ atveju, tada jau ieškoma tarptautinių žodžių, kurie maskuotų antireligines mintis. Pastarosios knygos leidimo metu, bijodamas, kad jos gali nepraleisti cenzūra, Leninas žodį šį žodį „popovščina“ siūlo keisti į „fideizmas“, kurį apibrėžia kaip „tikėjimo iškėlimą aukščiau proto“. Taigi, iš tikrųjų Leninui kliūna ne kažkoks mistinis Bažnyčios kišimasis į netikinčiųjų gyvenimą ar  viduramžiškos Bažnyčios valdžios vaizdiniai, bet religija kaip tokia. 

Vartant įvairius straipsnius apie „klerikalizmą“ Lietuvoje, rašomus dabar, nenoromis peršasi paralelės su Lenino stiliumi. Šiuolaikiniai autoriai sako klerikalizmu vadiną Bažnyčios bandymus „susigrąžinti feodalinėje visuomenėje turėtas galias“, kitaip tariant, tai, ką aptarėme kaip viduramžių kontekstą. Bet skaitant atidžiau pasirodo, kad po klerikalizmo skėčiu jie gali patalpinti ir draudimą Bažnyčioje tuoktis homoseksualioms poroms, ir kunigo pamokslavimą (t.y. mokymą) pasauliečiams, ir „dvasininkų įtaką visuomeniniam, politiniam bei kultūriniam gyvenimui“. Viename straipsnyje netgi vienuolė piktinasi, kad, suprask, gerokai kvailesni už ją kunigai drįsta jai pamokslauti, nieko neišmanydami apie tai, ką šneka. Bet pabandykime atlikti mintinį eksperimentą ir vaizduotėje pašalinti iš Bažnyčios tai, kas piktina mano skaitytus skirtingus šiuolaikinius autorius, jų „klerikalizmą“. 

Įsivaizduokime kunigiją, kuri nepamokslauja, nes nelaiko savęs kompetentingesne už pasauliečius. Kuri neaiškina, kam gali tuoktis, vienu žodžiu, nereguliuoja ir pasauliečių moralinio gyvenimo. Ji neturi įtakos nei visuomeniniam, nei politiniam, nei kultūriniam gyvenimui. Kokia tai kunigija? Teisingai – neegzistuojanti, nes tikrai sudėtinga įsivaizduoti, kokią funkciją gali atlikti jokios įtakos žmonėms neturintis kunigas.

Tiesa, viena funkcija lyg ir išlieka – ritualinė. Jis gali ateiti atlikti Eucharistijos apeigų. Tačiau net apie jų turinį neturėtų mokyti, nes juk jo klerikalinis statusas nesuteikia jam kompetencijos. Viena antiklerikalė per ekumeninę konferenciją piktinosi: „Tai yra coatsplaining’as (kaip mansplaining’as – vyrų aiškinimas moterims – G.S.), jie yra įsitikinę, kad vien dėl to, kad nešioja sutanas, turi teisę mums aiškinti… tikėjimo tiesų supratimas pasiekiamas studijomis, o ne užsidėjus sutaną“. 

Taigi, ateina toks progresyvios ateities kunigėlis ir be jokių pamokslų vykdo ritualą. Tiesa, ne viską. Nes juk Bažnyčia, kaip rašoma kitame antiklerikaliniame straipsnyje, turi įsileisti „moters genijų“, taigi, net jeigu Bažnyčia neįvestų moterų kunigystės, turėtų bent perduoti kunigo užimamą vadovavimo tarnystę kitiems žmonėms. Tad ateitų kunigas į progresyvias pamaldas, šone pasėdėtų kol pasauliečiai ir pasaulietės viską pagiedotų ir paskaitytų, ir tik per Eucharistinį kanoną prieitų prie altoriaus, o dalinti Eucharistiją taip pat patikėtų skirtingų lyčių ministrantams. Toks vaizdas jau tapo realybe kai kuriose liberaliųjų protestantų pamaldose (yra siūlę dalyti Komuniją netgi man, kai dar buvau pasaulietis, bet ortodoksų tikėjimo… t.y. liberalūs protestantai siūlė kito tikėjimo pasauliečiui dalinti Komuniją, užuot patikėję ją dalyti savo kunigui).

Tik yra didelis klausimas – kas ir kodėl turėtų sutikti eiti į tokią kunigystę? Juk ir dabar kunigystė yra ne tik teisės ar galios, bet, visų pirma, suvaržymai. Katalikų kunigai apskritai privalo laikytis celibato, o ortodoksų kunigas, net ir turintis šeimą, kaip kareivis priklauso nuo vyskupo žodžio, prisiima įsipareigojimą gyventi kukliai iš parapijos pinigų (o kaimo parapijoje tai gali reikšti, kad teks maitintis savo paties ūkyje auginama produkcija). Žmonos mirties atveju ortodoksų kunigas negali pakartotinai tuoktis, jis taip pat negali dalyvauti politikoje, turėti verslo ir praktikuoti viso sąrašo įvairių kunigui nederamų profesijų. Ir visi kunigo įsipareigojimai yra ne laikini, o amžini. Ir visa tai tik tam, kad atliktum dalį ritualo?

Tik yra didelis klausimas – kas ir kodėl turėtų sutikti eiti į tokią kunigystę?

Man atrodo, kad vadinamoji „pašaukimų problema“, kuri liečia ne tik katalikus, yra tiesiogiai susijusi su to sekuliaraus „antiklerikalistinio“ mito sklaida, tų idėjų įsišaknijimu mūsų visuomenėje. Nors pilnai jų niekas nepriima, žmonės vis labiau tolsta nuo tradicinio, krikščioniško kunigystės supratimo ir vis dažniau patiki sekuliaria ideologija, teigiančia, kad kunigai neturi niekam turėti įtakos. Matydami, kad tapęs kunigu tu ne tik vargu ar ką gausi, bet būsi suvaržytas, o dar, prisiminkime, kad spauda nuolat pils ant tavęs sąšlavas (daugybė straipsnių apie kunigų pedofiliją, Bažnyčios pataikavimą politinei valdžiai, dvasininkų prabangų gyvenimą ir t.t..), jaunuoliai gerai pagalvoja, ar verta ryžtis šiam keliui. Taip, Lietuvos spaudoje daugiau kliūna katalikų kunigams, nes katalikai sudaro gyventojų daugumą, tačiau kartais pasirodo ir juodinantys straipsniai apie ortodoksų dvasininkus, kur dažniausiai kliūna už politiką. Bet purvo apie ortodoksų dvasininkiją galima prisiskaityti rusiškai ar kita kalba. 

Akivaizdu, kad dvasininkai turi trūkumų, Bažnyčios gyvenime yra ydų, susijusių su dvasininkija. Tačiau visi krikščionio svarstymai apie dvasininkiją turėtų neišvengiamai remtis Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų mokymu apie kunigystę. Tik turint prieš akis aiškią kunigystės sampratą, šio instituto prasmę bei paskirtį, galima produktyviai kritikuoti piktnaudžiavimus kunigiška padėtimi. Kitu atveju „antiklerikalizmas“ dažnai tėra intelektualiomis sąvokomis užmaskuotas antikunigiškumas ir antireligiškumas, „popovščinos“ kritika. 

Ortodoksiškas mokymas apie kunigystę

„Antiklerikalai“ mėgsta kritikuoti kunigus už tai, kad šie prisiima tam tikrą valdžią, tad, ko gero, derėtų ir prisiminti, ar Evangelijoje Jėzus kur nors suteikia apaštalams kažkokią valdžią. Ir iš tikrųjų, valdžią suteikė net neeilinę:

Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. – Lk 9,1

Kitoje vietoje Jėzus kalba apie valdžią žmonėms:

Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje – Mt 18,18

Petrui kažkodėl Jėzus sako „ganyk mano avis“ (Jn 21,16), o ne „pabūk tarp mano avių“. Nors, ko gero, „progresyviai“ bendruomenei geriau tiktų ne paklusnių ir tylių avių, o ožių vaizdinys – juk avys klusniai seka savo ganytojo balsą, juda kaip vienas vienetas, o ožiai yra labiau užsispyrę, labiau mėgstantys nuklysti, individualizmo simbolis. 

Jėzaus įpareigoja kunigus ir mokyti:

Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs – Mt 18, 19-20

Apaštalų raštuose tie žodžiai kartojami. Apie vyskupus sakoma, kad jie paskirti ganytojais („Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią…“ – Apd 20, 28; taip pat žr. Ef 4, 11), yra trys pastoraciniai laiškai, kuriuose pasakojama, koks turi būti dvasininkas. Iš šių visų Šventojo Rašto eilučių atsirado tradicinis viduramžių mokymas, kad svarbiausioji dvasininkijos užduotis yra teikti sakramentus ir skelbti Dievo Žodį (mokyti), ir kad kunigas turi galias švęsti sakramentus, mokyti ir atleisti nuodėmes.

Bažnyčios Tėvų raštuose kunigo mokytojavimo idėja išplečiama. Šv. Jonas Auksaburnis savo kūrinyje „Apie kunigystę“ pabrėžia kunigo dvasinio gyvenimo svarbą. Tik pats stengdamasis apvalyti savo kūną bei sielą, artėti prie Dievą ir pažindamas Dievą Jis gali perduoti tą bendravimo su Dievu džiaugsmą pasauliečiams. Tam, kad kunigais būtų verti žmonės, Visuotiniai ir Vietiniai susirinkimai nustatė kunigų atrankos kriterijus, atsirado kunigų ruošimo (seminarijų ir kt.) tradicija. Kunigystei būtina pasiruošti, būsimą kunigą būtina formuoti, ir dažnai kunigavimo problemos yra susijusios su tuo, kad pasiruošimas nebuvo tinkamas, nebuvo suformuotas deramas kunigystės supratimas bei neperduoti dvasinio gyvenimo pagrindai.

Šie kunigystės bruožai – apeigų atlikimas, mokymas – nėra kažkoks unikalus krikščionybei reiškinys. Unikalios yra detalės. Net sunitų islame ar therevados budizme, kur, griežtai tariant, kunigystės nėra, yra specializuota žmonių klasė, kuri atsiduoda religijos studijoms, vadovauja maldai, moko. Skiriasi dvasininkijos institucijos modeliai (charizminis vs. teisinis autoritetas ir pan.), tačiau kažkokie lyderiai egzistuoja ir jie turi tam tikras galias, tam tikrą valdžią.

Protestantizme atsisakius tikėjimo kunigystės sakramentu ir kunigų luomu, vis tiek iškilo pamokslininkų (angl. preachers) ir tarnų (ministers) klasė. Panašiai atsitiko sentikybėje, kur kunigus pakeitė dvasios tėvai (rus. nastavniki). Jokia kryptinga žmonių veikla neįmanoma be lyderystės ir specializacijos, bet klausimas, kokia lyderystė mums svarbesnė – ar Jėzaus įsteigta (apaštališkoji), ar sugalvota žmonių. 

Apibendrinimas

Savaime suprantama, kad dvasininkijos negerovių kritika negali būti draudžiama. Tačiau šiandien „klerikalizmu“ dažnai laikomas pats dvasininkijos egzistavimas. Esu giliai įsitikinęs, kad šiandien, posovietinėje Lietuvoje, jokio klerikalizmo nėra – pilname maldos namų Vilniuje ne taip ir dažnai gatvėje pamatysi sutana vilkintį kunigą, Lietuvos įstatymai nepaiso Bažnyčios mokymo apie gyvybę (pvz., leidžiami abortai), žiniasklaida be pasekmių rašo juodinančius straipsnius apie dvasininkiją (net kai jie ir ne visai atitinka tikrovę). Esu matęs, kaip nepažįstami žmonės sutiktam atsitiktiniam kunigui sako piktus žodžius, ir, žinoma, tai irgi neturi jokių pasekmių, nes mūsų valdžia pasaulietinė ir niekaip kunigų nesureiškmina.

Šiame kontekste atsiradusi nauja (tiksliau, perimta iš pasauliečių žurnalistų)  krikščionių mada kritikuoti savo dvasininkus man atrodo daugiau žalinga, negu naudinga. Netikintieji antiklerikalai turi aiškų tikslą – pakenkti religijai, kuri jiems yra nepriimtina. Krikščionys nesąmoningai įtraukiami į to paties diskurso žaidimus, bet nemato, kad iš tikrųjų jų kunigų vis mažėja, jų dvasininkai pasaulietinės valdžios neturi ir apskritai tapo labai pažeidžiami.

Tai kažkuo primena jaunimo tarpe vienu metu išpopuliarėjusią policijos kritiką. Tuo metu, kai vienas lietuvis policininkas buvo nužudytas iškvietimo metu ir visos Lietuvos pareigūnai gedėjo, dalis jaunimo sugalvojo surengti protestą su policiją žeminančiais plakatais. Jie buvo internete prisiskaitę/prisižiūrėję apie įvykius Amerikoje, tačiau visiškai nematė, kas dedasi po nosimi – kad čia tikrai ne kalnus uždirbantys policininkai stengiasi tarnauti ir netgi aukoja gyvybes. Jie neautentiškai įsitraukė į svetimą diskursą ir buvo jo užvaldyti.

Panašiai ir mūsų „antiklerikalai“ krikščionys nemato, kad spardo gulintį. Lietuvoje yra pašaukimų krizė, kunigai čia su žemėmis pradėti maišyti dar sovietmečiu, o kažkas prisiskaitęs užsienio žiniasklaidos pajaučia šventą pareigą dar užpilti purvo. 

O šiaip, kadangi šį straipsnį parašė kunigas, tai čia galimai coatsplaining’o ir klerikalizmo pavyzdys, todėl viską priimkite kritiškai. O jeigu rimtai, norėjosi išreikšti paramą broliams katalikų kunigams, kurie, žinau, būna stipriai išgyvena dėl to, kas apie juos rašoma žiniasklaidoje.