1697 m. kovo 17 d., per Šv. Patriko šventę ir tais pačiais metais, kai Airijoje buvo priimti baudžiamieji įstatymai, draudžiantys katalikų vyskupams ir kunigams atvykti į šalį, Mergelės Marijos atvaizdas, vadinamas verkiančia Airijos Dievo Motina, tris valandas liejo kraujo ašaras.
Paveikslas dabar saugomas Gjeroro (Vengrija) katedroje. Klonferto vyskupas Walteris Lynchas (Volteris Linčas), kai pabėgo iš Airijos dėl anglų persekiojimo prieš Katalikų Bažnyčią, kuriam vadovavo Oliveris Cromwellis (Oliveris Kromvelis), jį pasiėmė su savimi.
Paveiksle, kurio originalus pavadinimas buvo Dievo Motina, guodžianti kenčiančiuosius, vaizduojama Dievo Motina, sudėjusi rankas maldai ir žvelgianti į Kūdikėlį Jėzų, gulintį mažoje lovelėje.
Vyskupas išsinešė paveikslą iš Klonferto katedros, kad jis nepatektų į bedieviškas rankas, ir kartu su juo pabėgo į Vieną (Austrija), kur susitiko su Gjeroro (Vengrija) vyskupu, pakvietusiu jį ten tarnauti pagalbiniu vyskupu.
Airių prelatas priėmė kvietimą ir liko Vengrijoje iki pat savo mirties 1663 m.
Praėjus daugiau kaip 30 metų po jo mirties, 1697 m. kovo 17 d., per 6 val. ryto Mišias paveikslas, buvęs Gjeroro katedroje, pradėjo verkti krauju, ir tai matė liudininkai.
Paveiksle pavaizduotam veidui nušluostyti buvo panaudotas lino gabalas, tačiau ašaros ir kraujas tekėjo dar apie tris valandas.
Paveikslas buvo išimtas iš rėmo ir apžiūrėtas, tačiau paaiškinti, kas nutiko, nepavyko.
Lininis audeklas, pažymėjo Airijos laikraštis „Independent Westmeath”, yra saugomas stiklo ir sidabro vitrinoje Vengrijos katedroje, kur jį galima pamatyti ir garbinti iki šiol.
Katedroje taip pat yra pergamentas, kurį pasirašė tą dieną dalyvavę kunigai ir tikintieji, taip pat keli liuteronai, kalvinistai ir žydų sinagogos rabinas, paliudiję stebuklą.
Didžiulės šventės, skirtos šiam stebuklingam įvykiui paminėti, vyko 1797 m. minint 100-ąsias metines ir dar kartą 1897 m. 1947 m., minint 250-ąsias stebuklo metines, kai pagerbti paveikslo atvyko apie 100 tūkst. maldininkų.
