New York Times prieš kurį laiką išspausdino straipsnį pavadintą „Lėlės, puoselėjančios berniukų empatiją.“ Straipsnyje aprašoma nauja lėlių, apjungiančių veiksmo herojus ir pūkuotus gyvūnėlius, rūšis: galva, rankos ir kojos pagamintos iš kieto vinilo, bet kūnas – minkštas ir „tinkamas apkabinti“. Ši naujovė, drauge su derančiomis kaukėmis – žaisliukui ir berniukui – leis, pasak žaislų liniją sukūrusios entrprenerės Laurelės Wider, puoselėti berniukų empatijos jausmą. Žinoma, tik tuo atveju, jei skirtingi lyčių pomėgiai neturi biologinio pagrindo ir yra išmokstami vaikystėje.
Primityvi schema
Būtų logiška tikėtis, kad New York Times straipsnio autorius pateiktų bent kruopelę įrodymų, kad tokios lėlės iš tiesų galėtų puoselėti berniukų empatiją, t.y. kad žaisdami su panašiomis lėlėmis berniukai iš tikrųjų tampa labiau atjautūs. Tačiau straipsnyje tokių įrodymų pateikta nebuvo. Dėl vienos paprastos priežasties: tokių įrodymų tiesiog nėra.
Nors nepasakytum, kad nebuvo stengtasi jų rasti. Mintį, kad lėlės gali padaryti berniukus jautresniais galima aptikti jau 1972 m. dainoje „Viljamas nori lėlytės“, kurią išpopuliarino Alanas Alda ir Marlo Thomas‘as savo albume „Laisvi būti savimi“ (Free to Be You and Me). Dainoje kalbama apie penkiametį Viljamą, kuris, būdamas pasiekusiu beisbolo žaidėju (vos penkerių!) prisipažįsta tėčiui, kad [mieliau iškeistų beisbolo lazdą, kamuolius ir pirštines į lėlę, kurią galėtų mylėti, maitinti iš buteliuko ir vakare guldyti į lovytę.] Jau beveik penkias dešimtis metų meinstryminė laiko dvasia byloja, kad daugelio berniukų nenoras žaisti su lėlėmis yra apgailėtina atgyvena, su kuria tėvai turėtų nenuilsdami kovoti. […]
Dar devintajame dešimtmetyje, kai rašiau savo disertaciją Pensilvanijos universiteto psichologijos katedroje, mus mokė, kad dvejų metų berniukai labiau mėgsta stumdyti žaislinius sunkvežimius, o ne sūpuoti lėles, nes berniuko elgesį reguliuoja tokia lyčių stereotipų schema:
1) aš esu berniukas.
2) berniukai turėtų žaisti su sunkvežimiais, o ne lėlėmis.
3) todėl aš žaisiu su sunkvežimiais, o ne su lėlėmis.
Ką sako tyrimai?
Ši teorija turi kelias pagrindines problemas – didžiausia jų, kad teorija prieštarauja faktams. Kai vaikų psichologė Lisa Serbin ir jos kolegos tyrinėjo kūdikius – mergaites ir berniukus – jie nustatė, kad maži vaikai, ypač berniukai, dažniausiai nesuvokė kuriai lyčiai jie priklausė […]. Iki dvejų metų amžiaus vaikai geba nurodyti savo ar kitų lytį ne tiksliau, nei tai padarytų monetos metimas.
Nepaisant to, L. Serbin vadovaujama tyrėjų grupė nustatė, kad šio amžiaus vaikai, ypač berniukai, jau tvirtai žino su kokiais žaislais jie nori žaisti. Kai eksperimentuotojai pasiūlė berniukams sunkvežimį ar lėlę, dauguma berniukų pasirinko sunkvežimį. Tiesą sakant, berniukų pomėgis sunkvežimiams buvo stipresnis už mergaičių pomėgį lėlėms.
Tai turėtų nustebinti visus, patikėjusius lyčių schemos teorija. Nes iš 18 mėnesių amžiaus vaikų, būtent mergaitės tiksliau už berniukus sugebėjo įvardinti savo ir kitų vaikų lytį. Jei lyčių schemos teorija yra teisinga, mergaitės turėtų teikti pirmenybę stereotipiniams mergaitiškiems žaislams. Tačiau tikrovė yra priešinga.
Kita mokslininkų grupė, vadovaujama vaikų psichologės Anne’os Campbell, tyrė devynerių mėnesių amžiaus mažylius ir atrado panašų dėsningumą. Devynerių mėnesių berniukai labai mėgo „berniukų žaislus“, tokius kaip kamuoliai, traukiniai ir automobiliai. Devynerių mėnesių mergaitės pirmenybę teikė „mergaičių žaislams“, pavyzdžiui, lėlėms ir kūdikių vežimėliams, nors mergaičių preferencija nebuvo (vėlgi!) tokia stipri, kaip berniukų. Campbell tyrimas yra ypač įdomus, nes ji aiškiai parodė, kad devynių mėnesių kūdikiai neturi supratimo, kokiai lyčiai jie priklauso. Berniukai ir mergaitės renkasi jų lyčiai būdingus žaislus dar gerokai prieš suprasdami savo lytį. Dr. Campbell padarė mandagią išvadą, kad „kognityvinių kintamųjų (mokymosi iš aplinkos, vert.) poveikis gali būti pervertintas“. Kitaip tariant, dauguma 18 mėnesių berniukų nesirenka žaisti su sunkvežimiais dėl to, kad žino, jog taip „turėtų“ rinktis. Jie renkasi sunkvežimius, nes jiems labiau patinka žaisti su sunkvežimiais.
Išimtys, nepaneigiančios taisyklės
Bet, girdžiu jus sakant: „pažįstu berniuką, kuris labiau mėgsta žaisti su lėlėmis, o ne su sunkvežimiais“. Neabejoju. Aš pats pažįstu kelis tokius berniukus. Jiems skiriu vieną savo 2017 m. pasirodžiusios knygos skyrių. Yra įtikinamų įrodymų, kad šie berniukai skiriasi nuo savo bendraamžių ne dėl to, kad turi labiau apsišvietusius tėvus, leidusius nuo mažumės žaisti su lėlėmis, o dėl to, kad jų androgeno receptorių genuose yra daug daugiau CAG kodono. Dėl jo androgenų receptorių genas tampa mažiau efektyvus – o tai daro šiuos berniukus labiau moteriškais. Beje, tai anaiptol nereiškia, kad tokie berniukai užaugs gėjais. Lytinė orientacija niekaip nepriklauso nuo įgimto vyriškumo ar moteriškumo.
Taigi, daugelis dalykų, kurie nūdien yra laikomi išmoktais, iš tiesų yra įgimti. Taip pat ir kai kurių berniukų polinkis žaisti, pavyzdžiui, su lėlėmis, o ne su sunkvežimiais. „Bet kokia iš to žala?“ girdžiu kai kuriuos jūsų klausiant, „kuo pakenks berniukui tėvai, atėmę jo žaislinį ginklą ir padovanoję lėlytę?“ Kaip šeimos gydytojas, turintis daugiau nei ketvirčio amžiaus klinikinę patirtį, matau galimą didelę žalą. Vaikas turi jausti tėvų meilę sau, ne kažkokiam idealizuotam palikuoniui. […]
Jei sakote: „aš tave myliu, bet noriu, kad žaistum ne su šautuvėliais, o su lėlemis“, jūsų sūnus girdi kažką tokio: „ aš sakau, kad tave myliu, bet iš tikrųjų myliu ne tave, o tokį idealizuotą berniuką, kuris mielai žaidžia su lėlėmis, o ne su lazeriais.“ Jausdamas spaudimą elgtis prieš savo prigimtį toks berniukas gali išaugti į paauglį, kurio mėgstamiausia veikla – miegamajame žaisti vaizdo žaidimus su masinių žudynių siužetais.
Romėnų poetas Horacijus yra pasakęs: naturam expellas furca, tamen usque recurret, arba: „gamtą galite išvyti su šakėmis, tačiau ji visvien sugrįš. […] Jei turite sūnų, jūsų užduotis yra auklėti jį ne mergaite, o džentelmenu ir mąstytoju: vyru, stipriu protu, kūnu ir dvasia, kuris naudos savo stiprybę tarnaudamas kitiems. Tai niekada nebuvo lengva užduotis. Šiandien, kai tėvus skubama smerkti vien už bandymą tai daryti, ši užduotis tapo dar sunkesne.
Bet jūs turite pabandyti. Ir tai yra įmanoma.
