Kunigiško celibato klausimas periodiškai iškyla katalikų pokalbiuose ir socialinių tinklų diskusijose. Siūlome iškilaus mūsų tautos mąstytojo Antano Maceinos svarstymus šia tema. Nors tekstas paskelbtas daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, jis nėra praradęs savo aktualumo. Teksto kalba netaisyta, o po 1983 m. šv. popiežiaus Jono Pauliaus II Kanonų teisės kodekso (CIC) reformos tekste nurodyta kanonų numeracija neatitinka dabartinės redakcijos. Šis tekstas yra ištrauka iš A. Maceinos veikalo “Bažnyčia ir pasaulis” (1970 m.)
Visiems šiandien yra arba bent turi būti aišku, kad celibatas ir kunigystė vienas su kitu esmėje nesiriša: esama celibato be kunigystės (moterų vienuolynai, pasauliškiai broliukai vyrų vienuolynuose, atskiri maldingi vyrai bei moterys, o Lietuvoje buvęs net ištisas vad. „davatkų” luomas) ir esama kunigystės be celibato (Rytų Bažnyčia; net ir ta jos dalis, kuri yra vienybėje su Roma). Kunigystė susijungė su celibatu tik Vakarų Bažnyčioje ir tik jos istorijos eigoje. Todėl šios istorijos eigoje ji ir gali būti nuo celibato atjungta, nes celibatas nėra jokia dogma, joks sakramentas, kunigų atveju — net ne įžadas, kaip kad jis daromas vienuolynuose.
Tai tik teisinis nuostatas, neleidžiąs aukštesnius šventinimus priėmusiem asmenim vesti (plg. CIC, can. 132) ir paverčiąs jų vedybas, negavus popiežiaus leidimo, negaliojančiomis (plg. CIC, can. 1072). Savyje tačiau celibatas kaip skaisti būsena „dangaus karalystės dėlei” (Mt 19, 12) yra didžiulė vertybė, Bažnyčios skelbta bei vykdyta nuo pat jos gyvenimo pradžios (plg. 1 Kor 7, 1—7, 25—27). Ir štai į šį dvejopą celibato pobūdį kaip tik ir atsiremia abu šiandieniniai sąjūdžiai. „Pažangusis” sąjūdis reikalauja atjungti celibatą nuo kunigystės, nes jis esąs tik teisinis nuostatas. „Tradicinis” sąjūdis reikalauja ir toliau palikti celibatą kaip įpareigojantį kunigus, nes jis esąs vienas iš krikščioniškojo tobulumo būdų bei priemonių. Abu sąjūdžiai yra teisingi savo teigimais, abu betgi nepastebi, kad nė vienas sprendimas nepasiekia to, ko siekia.
Kunigystė buvo sujungta su celibatu Vakarų Bažnyčioje todėl, kad kunigas nebūtų pasidalinęs, vadinasi, kad jis visu savimi atsidėtų tiek savo ganomiesiems, tiek savęs paties pašventimui. Į tai jau yra nurodęs šv. Paulius, kalbėdamas apie gerąsias nevedybų savybes: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs.” (1 Kor 7, 32—33). Viešpaties dalykai ir pasaulio dalykai, įtikimas Dievui ir įtikimas žmonai čia yra sustatyti vienas prieš kitą kaip vienas kitam kliudą ir todėl vargu ar suderinami — bent kasdienos eigoje.
Nepaisant to, kad šv. Paulius moterystę laikė Kristaus ir Bažnyčios santykių atšvaita (plg. Ef 5, 22—23), jis vis dėlto norėjo, kad jo ganomieji būtų kaip jis pats (plg. 1 Kor 7, 7), vadinasi, neapsunkinti kasdienos naštų, atitraukiančių žmogų nuo Viešpaties. Vakarų Bažnyčia todėl ir mėgino taip ugdyti kunigus, jog jie iš tikro būtų “be rūpesčio”: nepasidalinę, neatsidedą pasaulio dalykam, susitelkę tik apie savą pašaukimą pašvęsti kitus ir pačius save. Nuosekliai tad Bažnyčia uždraudė kunigams ne tik vedybas, bet ir daugybę kitokių užsiėmimų, kurie įvelia kunigą į pasaulinius reikalus, jį išblaško, suskaldo jo jėgas ir apsunkina svetimais, su jo pašaukimu nieko bendro neturinčiais reikalais: prekybą (CIC, can. 142), mediciną (can. 139, 2), advokatūrą (can. 139, 3), atstovybę parlamente (can. 139, 4), bet kokią vietą valstybinėje administracijoje (can. 139, 2), medžioklę (can. 138), lošimą pinigais (can. 138) ir dar daugybę įvairių kitų smulkesnių pasaulinių pareigų bei pramogų.
Vieni iš šių uždraustų dalykų buvo, be abejo, saugomi stropiau, kiti atlaidžiau. Neretai popiežius ar vyskupas atleisdavo tą ar kitą kunigą nuo vieno ar kito drausto dalyko, ypač nuo atstovybės parlamente, kai po I pasaulinio karo kūrėsi naujos demokratijos. Todėl ir Lietuvos seime dalyvavo keletas kunigų; pora iš jų yra buvę net ministeriais. Stropiausiai betgi Bažnyčia budėjo celibato atveju. Ligi pop. Jono XXIII gauti kunigui leidimą vesti buvo nepaprastai sunku.
Celibatas kaip teisinis nuostatas krikščionių sąmonėje buvo beveik išnykęs: čia jis įsitvirtino kaip svarbi ir nuo kunigystės neatskiriama pareiga, pažyminti kunigą savotiška šviesa ir teikianti jam savotiško kilnumo ir net sakrališkumo. Nuodėmės prieš celibatą buvo pačios Bažnyčios laikomos ne paprastais nusikaltimais prieš šeštąjį Dievo įsakymą, kaip pasauliečių atveju, bet šventvagyste (sacrilegium, can. 132), o tikinčiųjų akyse jos įgydavo ypatingo sunkumo. Celibatas kunigo gyvenime buvo virtęs tarsi akies lėlyte, kuri ypatingai buvo saugoma bei puoselėjama.
Bet ar tai sulaikė kunigus nuo supasaulėjimo ir pasidalinimo? Kas bent kiek yra susipažinęs su Vakarų Bažnyčios istorija, turės atsakyti neigiamai. Istorijos eigoje kunigija virto socialiniu luomu, įsitaisė žymiai geriau negu pasauliečiai, atsitverė nuo šiųjų kaip tik ana sakraline siena, sukūrė savas bendrijas, įsigijo savų ūkių, dvarų, rūmų ir, užuot rūpinusis „Viešpaties dalykais”, pradėjo rūpintis tarnais bei tarnaitėmis, javais bei gyvuliais, namais bei baldais, laisvalaikio leidimu pramogomis, gėrimais bei žaidimais. Neturime jokių įrodymų, kad celibatas būtų pastūmėjęs kunigus uoliau eiti jų kaip ganytojų pareigas, dažniau lankant ligonius, apleistuosius, kalinius, vargšus, našlaičius ir kitus Bažnyčios narius, i kuriuos Kristus kaip tik visų pirma kreipėsi (plg. Mt 4, 23—25; Lk 5, 31—32).
Nuodėmės prieš celibatą buvo pačios Bažnyčios laikomos ne paprastais nusikaltimais prieš šeštąjį Dievo įsakymą, kaip pasauliečių atveju, bet šventvagyste.
Tas pat yra ir su asmeniniu kunigų šventumu. Šv. Paulius, girdamas nevedybas, pastebėjo, kad jos „palengvina melstis Viešpačiui be kliūčių” (1 Kor 7, 35). Peržiūrėję tačiau šventųjų sąrašą nuo to meto, kai celibatas buvo įvestas kaip visuotinis įsakymas (II Laterano susirinkimo 1139 m.), rasime jame kunigų (išskyrus vienuolius, nes tai visai kita sritis) tik labai nedidutį procentą. Vadinasi, tai, ko buvo siekta įvedant kunigams celibatą, buvo sukliudyta to paties celibato, nes vienišumas atveria žmogų ne tik Dievui, bet ir pasauliui, ir šis dažniausiai įkelia koją į vienišo žmogaus gyvenimą greičiau negu Dievas. Kunigijos istorija patvirtina tai visu plotu. Ir lietuviškos kunigijos gyvensena ligi II pasaulinio karo nesudarė išimties.
Visa tai teikia „pažangiajam” sąjūdžiui drąsos reikalauti atjungti kunigystę nuo celibato, leidžiant kunigauti ir vedusiam. Šis sąjūdis anaiptol neneigia celibato, prisiimto „dangaus karalystės dėlei”. Jis tik reikalauja, kad jo prisiėmimas būtų visiškai laisvas, o ne susietas kaip įstatymas su kunigo šventimais bei pareigomis.
Kitaip tariant, Bažnyčia turinti leisti tapti kunigu tiek tam, kuris veda, tiek tam, kuris neveda. Šalia vedusiųjų ir šeimas turinčiųjų kunigų galį būti ir nevedusiųjų. Tai turėtų būti apsisprendimo, o ne teisinio įpareigojimo dalykas. Šio siūlymo ir net reikalavimo, kuris dabar visur yra gana aistringai svarstomas, pagrindimas yra tas, kad esą mūsų laikai norį turėti kunigą ne kaip liturgą (kunigystė kaip šventimai), kiek kunigą kaip sielovadį (kunigystė kaip funkcija). Sielovadinis kunigystės pobūdis dabar yra taip stipriai pabrėžiamas, kad norima pašalinti visas kliūtis, kurios šį pobūdį menkina ar net visiškai užtemdo.
Celibatas esanti viena iš pačių didžiųjų šios rūšies kliūčių. Jis atitveriąs kunigą nuo pasauliškių tarsi kokia siena, padarąs jį pasauliškių gyvenimo nesuprantančiu, todėl negalinčiu jų tinkamai pamokyti ir jiem jų sunkenybėse padėti. Moterystė ir šeima esančios kunigui celibatininkui pažįstamos tik iš tolo. Tuo tarpu tai jos sudarančios pasaulietiško gyvenimo būdą, apimantį beveik visas sritis ir todėl keliantį daugiausia problemų. Nesusivokdamas šeimos srityje, kunigas pradeda nesusivokti nė visose kitose (pav., auklėjime, mokyme, mokyklų sąrangoje, profesijoje, socialiniame aprūpinime ir t. t.), nes visos jos daugiau ar mažiau turinčios ryšio su šeima kaip šiosios išplėtimas bei pratęsimas. Visai kitaip būtų, jei kunigas būtų vedęs ir turėtų šeimos. Tada sielovadines savo pareigas jis galėtų atlikti žymiai geriau ir išmaniau, nes pajėgtų suprasti pasauliškių kaip šeimos žmonių rūpesčius, vargus, sankirčius ir todėl galėtų sėkmingiau jiem vadovauti.
„Pažangusis” sąjūdis vis labiau ima suprasti kunigą kaip tikinčiųjų bendruomenės seniūną (presbyteros), todėl ir nori, kad šis „seniūnas” nebūtų atsiskyręs nuo savos bendruomenės, o gyventų bei veiktų kaip ir visi. Vedybos kaip tik ir įjungtų kunigą į bendruomenės gyvenimą taip, kad jo gyvensena niekuo nesiskirtų nuo visų kitų gyvensenos. Moterystė ir šeima pastatytų į tą pačią plotmę, kurioje esti visi vedusieji.
Šie argumentai yra teisingi ir net įtikiną. Tačiau jie išleidžia iš akių aną aukščiau minėtą krikščioniškojo gyvenimo tragiką, glūdinčią sunaikinime kaip tik to, kas siekiama. Yra visiškai tiesa, kad vedybos įjungtų kunigą į tikinčiųjų bendruomenę taip, jog jo gyvensena niekuo nesiskirtų nuo visų kitų. Tačiau kaip tik šis įjungimas bei neišsiskyrimas ir sunaikintų tai, dėl ko reikalaujama leisti kunigams vesti, būtent kunigo galią būti sielovadžiu. „Pažangusis” sąjūdis, pabrėždamas sielovados pradą kunigo veikime, kažkodėl nepastebi, kad sielovadai reikia daugiau negu tik šventimų. Šventimų pakanka būti liturgu, vadinasi, teikti sakramentus. Bet jų nepakanka būti sielovadžiu, vadinasi, eiti į žmones, juos suprasti ir jiems padėti.
Sielovadai šalia šventimų reikia dar aukštesnės žmogiškosios vertės, žadinančios pasitikėjimo tuose, kuriems norima vadovauti. Jei šitokio pasitikėjimo nėra, ir sielovada nėra galima. O pasitikėjimas čia dingsta arba bent silpsta, jei kunigas gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir visi kiti, nes šis jo gyvenimas — kaip ir visų kitų — yra pažymėtas tomis pačiomis silpnybėmis ar net ydomis bei nuodėmėmis. Čia, kaip ir visur kitur, tinka mūsų žmonių posakis: „Aklas aklą netoli nuves”. Kunigų vedybos betgi kaip tik ir padarytų jų gyvenimą pažymėtą tais pačiais trūkumais kaip ir tų, kuriems jie nori vadovauti.
Štai kaip šv. Paulius apibūdina vedusį dvasiškį — vyskupą, bet tai tinka ir kiekvienam kitam dvasiškiui: „Vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! (1 Tim 3, 2—5). Šiuose trumpuose žodžiuose yra suimti visi reikalavimai kunigui kaip sielovadžiui. Šv. Paulius čia kalba ne apie šventimų galią, bet kaip tik apie aną aukštesnę žmogiškąją vertę, be kurios sielovada arba rūpinimasis Dievo Bažnyčia yra neįmanoma. Tačiau kaipgi vedęs kunigas gali šios aukštesnės vertės pasiekti?
Pirmoji šv. Pauliaus reikalavimų pusė — būti blaiviam, atsargiam, rimtam, susivaldančiam — yra daugiau asmeninio pobūdžio ir priklauso nuo paties dvasiškio pastangų. Tačiau antroji pusė — būti geru savų namų viršininku, išugdyti vaikus klusnius bei skaisčius — yra šeiminio pobūdžio ir priklauso nuo visos šeiminės bendruomenės: nuo žmonos ir vaikų, nuo aplinkos, nuo mokyklos, nuo laiko dvasios, kuria šeima kvėpuoja. Ši šeiminė aukštesnė vertė yra daugiašalis dalykas, kurį apsprendžia ne tik tėvas, bet ir aibė įvairių kitų veiksnių. Šiuo atžvilgiu kunigų šeimos nesiskirtų nuo visų kitų šeimų, net jeigu kunigai tėvai ir dėtų didelių pastangų, nes nei jų žmonos būtų šventosiomis, nei jų vaikai gimtų šventi, nei jie gyventų šventoje aplinkoje. Gerų kunigiškų šeimų, iškylančių žmogiškąja savo verte, būtų tarp kunigų taip lygiai maža, kaip maža jų yra ir tarp pasauliškių.
Nuosekliai tad šv. Pauliaus keliamas priekaištas, „jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?!“, būtų kartojamas nuolatos. O šis priekaištas, daromas kunigo atžvilgiu, pakirstų visą jo sielovados darbą. Kunigas, kurio duktė valkiojasi su vyrais ar susilaukia pavainikio; kunigas, kurio sūnūs mokykloje yra padaužos, o laisvalaikiu dedasi į nenaudėlių bandas; kunigas, kurio žmona liežuvauja ir kelia vaidus kaimynystėje; kunigas, kurio žmona su juo persiskiria arba nuo jo pabėga su kitu,— šitoks kunigas gali būti liturgas, nes tam pašvęstas, bet jis negali būti sielovadis, nes neturi anos aukštesnės vertės, pagrindžiančios jo galią vadovauti kitų sieloms.
Gerų kunigiškų šeimų, iškylančių žmogiškąja savo verte, būtų tarp kunigų taip lygiai maža, kaip maža jų yra ir tarp pasauliškių.
Net tokio kunigo pamokslai gali būti tik dogmatiniai, nes kiekvienas moralinis pamokymas bei pabarimas tuojau sukeltų klausytojuose neigiamos atoveikos: „Pažiūrėk pats į save ir į savo namus!’ Štai ko neįsisąmonina tie, kurie šiandien taip iškalbingai įtikinėja, esą vedybos suartintų kunigą su žmonėmis. Taip, jos iš tikro jį suartintų, bet kaip lygų su lygiais, o ne kaip sielovadį su vadovaujamaisiais.
Užuot padariusios kunigą tikinčiųjų dvasios vadu, patarėju, guodėju, pagalbininku, vedybos padarytų jį tik sakramentų teikėju arba liturgu. Užuot išryškinusios vad. funkcinę kunigystę, vedybos tik pabrėžtų šventimų kunigystę, t. y. sakramentinį jos pobūdį, kurio šiandien taip nemėgsta „pažangusis” sąjūdis. Užuot nuvedusios kunigą į žmones, vedybos uždarytų jį kaip tik zakristijoje. Nes manyti, kad kunigų šeimos būtų kažkokios šventos išimtys, reiškia sirgti iliuzijomis.
Reikia tik stebėtis, kad šis kunigų vedybų atžvilgis lig šiol niekur nėra buvęs svarstomas, tarsi visiškai nebūtų Rytų Bažnyčios, kurios kunigai teikia šiam reikalui geros medžiagos. Juk niekur dvasiškiai (ne vienuoliai!) neturi tokio mažo pasitikėjimo, niekur jie nėra taip niekinami pačių tikinčiųjų ir todėl verčiami užsidaryti grynai sakramentinėje srityje, kaip Rytų Bažnyčioje.
Prie celibato kaip pavyzdžio stabtelėjome kiek ilgiau todėl, kad jis gana ryškiai atskleidžia aną vidinę kiekvienos bažnytinės srities nesėkmę pasaulyje. Juk tiek celibatas, tiek moterystė yra didžios religinės vertybės. Tačiau kai tik vienos kurios atsisakoma kitos naudai, šis atsisakymas išsivysto pasaulyje taip, jog susinaikina pats save: celibatas sunaikina nepasidalinimą bei rūpestį Viešpaties dalykais, pastūmėdamas žmogų savą vienatvę užpildyti kaip tik pasaulio dalykais; moterystė sunaikina aukštesnę žmogiškąją vertę, tą pagrindą sielovadai, kurios dėlei kunigai turėtų vesti, kad tuo galėtų geriau prieiti prie tikinčiųjų. Užuot betgi prie jų arčiau priėję, jie tos pačios moterystės kaip tik yra nuo ganomųjų nutolinami.
Tai, kaip jau minėta, viso krikščioniškojo gyvenimo tragika. Gera norėti mums visiems yra lengva, bet gera vykdyti yra be galo sunku (plg. Rom 7, 18), nes mumyse “gyvenanti nuodėmė” (Rom 7, 17) apkreipia žmogaus siekius dažnai priešinga linkme. Todėl visos pakaitos, kurios šios tragikos neregi arba jos nepaiso, pasiekia priešingų vaisių.
