Ukrainoje ir toliau žūsta niekuo dėti vaikai. Jau neminiu moterų, gydytojų ir slaugytojų. Šalis moka nuskaistinimo kainą. Kainą, kurios mes, patogiai gyvendami, dar toli gražu nesuprantame. Tik sau patogiai emocionuojame, o kartais net kraunamės laikinus dividendus (realiai – pelus, o ne grūdus).
Darant asmeninę sąskaitą – Lietuvos anesteziologai reanimatologai kiek pajėgia suvokti – tiesiog veikia. Kartu su Ukrainos kolegomis. Reikia veikti, o ne plepėti.
Plepėjimu serga daugelis Europos Sąjungoje. Tačiau ir čia nieko tokio – teks nuskaistėti ir susikalibruoti savo giroskopus, kompasus ir kitus erdvės koordinatorius. Jei nesusikalibruosime – pakalibruos išorinės jėgos, matydamos, kad čia gera tam dirva.
Šiandien – dar apie kitas „dimensijas“ (ne demencijas, nors daliai skaitančių gal ir pasirodys, kad būtent jas). Visa nūdienos agresija neabejotinai kyla iš kažkokio netvarkos ūko. Sutikite, net ir pastarųjų dienų mus supantis ilgalaikis atmosferinis vaiskumas – kažkoks nematytas.
Tai reiškiniai, kurie vyksta dėl netvarkos mūsų laikysenoje, santykyje su artimu, bet realiai – santykyje su Dievu. Nekalbėkime apie Ukrainą ar kitas Europos šalis. Kalbėkime apie save.
Mes vis dar gyvename iliuzijose. Iliuzijose, ne primityviai žvelgiant, dėl karo, o dėl orientyrų. Orientyrų, ką reikia daryti, o ko nereikia. Mykiame dėl Seimo sesijų. Giname kreivas darbotvarkes. Geru tonu laikome tikrinių daiktavardžių rašymą iš mažosios, nekonstruktyvų prakeiksmų siuntimą vertiname it aukščiausio lygio „otkutiūrinį“ (hautecouture – aukštos mados) standartą ar etaloną.
Pradedu vis labiau galvoti, kad čia reikia atsipalaiduoti – jei nesusivokiame, ką reikia daryti, o ko ne – ištiks išoriniai, mums nepavaldūs svertai, kurie „palygins“. Jei susivoktume – nepalygintų, bet jei nesusivokiame – palygins. Kodėl „palygins“? Todėl, kad nesame gabūs apsaugoti save su savo taukuotais ir patogiais įpročiais.
nesame gabūs apsaugoti save su savo taukuotais ir patogiais įpročiais.
Gali kilti klausimas, kokie tie „svertai“? Manau, nereikia leistis į „mikrovadybos“ zoną. Žvelgti reikia iš kitos perspektyvos. Neabejoju, kad galvojame, jog karas vyksta XY koordinačių sistemoje. Taip galvojant – nieko nepamatysime. Karas vyksta mažų mažiausiai ir trečiojoje koordinačių ašyje (nekalbu apie oro erdvę), o neabejotinai ir kituose išmatavimuose. O ten daugiau veikiančiųjų asmenų
Pabaigai apie tai ką apie kitus išmatavimus mini ikonografija. Pagavo 1999 metais pasirodę „Ikonografiniai skriptai“:
Šventajame Rašte minimos bekūnės jėgos tarnaujančios Dievui. Šios jėgos, vykdydamos Dievo valią, dalyvauja žmogiškame gyvenime. Remiantis šv. Raštu, šios jėgos, tarpusavy skirstomos į devynis laipsnius (pagal buvimą Dievo artume), vadinamus „devyniais angelų laipsniais“ (chorais). Arčiausiai Dievo yra trys laipsniai: Serafimai, Cherubinai ir Sostai (nepainioti su sąvoka „sostas“ – „valdovo krėslas“). Po jų eina Karalystės, Galybės ir Valdžios.
Paskutinieji trys lygiai yra artimiausi žmogui ir pasauliui: Pradžios, Arkangelai, Angelai (tikrąja to žodžio prasme). Visos šios bekūnės būtybės (ypač aukščiausi jų laipsniai) žmogui yra paslaptis. Paprastam mirtingajam jų neduota matyti. Minima, kad tik išskirtiniais atvejais juos pamatyti pavykdavo pranašams – žmonėms, mokantiems išgirsti Dievo valią.
Dar, bendrai orientacijai, keli ekskursiniai įžengimai į krikščioniškąją, Švento Rašto tradiciją:
Serafimai (ugningi, deginantys) – aukščiausios dvasinės būtybės, esančios arčiausiai Dievo. Jie dažniausiai vaizduojami prie Viešpaties Visatos valdovo sosto kaip šešiasparnės būtybės.
Cherubinai (kalavijas) – būtybės, apdovanotos aukščiausia dvasine išmintimi. Ikonose vaizduojami kaip žmogiškos būtybės, apsuptos keturių arba šešių žydros arba žalios spalvos sparnų.
Sostai – vaizduojami kaip ratai su daugybe akių pakraščiuose.
Arkangelai (gr. angelų viršininkai) – remiantis Ortodoksų Bažnyčios mokymu, jų yra septyni.
Vargas tik XY išmatavime pasiliekantiems. Baisius dalykus daro protas, tesuvokiantis XY plokštumą. Jei nematome rentgeno spindulių ar kokio nors ten skylančio urano, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Galvojame, kad esame viso ko centras. Tesame labai kuklios būtybės, taip mylimos Dievo, bet darantys tai, ko nederėtų daryti.
P. S. Tiesa, šis tekstas gali pasirodyti švelniai tariant „išprotėjęs“. Tik nežinau, kas geriau šitam pasauly – ar būti išprotėjusiam, ar plokščiai (XY) protingam.
