Mūsų akiratyje – jau ketvirta šeima. Šįsyk tai – Andrius (27 metai) ir Olga (26 metai), santuokoje gyvena 5 metus. Šeima augina dvi atžalas. Kalbina Marius Kundrotas.
Ar galėtumėte įvardyti svarbiausias vertybes, požiūrius, kurie sujungė Jūsų šeimą?
Andrius: Pirmiausiai – tikėjimas.
Olga: Noras kartu augti, tobulėti, ieškoti išminties.
Andrius: Dievobaimingumas. Dievas mums – aukščiausias autoritetas ir visa, kas gera, ateina iš Jo. Tai daro didžiausią įtaką mūsų požiūriui. Net ir auklėjant vaikus. Dievo Žodžio autoritetas, iš kurio mokomės.
Kas labiausiai stiprina šeimoje?
Olga: Jei gyvenime pasitaiko sunkių situacijų, daug paprasčiau į jas žiūrime. Pasitikime Dievu, atiduodame viską į Jo rankas. Išliekame kartu. Nepradedame pyktis. Ieškome Dievo, kartu meldžiamės, laukiame atsakymų. Kai Andrius prarado darbą, žmogiškai jautėme stresą, bet viduje buvo ramybė. Žinojome, jog Dievas tikrai pasirūpins.
Andrius: Visa stiprybė ateina iš Dievo. Nesugebėčiau patarnauti žmonai ir visai šeimai be Jo jėgos.
Olga: Labai stiprina ir Andriaus pavyzdys. Jo nuolankumas. Kai mes tik susipažinome, dar tik draugavome, kalbėjomės apie ateitį, Andriaus pozicija buvo, kad santuoka – tai aukojimasis vienam dėl kito. Kai gyvenama ne dėl savęs, o rodoma meilė kitam. Matau šį pasiaukojimą ir suprantu, kaip gera gyventi su tokiu žmogumi. Tada ir pati noriu būti žmogumi, su kuriuo gyventi gera.
Matau šį pasiaukojimą ir suprantu, kaip gera gyventi su tokiu žmogumi.
Kitas aspektas – Andriaus tvirtumas, tiek teologiniais klausimais, tiek ir praktiniame gyvenime. Andrius pasižymi kritišku mąstymu ir per jį atranda labai konkrečias tiesas, kuo tikėti ir ko laikytis. Nesiblaško ir yra patikimas. Aišku, svarbios ir tokios savybės, kaip darbštumas, švelnumas, pripažinimas, pagarba.
O pačiam, Andriau, Olga yra pavyzdys?
Andrius: Taip, bet šeimoje aš suprantu, kad man skirta atsakomybė būti šeimos galva, iniciatoriumi, įkvėpti savo šeimą, išklausyti, padėti. Į Olgą žiūriu ne kaip į savo vadovę, o kaip į žmogų, dėl kurio aukoju savo gyvenimą. Man pavyzdys – Kristus, kuris mane motyvuoja būti pavyzdžiu Olgai. Ji man – pavyzdys savo švelnumu, gerumu, rūpesčiu, tačiau pats jėgų, kaip vyras ir tėtis, pirmiausiai semiuosi iš Dievo. Taip pat imu pavyzdį iš kitų dievotų vyrų.
Ar ši santuoka Jums – pirmoji?
Olga ir Andrius: Taip.
O pirmoji meilė?
Andrius ir Olga: Taip.
Jau kalbėjome, kad esate tikintys. Ar į šeimą atėjote iš tos pačios tikėjimo bendruomenės?
Andrius: Ne, iš skirtingų. Olga užaugo sekmininkų bažnyčioje, aš – baptistų. Jų mokymas šiek tiek skiriasi. Mums tai buvo vienas esminių klausimų prieš santuoką, kuo gi mes tikėsime, kokios bus mūsų vertybės ir kokie požiūriai. Kokios bendruomenės dalimi būsime. Aiškumas per tam tikrą laiką atėjo ir abu nusprendėme būti baptistų bažnyčioje. Sutarėme ir dėl teologinių klausimų.
Nekyla nuomonių skirtumų, visgi – skirtingos patirtys, skirtinga aplinka…
Olga: Tai aptarėme prieš santuoką. Abiems tikėjimas buvo pirmoje vietoje. Aš ieškojau vyro, gyvenančio tikėjimu. Andrius taip pat buvo nusprendęs, kad jei tuoksis – tai tik su tikinčia. Iki santuokos aptarėme daugybę temų ir aspektų. Nutarėme, kad jei skirsis mūsų suvokimai, mes net nesituoksime. Nenorėjome problemų šeimoje, nes dėl nuomonių skirtumų žmonėms ir pykčiai kyla. O kai jau susituokėme, sunku būtų prisiminti bent vieną požiūrių susikirtimą, bent jau teologiniais klausimais.
Abiems tikėjimas buvo pirmoje vietoje.
Andrius: Prie santarvės daug prisideda ir Olgos nuolankumas, ir nuoširdumas. Kai prieiname prie teologinių klausimų, ji labai pasitiki tiek manimi, tiek ir pati randa Biblijoje tiesas, dėl kurių sutariame. Nesakau, kad nėra diskusijų – jų pasitaiko, ypač kalbant apie stebuklus ar išgydymo dovanas, bet galiausiai sutariame.
Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią istoriją Jūsų šeimos gyvenime?
Olga: Kad mes – labai rimti žmonės (juokiasi). O išties tai mes šiuo klausimu – skirtingi: aš esu tas žmogus, kuris mėgsta juokauti, juoktis, o Andrius – rimtesnis.
Andrius: Anksčiau galvojau, kad Olga mėgsta saldumynus. Vis pirkdavau jai saldžių staigmenų, dovanėlių. Kol vienąsyk man pasakė, kad ji – mėsos žmogus ir mėgsta sūrius patiekalus. Buvo ir juokinga, ir šiek tiek liūdna, kad per vėlai sužinojau (šypsosi).
Olga: Man tai juokinga dabar, kad vos susituokę, prisižiūrėję visokių filmų, ypač – holivudinių, buvome iš jų perėmę įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti romantika. Bandydavome rengti pasimatymus, žvakių šviesoje, su ypatingais patiekalais gražiose lėkštėse… O per tuos pasimatymus jausdavomės visai prastai. Paskiau atsipalaidavome ir radome savo romantiką.
O kas dabar Jums yra romantika?
Andrius: Man romantika – Olgos rūpestis, manimi ir šeima. Tiesiog intymūs santykiai.
Olga: Man – tiesiog man skiriamas dėmesys. Švelnumas. Kai ant rankų nešioja. Nebūtinai tiesiogine prasme. Kai sako: esi nuostabi. Gera nuotaika. Mėgstame tiesiog pabūti dviese.
O kokie išbandymai tenka Jūsų šeimai?
Andrius: Didelis išbandymas buvo darbo praradimas. Stambaus masto vagystė, kai praradome didelį turtą – labai brangų kompiuterį.
Olga: Šeimoje išbandymas – sutarti svarbiomis temomis. Tarp mūsų skiriasi požiūriai į sveikatą ir iš dalies – į vaikų auklėjimą. Reikia ieškoti bendros kalbos, o abu esame labai užsispyrę. Ir labai skirtingi.
Tai kokie tie pagrindiniai skirtumai?
Andrius: Na, pavyzdžiui, galima kalbėti apie auklėjimą. Aš – už aiškias taisykles. Olga labiau taikosi pagal situacijas.
Olga: Ne visai sutikčiau. Manau, pas mus yra taisyklės, tiesiog jos nėra surašytos popieriuje. Man užtenka tiesiog pasakyti, Andrius nori labai griežto tikslumo. Anksčiau skirdavosi ir humoras, ir tai, ką mes vertinome. Žinoma, pagrindinės šeimos vertybės sutampa, bet antraeiliuose dalykuose skiriamės.
Žinoma, pagrindinės šeimos vertybės sutampa, bet antraeiliuose dalykuose skiriamės.
Andriui svarbus uždarbis, svarbus pripažinimas. Man gi – grožis, estetika. Andriui keista, kaip aš galiu į tai tiek daug investuoti. Man gi sunku suprasti, kodėl turi būti svarbūs pinigai. Bet dėl to nėra jokių pykčių. Kaip tik šiais skirtumais vienas kitą papildome. Esame komanda, mėgstame kartu tarnauti, kartu dirbti. Pasaulį matome iš skirtingų pusių, tad kartu savo darbais pasiekiame pilnatvės ir užbaigtumo.
Tai Andrius – racionalesnis, o pati – labiau romantikė?
Olga: Taip, meniška.
O kokie didžiausi palaiminimai šeimoje?
Andrius: Sakyčiau – vaikai. Dievas man davė tai, ko labiausiai norėjau – karjerą, mokslus, nors pačiam tada trūko supratimo, ko man tikrai reikia.
Olga: Didelis palaiminimas, kad šeimoje – ramybė, santaika ir santarvė. Mes norime grįžti namo ir čia randame vietą, kur esame saugūs ir galime ilsėtis. Palaiminimas ir tai, kad mes tobulėjame vienas per kitą. Man, kaip meniškam žmogui, labai reikėjo kritinio mąstymo, tvirtumo įsitikinimuose, o dabar galiu to mokytis iš Andriaus. O Andrius pradeda labiau suprasti emocinę pusę, vertinti žmonių jausmus.
Andrius: Palaiminimas – pati Olga, kad Dievas ją davė. Tai – didžiausia dovana, aš tai dažnai kartoju maldose. O visų pirma, palaiminimas – tai žinojimas, kad esi Dievo vaikas, kurį Jis išgelbėjo. Antroje vietoje – Olga, tada – šeima ir bažnyčia.
Ar Jūsų gyvenime dera šeima ir draugai? Daug kas mano, kad iš jų reikia rinktis viena…
Olga: Nekyla konfliktų dėl to.
Andrius: Turime gana daug draugų, pirmiausiai – tikėjimo namiškių, po to – ir šiaip draugų.
Mums didelis palaiminimas – svetingumas.
Olga: Man gal lengviau pereiti į kitą draugų ratą, priimti naujus žmones ir atsipalaiduoti, tad susiklostė taip, kad mūsų draugai, pirmiausiai, yra Andriaus draugai. Mūsų skoniai dėl draugų – sutampa. Mums didelis palaiminimas – svetingumas. Svečių visad laukiame ir gražiai pasiskirstome pareigomis, aš galiu daugiau užimti svečius, Andrius padeda tvarkytis, šiais klausimais vyrauja sutarimas.
Nepavydite vienas kito draugams?
Olga: Tikrai ne.
Andrius: Ne. Aš stengiuosi ir išleisti Olgą, nes žinau, kad jai reikia kartais „ištrūkti“ iš šeimos. Netgi skatinu ją bendrauti su draugais. Ji yra ekstravertė, jai reikalingi socialiniai ryšiai.
Olga: Nepavydime, nes abu žinome, jog pirmiau visų draugų esame patys – vienas kitam.
O kaip nutiko, kad, būdami tokie jauni, sugalvojote tuoktis? Daugelis jaunų žmonių tokiame amžiuje galvoja apie karjerą, apie pramogas, o Jūs – apie šeimą…
Olga: Neplanavome tuoktis.
Andrius: Mano suvokimą pakeitė Dievas. Iki 15 metų svajojau apie verslą ir gyvenimą be jokios santuokos. Bent iki 40 metų. Kai įtikėjau, suvokiau, kad viskas skirta Dievo šlovei. Neieškojau žmonos, bet kai tik sutikau Olgą, supratau, jog čia – Dievo valia, kad čia – tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti savo likusį gyvenimą.
Olga: Neieškojau ir aš, kol susitikome, aš dar mokiausi, daug tarnavau bažnyčioje. Ne šeima buvo galvoje. Bet kai tik pamačiau Andrių, išsyk įsimylėjau. Verkiau. Nenorėjau įsimylėti, kankintis. Bet paskui Dievas davė ramybę. Supratau, kad čia ne šiaip sau viskas. Per pirmą pasimatymą Andrius klausė manęs, ar aš lauksiu jo dešimt metų. Norėjo baigti universitetą, įgyti patirties, finansinio stabilumo. Atsakiau: lauksiu. O pasipiršo po pusmečio.
Andrius: O dar po pusmečio ir susituokėme. Žinojau, jog Dievo planas – vyro ir moters santuoka. Nesvarsčiau gyvenimo susimetus. Nemačiau tokių santykių Biblijoje. Nė vienas dabar nesigailime.
O ar būta tokių sunkumų, kurie būtų paskatinę mintį apie skyrybas?
Olga: Ne.
Andrius: Žmogiškai – gal ir būna minčių, kai galvoji – kaip sunku, kokie mes skirtingi, bet mačiau, kad ši sąjunga – visam gyvenimui. Žinau, kad mus sujungė Dievas, tai Jo ir prašau, kad išspręstų visas kylančias problemas.
Olga: Dar prieš santuoką sutarėme, kad jokių skyrybų. Žinojome, kas sunkių momentų bus. Bet stengiamės suprasti vienas kitą ir priimti vienas kitą. Tikime vienas kito žodžiu.
Ar esate patenkinti dabartine valdančiųjų politika šeimos atžvilgiu, ar ką keistumėte?
Andrius: Aš mažai tesidomiu dabartiniais įstatymais ar politika apskritai, tad mažai, ką ir žinau. Bet aišku, kad norėčiau didesnės pagarbos šeimai ir prigimtinei santuokai.
Olga: Matau, kaip keičiamas žmonių mąstymas, santykių supratimas. Liūdna matyti, kaip einama link visiškai klaidingos šeimos sampratos. Net ir vaikų auklėjimo sampratos. Bandoma normalizuoti vienalyčius santykius, santuokas, įsivaikinimą. Iš užsienio į Lietuvą ateina supratimas, kad aš save, tarkime, galiu laikyti vyru. Nuo tokių požiūrių kenčia ir vyriškumas, ir moteriškumas. Kai sugriaunamas gyvenimo pamatas, nėra galimybės kurti išties laimingo gyvenimo.
O ką pasakytumėte tiems žmonėms, ypač – jauniems žmonėms, kurie renkasi karjerą ar pramogas vietoje šeimos?
Andrius: Savaime dirbti – nieko blogo. Gerbiu sunkiai dirbančius žmones. Duočiau tik vieną patarimą: paklauskite savęs, kas yra vertingiausia viso gyvenimo perspektyvoje? Į ką labiausiai verta investuoti? Ar į materialius dalykus, kurių visad bus per maža, ir gyvenimo pabaigoje, galbūt, gailėsiesi, ar į dvasinius dalykus, pirmiausiai – į santykius? Į santykius su Dievu ir su žmonėmis?
Nenorėčiau ko nors smerkti. Darbas yra svarbu, karjeros reikia siekti, bet verta pasverti: kiek tam aukoti? Laiko, energijos…
Olga: Aš gal pakomentuočiau iš emocinės pusės. Fiziniai turtai laimės neatneša. Gera, kai žinai, ką rytoj valgysi. Ar kai gali nusipirkti naujus batus. Bet kai būsi vienišas, tau trūks žmonių.
O santuoka jaunystėje – didelis pliusas. Yra daugiau jėgų ir vaikus gimdyti, ir auginti…
Andrius: …ir prisitaikyti prie kito žmogaus. Lengviau keistis. Kurkite santuokas kuo anksčiau.
Dėkoju.
