Atlaiduose dalyvavusieji kaip įsimenantį dalyką dažniausiai kalba apie procesijos aplink bažnyčią grožį ir bendruomenės ar seniūnijos suorganizuotą šventę už šventoriaus.
Alvite paskutinįjį liepos sekmadienį buvo ir viena, ir antra, ir dar daugiau. Parapijos maldos grupės moterys prieš šv. Mišias kalbėjo Rožinį ir Šv. Onos litaniją. Eucharistinėje procesijoje gausybė žmonių apjuosė bažnyčią ir aplinkui bažnyčią ėjo du kartus, o Liepų parkelyje po šv. Mišių prasidėjo šventė „Kai kvepia duona ir žolynai“. Sveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, Vilkaviškio dekanas kanauninkas Virginijus Gražulevičius, Alvito bendruomenės pirmininkas Rimvydas Palubinskas. Sveikinimus keitė saviveiklininkų ir atlikėjų pasirodymai, Įvairias veiklas ir prekes siūlė amatininkai ir prekybininkai, o visa tai vainikavo puiki bendrystės vasarojant nuotaika.
Oninės, kaip naujojo derliaus duonos šventė, švenčiama daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių kur ir nėra šv. Onos titulo bažnyčios (Lietuvoje šį vardą nuo savo įsikūrimo yra pasirinkusi 21 parapija, daugiausia Žemaitijos regione).
Kiekviena Onines švenčianti bendruomenė įvardija jas didžiausia savo krašto švente ir turi savas šventimo tradicijas. Ką jau kalbėti apie Alvitą, kurio šv. Onos atlaidai apdainuoti ir pašlovinti garsių poetų (Maironio, B. Brazdžionio, K. Bradūno ir kitų). Tai susitikimų, pasidžiaugimų vienas kitu ir Viešpaties dovanojamais gėriais, metas. Ir kai su meile žvelgiama į vienas kito darbus ir sumanymus, taip parodoma meilė ir Dievui.
Kultūrine Alvito Oninių programa daug metų, pasitelkdama įvairius pagalbininkus ir rėmėjus rūpinasi Vilkaviškio kultūros centro Alvito padalinio vadybininkė Angelė Blažaitienė. Dvasinė, sakralinė šventės dalis – Alvito šv. Onos parapijos klebono Vytauto Kajoko rūpestis. Bet Alvite supratingas ir geranoriškas kultūros namų ir bažnyčios bendradarbiavimas dėl žmonių dvasios praturtinimo ir pakėlimo akivaizdus ne tik per atlaidus, bet ir įvairių valstybinių ir tautinių švenčių metu: bažnyčioje nuskamba poetų posmai, nuaidi muzika, dalyvaujant įvairiems atlikėjams, parengiamos tautodailininkų parodos.
Oninėms buvo išeksponuota tautodailininkės Janinos Blažukienės ir jos dukros Editos Šumakarienės suvalkietiškais raštais nuaustos gobtinės skaros ir kaišytinės prijuostės. Liepos 26-osios vakarą žmonės pirmąkart buvo pakviesti į ekskursiją po bažnyčią. Susidomėjusių skaičius pranoko lūkesčius. Alvito parapijos, bažnyčios ir Loreto Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo istorijas ir legendas išstudijavusi kaip gidė Kultūros centro darbuotoja Rita Marcelionytė jau turės vykdyti pažadą –pravesti ekskursijas ir ateityje.
Liepos 26-oji – tai diena, kai Katalikų Bažnyčia pamini Šv. Joakimo ir Onos, Švč. Mergelės Marijos tėvų šventę. Nemažai žmonių iš įvairių kraštų susirinko į 12 val. šv. Mišias, kurias aukojo dešimt kunigų, dar vienas patarnavo klausykloje (Eucharistijai vadovavo Vilkaviškio dekanas Virginijus Gražulevičius), pamokslą pagal tos dienos Evangeliją apie sėjėją ir pasėtą grūdą bei dirvoje išaugusias rauges sakė Keturvalakių parapijos klebonas Dainius Gurevičius.
„Būtume paviršutiniški, jei galvotume, kad Dievo Žodis kalba tik apie žemdirbystę ir žemiškus rūpesčius. Juk būna mūsų gyvenimuose, kad raugės užteršia mūsų sielas. Ir jeigu kas nors mūsų užklaustų, kas yra nuodėmė, turbūt, prisiminę katekizmą, tiksliai pasakytume,“ – kunigas toliau dalijosi paskutiniu laiku pastebimu reiškiniu, kai nuodėmė priimama kaip savaime suprantamas dalykas, dominuoja nuostata „o kas čia tokio, visi taip daro“. Prieš daug metų kartą Amerikoje pakeisdamas ten dirbusį kunigą buvo nustebintas, kai išpažinties prieš Mišias išklausė du žmones, o Komunijos ėjo visa bažnyčia… Taigi, nuodėmės, kaip tos raugės, užteršia mūsų sielos dirvą, priverčia su ta nuodėme jaustis visai patogiai…Bet pamokslininkas linkėjo, kad ne kaip nykstantis augalas raugė, o nuodėmė būtų įrašyta į Raudonąją knygą…
Po šv. Mišių bažnyčioje keletą dainų sudainavo Pilviškių mišrus vokalinis ansamblis „Jovaras“ (vad. A. Šlakaitis). Klebonas V. Kajokas daug kam dėkojo už bendrystę ir pagalbą, pasidalijo džiaugsmu, kad šiemet per šv. Onos atlaidus minimos jau trečiosios naujosios bažnyčios konsekravimo metinės. Atskirai dėkojo kartu besimeldusiems mecenatams Gražinos ir Arvydo Paukščių šeimai, o taip pat visam „Teltonikos“ kolektyvui.
Sekmadienį prieš pat sumos šv. Mišias nuūžęs lietus tarsi atstojo pakrapinimą šventu vandeniu bažnyčioje. Kaip ir trečiadienį, liturgiją paįvairino atnašų procesija su žemės gėrybėmis, javų pėdu ir liturginiais rūbais. Šv. Mišias aukojo Marijampolės ir Vilkaviškio dekanatų dekanai kanauninkai Deimantas Brogys ir Virginijus Gražulevičius, Kybartų klebonas Jonas Cikana vadovavo Eucharistijai ir pasakė homiliją (klausykloje patarnavo Bartninkų parapijos klebonas Alvydas Dvareckas).
Homiliantas kalbėjo apie senosios ir jaunosios kartos sąryšį, bendrystę ir tikėjimo perimamumą, pagarbą skirtingoms nuomonėms, Dievo meilės liudijimą per meilę artimui, priminė popiežiaus Pranciškaus mintis, išsakytas šiemet minimai jau trečiajai Pasaulinei senelių ir pagyvenusių žmonių dienai – nepamiršti istorijos, o artimiausia istorija – mūsų seneliai.
Šv. Mišiose kartu meldėsi rajono meras, Šeimenos seniūnas, taip pat bažnyčios statytojų Urbonų šeima, pamėgusi Dievo malonių melsti savo projektuotoje ir statytoje Alvito bažnyčioje.
Per šv. Mišias giedojusių ir po mišių dar kelis kūrinius atlikusių Vilkaviškio katedros choristų balsai ir vargonininko Sauliaus Bieliūno vargonavimas skambėjo kaip niekada galingai, tarsi pademonstruojant puikią šventovės akustiką ir vargonų galią. Jie buvo palydėti plojimais ir klebono padėka.
