„Dievas užpildė tuštumą, jaučiu ramybę, džiaugsmą, atradau daug pomėgių, pradėjau atskirti, ką turiu daryti ir ko nedaryti“, – kalbėjo Al-Anon – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrijos narė Julija. Kelią atradusios į šią tryliktus metus gyvuojančią savitarpio pagalbos grupę Doviluose ir Gargžduose, Klaipėdos rajone, Julija, Laima ir Dovilė (vardai pakeisti) atskleidė, kaip Al-Anon programos taikymas, dalijimasis patirtimi padėjo keisti jų gyvenimus.
Šeimos ligai įveikti
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 12,1 litro suvartoto absoliutaus alkoholio arba 0,7 l daugiau nei ankstesniais metais. Priklausomybė atskiria žmogų nuo visuomenės, sukuria problemų jo artimiesiems, aplinkiniams.
„Mes priklausomos nuo savo alkoholizmu sergančių artimųjų taip stipriai, kaip šie nuo alkoholio, – atskleidė Laima, Al-Anon grupės steigimo iniciatorė. – Būdavo, kažkur ilgesniam laikui išvykus vyrui, nerasdavau sau vietos, negalėjau tęsti savo pareigų. Nesupratau, kas dedasi su manimi, kai šalia nėra vyro.“
Viskas ėmė keistis įkūrus AL-Anon grupę ir pradėjus dalintis patirtimi su jos nariais.
Viskas ėmė keistis įkūrus AL-Anon grupę ir pradėjus dalintis patirtimi su jos nariais. Laima prisiminė, kad su vyru prieš 13 metų ieškojo patalpų Anoniminių alkoholikų grupei (AAG) įkurti. Jas Dovilų seniūnijos administracijos pastate geranoriškai skyrė seniūnė Nijolė Ilginienė.
„Tačiau AAG norėjo, kad šalia būtų ir Al-Anon, kur rinktųsi alkoholizmu sergančiųjų artimieji. Už kelių mėnesių ir šiai grupei čia paskyrė kabinetą“, – su dėkingumu kalbėjo Laima.
Ateinantį pavasarį Al-Anon minės 13-ąjį gimtadienį. Šioje savitarpio pagalbos grupėje priklausomybe sergančiųjų artimieji siekia išspręsti bendras problemas, dalijasi savo patirtimi, ištverme ir viltimi, čia saugomas narių anonimiškumas. Al-Anon nariai tiki, kad alkoholizmas – šeimos liga ir kad kitoks požiūris gali padėti sveikti.
Bendras tikslas – sveikti
Skirtingos Al-Anon grupės narių patirtys, skirtingo jos amžiaus, skirtingai sužeistos, iš skirtingos aplinkos, bet daug bendro randa.
„Džiaugiuosi išgirdusi: ir man taip buvo. Susitapatini, išsikalbi ir ateina sprendimas – kažkas „atsiriša“, – dėstė Julija. – Būtų didelis džiaugsmas, kad galėtume ir kitiems perteikti savo patirtį, kad nors vienas žmogus atrastų kelią į Al-Anoną – padėtume suprasti, kokie pavojai slypi kovojant su šia baisia liga, kaip pakilti, rodos, iš beviltiškos situacijos, kai niekas nebegali pagelbėti. Tai juk terapinė grupė, padedanti atpažinti emocijas, nerimą, kaip jį įveikti. Čia sulauki ne tik paguodos, bet ir klausydamasi kitų patirčių atrandi sprendimų įvairiose gyvenimo situacijose.“
Pasak Laimos, žmogaus, atsidūrusio priklausomybės gniaužtuose, kenčiančiam artimajam reikia visapusiškos pagalbos – ne tik lankyti Al-Anon grupę.
„Reikia atrasti tikėjimą – su juo tik galima eiti į sveikimą. Ir su psichologu. Reikia draugų, reikia keisti aplinką ir vaistų reikia – daug pastangų reikia, kad išliptum iš tos duobės“, – dėstė Laima.
Pasak jos, alkoholikų žmonos turi suprasti, kad taip pat serga. Pasitaiko atvejų, kad vyrui nustojus piktnaudžiauti alkoholiu įvyksta skyrybos: žmona, daug metų metų gyvenusi tik jo problemomis, nebeturi kuo užsiimti – šis pats susitvarko, o savo gyvenimo neturėjusi moteris nebežino, ką veikti. Al-Anon – pažinimų, atradimų ir netgi stebuklų erdvė.
Dovilė apgailestavo, jog piktnaudžiavimo alkoholiu problema šeimose slepiama, jos gėdijamasi, nors priklausomybė – tokia pat liga, kaip ir kitos.
„Tikimės, kad padaugės narių – norime skleisti žinią“, – vylėsi Al-Anon grupės narė.
Išblaivėjimas – savo valia
Julija čia atėjo prieš 4 metus. Ji pasakojo Vilniuje atsitiktinai apsilankiusi paskaitoje apie suaugusių alkoholikų vaikus.
„Išgirdus apie jų bruožus, man tarsi žaibas per galvą trenkė: iš kur jie žino, kaip aš jaučiuosi? Pasirodo, kad žmonių, gyvenančių nedarnioje šeimoje, nesveikoje aplinkoje, bruožai bendri. Nebuvo artimo ryšio, nuolatinė kritika, patyčios, neišklausymas. Prioritetas buvo darbas ir teigiamai atrodyti aplinkinių akyse“, – dėstė Julija, kilusi iš nedarnios šeimos.
Ji daug metų galvojo, kad teisingai gyvena, kad ją teisingai auklėjo, bet išgirdusi apie tuos bruožus susidomėjo priklausomybėmis.
„Visuose mano giminės susitikimuose liejosi alkoholis. Aš neturėjau su kuo palyginti, kur sveiki santykiai, man atrodė nuobodu, jeigu nėra balių, „fiestų“. Tik toks linksmas gyvenimas man atrodė. Užaugome kelinta alkoholikų karta“, – neslėpė pašnekovė.
Visuose mano giminės susitikimuose liejosi alkoholis.
Julijos šeimoje, kuri išoriškai atrodė normali, buvo prisakyta „nenešti šiukšlių iš namų“. O čia virė tikras pragaras, vėliau persikėlęs ir į dukros šeimą. Sunkiai sekėsi šeimoje kurti santykius: suaugusi alkoholikų dukra taip pat įniko į alkoholį.
„Labai ilgai gyvenau nuolatinėje įtampoje, jaučiau kaltę prieš sūnų, kad negalėjau jam normalaus gyvenimo sukurti“, – kalbėjo Julija, prieš 15 metų pasirinkusi blaivybę, tačiau atkryčio neišvengusi kaip ir daugelis. Kova vyksta kasdien ir savaitiniai Al-Anon narių susitikimai padeda drąsiau žengti pirmyn nesigraužiant dėl skaudžių praradimų praeityje ar baimės dėl ateities, kad vėl paslysi.
Padeda skaudžios patirtys
Atėjusios į Al-Anon grupę naujokės klausia, ką daryti, kad vyras negertų. Nustebina netikėtas patarimas – nepadėti jam gerti amžinais priekaištais, neužglaistyti jo girtuoklystės pasekmių, negyventi jo problemomis. Tačiau vėliau įsitikina, kad tai auksinė taisyklė: kiekvienas atsakingas už savo poelgius.
„Išnaudojau visus būdus traukti vyrą iš nepriklausomybės gniaužtų – niekas nepadėjo. Tik kai pats suprato, kad tai dugnas, atsipeikėjo. Padėjo ir kitų skaudi patirtis – amžinybėn išlydėjome daug draugų ir giminių, kurių mirties priežastis buvo alkoholis, – atskleidė Julija. – Vyras 10 metų nebevartoja alkoholio, bet AAG nelanko – rado džiaugsmą kitose veiklose, kur nėra alkoholio, tabako. O mane džiugina AL-Anon grupė, kurioje randu ramybę, pradėjau suprasti, ką turiu daryti ir ko nedaryti.“ Ji rado jėgų atleisti savo tėvams ir sau, kad negalėjo sūnui duoti kitokio gyvenimo – davė, ką galėjo, kaip tuo metu suprato.
„Labai pasikeičiau lankydama Al-Anoną, kitaip jaučiuosi, – prisipažino Laima. – Drįstu nutraukti santykius, kurie netenkina, atsisakyti draugų ar giminių, su kuriais nemalonu bendrauti. Džiaugiuosi šeimos blaivybe: tai ne tik alkoholio nevartojimas, bet ir blaivumas, sveikas mąstymas, kai galiu jaustis laisva, nepriklausoma nuo vyro nuotaikos, jo būsenos. Galiu turėti savo poreikių, pomėgių.“
Dovilė buvo labai uždara – neprasitardavo aplinkiniams, kad viena prižiūrėjo vaikus, namus, viena sprendė visus šeimos reikalus, o vyro polinkis į alkoholizmą vis stiprėjo. „Aš slinkau paskui jį stengdamasi suvaldyti, jaučiausi kalta, kad negaliu“, – prisipažino ji. Kai atėjo į Al-Anon grupę, prireikė kelerių metų, kol subrendo, įgijo jėgų ir stiprybės skyryboms.
