Mes susitinkam dar iki žvakių sustojus, kada būna tik tai, kas yra, ateinat jau iš vakaro, kai ruošiuosi kelionei į save, kraudamas senon dėžėn nuo sausainių tuos tvarkymo įnagius, ir būnu sugrįžęs dar tik atvažiuodamas – štai ir vėl pilki laukai ir šlapi, šalti medžiai lėtai slenka atgal, ir susitinkam kaip vasarą prie jūros, kada girdėdavom bangų šlumšėjimą, paukščių balsus už lango ir nekantrų mūsų kvėpavimą, laukiant, kol vaikai užmigs, kada dieną užsimerkus akyse raudona ir šilta, o po pirmojo gurkšnio milijonai gaivių adatėlių nutirpdo liežuvį ir gomurį.
Vairuojant per lietų pamatau pamiškėj tą ąžuolą, paliktą vieną iš buvusios sodybos vidury lauko, ant priekinio stiklo staiga atsiranda veidai, vis artyn balsai, štai ir akys, ir rankos, ir plaukų kvapas apsikabinus – kada būna gera norisi, kad būtumėt šalia, čia ir dabar – ir sugrįžtat, štai mirguliuoja kibiras šulinio vandens ant taburetės kampe, tetė parėjo iš darbo vėlai, su tau parnešta, palto kišenėj sušildyta sulipusių „sportinių“ ledinukų tūtele iš kiosko prie ligoninės, ir rūko vienas virtuvėje, ir įėjęs pajuntu širdies lašų kvapą, ir matau jo akis, kurios atsisveikina.
Mama su adata ir storais akiniais, palinkusi iki išnaktų prie siuvinėjamų „Dailės“ kombinatui megztinių krūvos, ir kaip juokingai vis veria siūlą adaton ir nepataiko, ir bobutė, raukšlėtomis rankomis skutanti bulves tavo pietums ar besimeldžianti prieš miegą virtuvėje, kurios pusę užima sena, tamsiai ruda, kaimiško darbo lova, likusi iš atimtos sodybos, ir palinkęs prie pamokų stalinės lempos rate kumpanosis, kaip ir tu, vyresnysis brolis, iš kurio niekieno nemokytas išmokai skaityti būdamas penkerių – jie niekur neišėjo, nors tu ir vienas.
Jaunos akys ir dantys patamsyje šviečia, kūno karštis ir prakaitas būna gaivūs, ir lūpos visada vėsios ir drėgnos, dantys ir liežuvis būna saldūs, kvepia gyvenimu ir burnos dangus bedugnis – juk pamenat? – bet senas kūnas turi savą, išėjimo kvapą, kiek bepraustum, ir jokie kvėpinimai nebepadės, ir lūpos tampa karštos, kietos ir sausos, o burna visada padvelkia dantų kaulais, kiek bevalytum, ir akys išblunka pilkai, tačiau kiek atiduočiau už tą kvapą ir balsą, jei tos sausos lūpos dar kartą paliestų ir pasakytų: kaip gerai, Algiuk, kad atvažiavai.
Ir vėl girdėčiau, kaip mama tarškina virtuvėj lėkštes, kaip skamba nuo ežero baltosios bažnyčios varpas prieš lietų, ir pamatyčiau tarpdury tėtį, įeinantį su laikraščiu rankoj pasikalbėti – dabar aš tas, kuris ateina pasikalbėti, kuris norėtų viską pasakyti, jei turėtumėt laiko, kurio ir aš neturėjau, ir nebeskamba varpas nuo ežero, nes nei jo, nei varpo čia nebėra, tačiau ūžia kraujas, tyla skamba garsiai, dar truputis vilties – ir vėl esi kuo nėra ir nebebus, bet tu su visais, tu visus vėl pamatysi, o jeigu lūpos kietos ir sausos – tai juk gali kalbėtis ir todėl esi laimingas.
Tu sugrįžai namo, kur gyvena visada ir viskas yra kas buvo, kur mes su mumis ir visi tau pritaria, supranta ir niekada nepasmerks, o kai būna sunku ir nebežinai, kas darosi ir kaip gyventi, kada išsigąsti galvojimų ir norisi pasiduot, kai pasijunti silpnas, bejėgis ir atrodo, kad mus apsupusi tamsa nugalėjo, kad melas, netikrumas, apsimetinėjimai ir neviltis neįveikiami ir likai vienas – jie sugrįžta, gali pamatyti, išgirsti, pajusti šalia, ir staiga viskas nušvinta ir tampa paprasta, ir supranti, kur tiesa, ir pasidarai tvirtas – tu sugrįžai namo.
