O kas bus, jei pralaimėsiu? Ar ne geriau nuspėti nugalėtoją ir apkabinti jo kojas? Kam tas vargas, jei pralaimėti taip gera, kada lieki nuskriaustu ir teisuoliu?
Taip, mintys po pralaimėjimo būna skaudžios, bet visada atveda į tiesą. Laukit pralaimėjimų ir juos branginkit – tai jūsų būsima stiprybė ir gyvenimo dovanos.
Pamokų būna nedaug. Pralaimi ir stipresnis, ir teisesnis, bet laimi tik tas, kuris nebijo pralaimėti. Kas labiau trokšta pergalės ir neišsigąsta kai nesiseka.
Ateikit, kas tikit savimi, o ne kito jėga. Pasiseks tiems, kuriuos nesėkmės įkvepia dar aršiau grumtis.
Žinau, jūs nebėgsit slėptis ar maldauti pasigailėjimo. Tas, kuris išeina kautis žinodamas, kad reikia būtinai laimėti, yra pasmerktas.
Laimėtojas yra vienišas, ne pergalė, o kova jam svarbu. Nugali gladiatoriai, kurie išeina paskutinį kartą kovoti dėl savo gyvenimo.
Tas, kuris nėra kovotojas širdy, pralaimės visada. Klausti reikia ne ką ne taip padarėm ar ko nepadariau. Klauskit ar norėjom, ar tikėjom, ar nebijojau?
Ir pergalės, ir pralaimėjimai gyvena kiekviename iš mūsų. Negi nejuntat, kad ateina stipriųjų metas?
Jie pasislėpę ir patys savęs dar nemato, bet jau ateina pasiryžusieji pasirinkti. Dabar svarbiausia yra valia.
