Mes esam vieno kraujo. Kas naktį žiūriu tamsoj į lubas ir jaučiu, kaip savo narveliuose prieš miegą gulit ir žiūrit. Tamsoje pilna gyvenimo, kuriam nereikia žodžių ir gali išgirst kas ateina. Tamsoje mes kitokie.
Negalima žiūrėti aukštyn, nes šviesa apakina. Saulė išvargina ir kelia ligas, o tamsa jauki ir nesukelia nieko. Ir vėl turi geismą, jeigu lemta, vėl tamsoj gyvena viltis, praeitis ir laukimas.
Tamsos atrasti nereikia, joje esi vienas ir tikras, joje gali pasislėpti ir išlikti, būti sau atviras ir atvertas. Čia visi nuogi ir lygūs, dar leista džiaugtis nelaime ar tikėti laime, tamsa niekada neapgauna.
To, ko nebėra ir nebebus, niekada delnais nepaliesi ir neįrodysi, kaip Dievo nebuvimo. Ir mūsų tamsoj visada pilna tikrumo, reikia tik nebijot pasimatymo. Tai mūsų šešėlis, tai mūsų negyvenimas ir nebuvimas, kuo mažiau šviesos, tuo gilesnis.
Kiek gyvenimų sugriauta, nedrįstant įjungti tamsos, plačiai užsimerkiant, bėgant nuo savęs į tariamą šviesą? Kiek kartų sakėm sau – pasakysiu vėliau, padarysiu poryt, reikia išdrįsti, bet išaušta ir nutolstam, ir vėl nebuvimas visame kas yra?
Tiesoje visada yra melo ir meilėje – neapykantos, ir gyvajame nuo kūdikystės jau gyvena mirtis. Tikintieji minta neviltim ir tamsoje suranda viltį, senukai tampa jaunais, ligoniai atsikelia ir išeina į vasarą, bet išaušta diena ir protui vėl reikia melo.
Norint, kad būtume, reikia nebūti, reikia tapti paprastu, mažu ir susilieti su tais, kurie yra vieno kraujo. Reikia tiesiog pažiūrėti naktimis į šią tamsą, atgimti vaiku ir atsiverti.
Norint matyti reikia užsimerkti ir viską pajusti, išgirsti mūsų kvėpavimą ir kraujo ūžesį, nes nebuvimas, netikėjimas ir negyvenimai yra čia. Mūsų tamsa yra gyva ir vieną kartą nušvis. Kiekvienam.
