Labiausiai jus jaučiu kada artėju. Kada už lango vėl slenka tie pilkšvai rusvi laukai su miškais horizonte, su išdidžiomis varnomis ant dirvų, kai pralekia nameliai, apmušti seniai nedažytom lentom, su persenusiomis obelimis šalia kelio. Neskubiai kalbamės apie dar gyvenamą dieną ir vėl laukiame, kad nebūtų lietaus.
Ir štai mes čia, sukamės jau pilnamete mašinėle tomis gatvėmis – štai tavo senasis, nuvaikščiotas vaikystės tiltas, štai meldai ir žuvys tarp vinguriuojančių srovėje žolynų, upelyje, kuris atrodė toks didelis. Štai vis dar tos pačios pušys prie stadiono, kurios irgi buvo aukštos, kur kartą buvai atėjęs vienas naktį, kai buvo labai labai sunku.
Ir staiga pajuntu, kaip staiga priartėju prie savęs, ir kaip giliai atsibunda laikas, ir aš jau kitas ir amžinas, kuris būsiu visada. O kai į save pareiname sutvarkę ir pasibuvę, vis dar norisi atsisukt – ir vis atsisuku, pažiūriu ir pamenu. Mama sakydavo, kad jie tyliai šaukia ir prašo dar pabūt.
Ji buvo likusi visiškai viena, dažnai ateidavo, ilgai laistydavo, sodindavo, sėdėdavo pavargus, su jais ir su manim pasikalbėdavo. O mes buvome jauni, nekantrūs, pilni gyvenimo geismo ir norėjom greičiau į savo gyvenimus. Ir ko ji ten taip krapštosi, jei viskas sutvarkyta, ko ten vis rankioja nematomus šapelius lapelius?
Nors pasakyt nedrįsdavau, užgniauždavau giliai viduj. O dabar tai pats krapštausi ir rankioju, ir mane dabar šaukia ir prašo pabūt. Ir pats dabar tyliai ir be žodžių pasikalbu – vis daugiau kalbuosi vienas. Juk tiesa, mes vis daugiau kalbamės be žodžių, broliai?
Jie visada duodavo ženklus, kaip ir mes duosim – prie stalo užvesdavo kalbą, netikėtai ir apie tai, ką supratom, bet iš baimės nenorėjom sakyt. Ir kaip jie laukė mūsų atsiliepiant ir jų akys tada imdavo spindėti, ir būdavo vėl buvo trumpam jauni ir tikri, prisiminkim.
Argi sunku buvo pajusti, kaip jiems baisu, kaip laukia pagalbos, stebuklo ar paprasto išgirdimo, ir kaip jiems norisi pasakyt ko nebepasakys, atsisveikint, kol laikas? Mes klausomės, bet neišgirstam, žiūrime, bet nematom. Nors iš tikrųjų tik apsimetam ir laukiame pasibaigiant tikrumą, kuriam neleidom prasidėt.
Ir visada neturime ką pasakyt, juk nė vienas neturim, ir kvailai, kaltai, patys nesulaukdami pagalbos nutylam, slėpdami akis. Arba štai drąsesnis nuleis juokais – visiems tuoj palengvėjimas ir sugrįžtam į vykstantį šviesos pasaulį, apsuptą tamsos. Dar akimirka nesmagumo ir viskas, tik vėl ilgesys ir gyvenimo aidas.
Mums pilsto kavą ir visi nusišypsom, ir urmu puolam kalbėtis, nes bijomės tiesos, nes reikia būti taip, kaip nemokam. Kas svarbiausia, visada suprantame po to ir sugalvojam, ką būtinai, būtinai reikėjo pasakyti. Ir tą kartais naktimis vis prisimenu ir kartoju, kada per vėlu.
Dabar visi gudrūs, rytoj nebebus šitos minutės, nei šio stalo, nei kalbų, nei to protingo pasaulio, apsupto tamsos, ir mūsų laimei niekas nepasikeis. Ir nebereikės mūsų pasakymų, ir visas mokėjimas bus nebesvarbus, nes kai mūsų nėra – nieko ir nereikia. Liksime su diena, kada nepasikalbėjom.
Na va, laikas ir mums po truputį – pasitikrinam, ar nieko nepamiršom, kad namai būtų šilti ir saugūs. Ten, kapuose bus gera ir gražu. Gal ir vaikams patiks, jei bus nepavargę nuo pragyventos dienos, kada pamatys tamsoj mirgantį užmigusių brolių miestą.
Pabūsime kur buvom ir mūsų nebėra ir liksime tik mes ir šis atvažiavimas. Būsim tik sugrįžimas iš kur reikėjo ir reikia išeiti, kur šlapi lapai po kojom ir užrašai ant akmens. Ir žvakės dvidešimt pirmajam šimtmety po to, kai nužudėme savo Dievą. Taip ilgai mūsų čia nebuvo ir nejaugi nebebus, ko laukėm?
Sugrėbsim lapus, nes taip reikia, nors lapai gražiau. Nuimsim viską, kas tikra, nes tikro neturi būti. Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra tai, ko neturi būti ir nebebus, tačiau mes visi susirinkom. Ir mes matome vienas kitą, broliai.
Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra tai, ko neturi būti ir nebebus, tačiau mes visi susirinkom.
Mane reikia išgelbėt. Ir tave reikia išgelbėt, ir gelbėtojus visus reikia tikrai. Jei nebuvote naktį per audrą prie jūros – nueikit, atsisėskite tamsoj, net jei gulite dabar lovoj ir klausotės savo kvėpavimo. Išgirsit, kad esat ir gyvi visi, kuriuos mylit. Ir visi susirinks. Ir būsite su jais.
Čia yra mūsų šalis, čia vėsi ir tikra, pilna šaknų ir protėvių kaulų žemė. Ir pageltęs žinojimas, kas rytoj bus ir kaip vėl nebebūsim. Čia gyveno ne vien mūsų džiaugsmas, vienatvė ir išėjimas. Čia buvo mūsų galybė, vaiko kojyčių šlepsėjimas ir tai ko nesupratom.
O kai įsukam į savo kiemą ir diena pasibaigia, kada nutolstam nuo savęs – nusileidžia dar vienas vakaras. Ir vėl temsta mūsų langai, o kambariuose vėl girdisi tik tų, kuriuos mylime, kvėpavimas. Ir staiga viskas, kas buvo ir kas bus, susilieja su tavim. Ir ateina ateitis tų, kurie dar praeis.
Visas šis beprotiškas, pilnas kraujo ir žiaurybių, melo ir ilgesio, šios nakties ramybės įamžintas pasaulis yra tavo. Vienintelis tavo, jame staiga atsibundi trumpam iš mėnesiais trukusio sapno ir tikrumas apima tave. Ir visi daiktai žiūri tavo akimis. Ir supranti, kad viskas, kas buvo, yra gera.
Tu gyvenai gerai ir teisingai, ir mes esame gyvi. Ir čia yra mūsų Tėvynė. Mūsų Lietuvos žemė, vėl nuklota rudenio lapais. Čia buvo, yra ir bus mūsų gyvenimas, ir būsime šį vakarą kaip vienas, ir niekada nebūsime vieni. Mes paliksime mus ir savo šalį savo vaikams.
