Na ką, mieli tėveliai ir mamytės, einam tiesos keliu toliau. Manot, tai šiaip sau sabatauskaitės, juškaitės ir Co priėmė “Vaivorykštės lobius”, „kuriuos diegs mokyklose, kad tai tik Socialistų internacionalo ir Europos Komisijos kadaise pafinansuotas projektėlis? Na, pasišėrė fondų pinigiukais merginos, ir viskas?
O va ir ne. Tai Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro patvirtinti „Lytinio švietimo standartai Europoje”. Rimtas, oficialus dokumentas, skirtas „politikos formuotojams, švietimo ir sveikatos institucijoms bei specialistams” (citatos pabaiga ). 2008 – 2009 m. Kelne vyko net keturi seminarai, kuriuose pakviesti ekspertai sukūrė šiuos standartus. Jie oficialiai naudojami propaguojant, taip pat rengiant ar tobulinant mokymo programas įvairiuose švietimo lygmenyse.
Nagi, pažiūrėkime, kas ten propaguojama ir reglamentuojama. Lytiškumo ugdymo principuose nurodoma, kad seksualinis švietimas yra pagrįstas „apsisprendimu ir įvairovės pripažinimu” ir „prasideda nuo gimimo”. Seksualinis vaikų švietimas siekia gerbti seksualinę įvairovę ir lyčių skirtumus bei suvokti seksualinę tapatybę ir lyčių vaidmenis… ugdyti savo lyčių vaidmenis bei seksualinę tapatybę.”
Apie kokią tapatybę kalbama? Tam skirta antroji dalis – „Lytinio ugdymo matrica”, kur nurodoma, kaip turi būti ugdomi vaikai pagal amžiaus grupes.
Nuo 0 iki 4 metų amžiaus turi būti pateikiama informaciją apie malonumą liečiant savo kūną ir masturbaciją ankstyvoje vaikystėje, mokoma „atrasti savo kūną ir lytinius organus”. Vaikučiai, kurie dar net kalbėti gerai nemoka, turi būti mokomi, kad „mėgavimasis fiziniu artumu yra įprasta kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis”, apie „teisę tyrinėti lytinę tapatybę”, „tyrinėti nuogumą ir kūną, būti smalsiems”, įgalinti „išreikšti savo poreikius, norus ir ribas, pavyzdžiui, „žaidžiančio daktaro“ kontekste”, kad „žinotų, kur gali liesti”. Kabutėse čia ir toliau – citatos iš šio PSO dokumento.
Nuo 4 iki 6 m., t. y. ikimokyklinukams, toliau turi būti teikiama informacija apie „malonumą liečiant savo kūną”, „ankstyvos vaikystės masturbaciją”, „seksualumo prasmę ir išraišką”, „seksualinius jausmus”. Ir jau šiame amžiuje turi būti prieita prie esmės – teikiama informacija apie „tos pačios lyties santykius”, „įvairių rūšių (šeimos) santykius”, „skirtingas šeimos sampratas”. Numatomi ir įgūdžiai, kuriuos reikia išlavinti – „pokalbiai apie seksualinius dalykus”, gebėjimas „įtvirtinti savo lytinę tapatybę”.
6 – 9 m. vaikučiams, t. y. nuo darželinukų iki antrokėlių – jau rimtesni mokymai apie menstruacijas, ejakuliaciją, pasirinkimus dėl tėvystės ir nėštumo, nevaisingumo, įvaikinimo, pateikiama pagrindinė kontracepcijos idėja ir skirtingi pastojimo būdai. Mokytojai mokys apie seksą žiniasklaidoje įskaitant internetą ir vėl, aišku, „apie malonumus ir malonumą liečiant savo kūną (masturbacija/savistimuliacija)“. Toliau einama arčiau esmės – turi būti informuojama apie „draugystę ir meilę tos pačios lyties žmonėms”.
9 – 12 m. vaikučiai. Infomuojami apie „pirmąją seksualinę patirtį”, „lytinę orientaciją”, savaime aišku, „malonumą, masturbaciją, orgazmą”. Ir jau dar rimčiau apie tai, kas gyvenime svarbiausia – apie „lytinės tapatybės ir biologinės lyties skirtumus”, „draugystę ir meilę tos pačios lyties žmonėms”. Turi būti suformuojami įgūdžiai suprasti ryšį tarp menstruacijų/ejakuliacijos ir vaisingumo, efektyviai naudotis prezervatyvais ir kontraceptinėmis priemonėmis bei įgyti šiuolaikinės žiniasklaidos kompetencijos (mobilusis telefonas, internetas, pornografija).
12-15 m. paaugliukai bus mokomi apie „nėštumą (taip pat ir tos pačios lyties santykiuose)”, „lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją, įskaitant išėjimą/homoseksualumą“, ir, kaip jau įprasta iš ankstesnių klasių patirties, toliau mokomi apie pirmąsias seksualines patirtis, malonumus, masturbaciją, orgazmą bei skatinami „įgyti žiniasklaidos kompetencijos ir susidoroti su pornografija” bei „spręsti konfliktus dėl šeimos ir visuomenės normų ir vertybių“.
Na, ir vyresniems kaip 15 m. amžiaus iki pilnametystės numatoma galutinai suformuoti tas nuostatas, kurioms nuo pat gimimo ir buvo skirta ši PSO „MATRICA”. Seksas yra daugiau nei paprastas lytinis aktas. Homoseksualumas/biseksualumas/aseksualumas. Ir, savaime suprantama – „seksualinių teisių pažeidimai”, „smurtas dėl lyties” ir mokymai apie „žmogaus teisių organizacijas ir Europos žmogaus teisių teismą”, kuriems galima pasiskųsti.
Būtini įgūdžiai – „išeiti“ kitiems (pripažinti homoseksualius ar biseksualius jausmus), „pripažinti teisių pažeidimus ir pasisakyti prieš diskriminaciją ir smurtą dėl lyties”. Suformuojamas „kritiškas požiūris į kultūros normas, susijusias su žmogaus kūnu”, „skirtingų seksualinių orientacijų ir tapatybių priėmimas”, „pasikeitimas nuo galimų neigiamų jausmų, pasibjaurėjimo ir neapykantos homoseksualumui prie seksualinių skirtumų priėmimo ir šventimo”. Taip, būtent taip ir pasakyta: ŠVENTIMO.
Tačiau ir tai dar ne viskas. Genderizmo ir translytiškumo diegimas mokyklose per mokymo programasateina ne tik iš ES ar PSO biurokratų ar kokių nors vietinių laikinųjų administratorių. Ateina ir iš JTO, kur yra patvirtinta „Pasaulinė švietimo 2030 darbotvarkė“, jai vadovauja UNESCO, kaip specializuota Jungtinių Tautų švietimo agentūra, kuriai patikėta vadovauti ir koordinuoti švietimą. Priimtos ir vykdomos „Tarptautinės gairės lytiniam švietimui“.
Lytis čia apibrėžiama kaip „socialinės savybės ir galimybės, kurios yra socialiai konstruojamos ir išmokstamos per socializacijos procesus“. Ir aiškiai nurodoma, kad „lytinė tapatybė yra žmogaus giliai jaučiama vidinė ir individuali lyties patirtis, kuri gali atitikti arba neatitikti gimimo metu jam priskirtos lyties. Tai apima asmeninį kūno pojūtį, kuris gali būti susijęs su kūno išvaizdos ar funkcijų pakeitimu, jei tai laisvai pasirenkama (medicininėmis, chirurginėmis ar kitomis priemonėmis).“
5-8 m. vaikams mokykloje turi būti įteigta pagrindinė mintis: svarbu suprasti skirtumą tarp biologinės lyties ir gender lyties.
5-8 m. vaikams mokykloje turi būti įteigta pagrindinė mintis: svarbu suprasti skirtumą tarp biologinės lyties ir gender lyties. Išmokti apibrėžti gender lytį ir biologinę lytį ir apibūdinti, kaip jos yra skiriasi (žinios). Apmąstyti, kaip jie jaučiasi dėl savo biologinės lyties ir gender lyties (įgūdis). O jau toliau visame mokymo procese gender „lytinė tapatybė“ prilyginama lyčiai ir apie „biologinę“ lytį jau net nebekalbama.
Tačiau neužmirštama nurodyti kaip mokymosi tikslą suvokimą, kad įsitikinimai apie lyčių normas kuriami pagal visuomenes. Turi būti formuojamas požiūris, kad lyčių vaidmenys ir lūkesčiai gali būti pasikeitę, o lyčių normos gali būti žalingos ir „neigiamai paveikti žmonių pasirinkimą“.
Todėl „lyčių normas”, kaip jau vadinamos tradicinės vertybės ir prigimtinė šeima, imamasi keisti propaganda bei politine galia, taikoma, be kita ko, ir kultūros bei švietimo sistemose.
Šios „Tarptautinės lytinio švietimo gairės“ valstybių finansuojamos ir įgyvendinamos per švietimo, sveikatos, lygių galimybių ir kitas institucijas, pagal jas sudaromos mokyklinės lytiškumo ugdymo programos mokykloms ir už jų ribų, rengiami mokytojai, specialistai ir tūkstančiai nesuskaičiuojamų NVO „ekspertų“.
Vakarų pasaulio šeimininkai taip pat meta milžiniškas lėšas ir deda visas politines galias genderizmui diegti tarptautiniu mastu. Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūra – Valstybinė įstaiga USAID, įkurta 1961 m. lapkričio 3 d. Džono Fidžeraldo Kenedžio, finansuoja ir rengia tarptautinę ” LGBTQI+ įtraukiosios plėtros politiką.”
JAV Valstybės departamentas ir Tarptautinio vystymosi agentūra yra parengę ir vykdo „Pasaulinę strategiją kovai su smurtu pagal gender lytį”. Baltieji rūmai yra paskelbę ir vykdo “Nacionalinę gender lyčių teisingumo ir lygybės programą”, prezidentas ir viceprezidentas pasirašinėja šios programos laiškus. Europos Sąjunga ir JAV diplomatai išsukinėja rankas Afrikos valstybėms, kuluaruose siedami pagalbą šioms šalims su “europinių vertybių” parėmimu JTO ir UNESCO balsavimuose.
JAV ambasadoriumi Lietuvoje neatsitiktinai yra paskirtas homoseksualus asmuo ir su užsienio šalių diplomatais dalyvauja specialių pajėgų saugomuose nuo žmonių paraduose ir rašo viešus kolektyvinius reikalavimus Lietuvos valdžiai priimti civilinės partnerystės įstatymą. Tai politinis spaudimas Lietuvos valstybei, visas tarptautinės teisės patvirtintas diplomatijos taisykles pažeidžiantis kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus.
Tačiau tai kartu rodo ir šios politikos silpnumą, nes tikrus visuomenės ir valstybės interesus atitinkantys sprendimai priimami natūraliai ir be jokių išorinių spaudimų. Sėkmingai laikosi lenkai, vengrai ir kitos tautos, atsibudo italai, po truputį atsipeikėjama ir kitose šalyse. Atsilaikysime ir mes.
