Jau 32 kartus išgyventa mūsų jaunystės naktis, kuri šįvakar vėl už langų nusileido. Vis naujai apie ją galvojom ir kalbėjom, rašėm ir tylėjom, vis labiau raukšlėtomis akims žvelgdami prieš miegą į savo kambarėlių lubas.
Tada mes buvom tikri. Tada mes galėjome viską, tai buvo mums dovanota šviesos valanda, kuri vargu ar bus pakartota. Dvasinė aukštuma, kuri ir Tautai, ir žmogui duodama tik kartą ar du per gyvenimą. Arba neduodama visai.
Tie, kurie tada buvom, sudarom uždarą sektą, meilės Tėvynei kariuomenę, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Mes atpažįstam vienas kitą iš pusės žodžio ir juntame vienas kito petį. Ir girdime vėl tą artėjimą, girdime garsiai suplakant širdis prieš užgrojant Laisvę, kurios niekas nebegroja ir gal nebegros.
Buvo metai, kai tikėjom, buvo – kai nebetikėjom ir tik prisiminėm. Buvo, kada džiaugėmės, kada pykom, kai norėjom atkeršyti, kada galvojom galintys pakeisti ar pasikeisti. Buvo viltis, kad naktis baigėsi ir iliuzija, kad tamsa neužėjo. Visko buvo.
Praėjusiais, paskutiniais taikos metais, atėjom pas juos pareikalauti. Ir pamatėm nukritusias kaukes ir žvėrių veidus. Pamatėm apsišaukėlių neapykantą savo žmonėms, tamsą jų akyse ir pasiryžimus padaryti viską iki galo, ko žmonės nenori.
Pernai mes pasižadėjome žuvusiems tęsti jų darbą. Dar prisimenu, dar girdžiu tuos kelis tūkstančius prie Seimo kartojant: pasižadam! Dar matau tuos nušvitusius veidus. Tai buvo dar viena tikrumo akimirka. Gal paskutinė.
Nes šiemet nebejuntu nieko. Girdžiu, matau, liečiu tuštumą. Nieko nebeliko. Dirbtiniai manekenų fejerverkai ir plastmasinės manekenų dainelės. Tai tikra ir baisu – tuštuma ir niekas. Vienintelis dalykas, kurį norisi žuvusiems pasakyti – atsiprašymas.
Atgaila už tai, kad tylėjom. Už tai, kad tingėjom. Už tai, kad augindami savo mažylius ir trokšdami paprastos, žmogiškos laimės nepastebėjom pavojaus ateinant. Neišsaugojome to, dėl ko žuvot. Už tai, kad susitaikėm, prisitaikėm ir bundam per vėlai.
Atleiskit.
