Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: „Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju”. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. (Mt 23,29-31)
Nereikia meluoti. Susirinkę Sausio 13-tąją prie Seimo žmonės oriai sugiedojo Valstybės himną ir tylos minute pagerbė žuvusiuosius. Pagarbiai sutiko Prezidentą. Ir aiškiai, nedviprasmiškai išreiškė savo nepritarimą tiems, kurie supriešino tautą ir griauna valstybės pamatus. Niekas Laisvės premijos laureatų nežemimo, nepritarimas buvo reiškiamas tik prabilus apie melą, skanduojant ir primenant „patriarchui” jo paties žodžius: „Kas meluoja, tas ir vagia”.
Sustiprintos konservatorių pajėgos per savo skyrius visoje Lietuvoje, visi iki vieno profesionalūs patriotai, besigrūdantys prie LRT šėryklos, dabar karštligiškai ieško nors vieno Laisvės gynėjų artimojo, kurį būtų įžeidęs „žuvusiųjų atminimo pažeminimas”. Tekstai jau parašyti, scenarijai patvirtinti, reikia tik pavardės, vardo ir veido. O gal kokį vieną ir ras, gal tikisi, kad ką nors riebaus pažadės ir pamatysim naują gerai apmokamų rašeivų demagogijos pliūpsnį?
Netikiu ir nepamatysim. Žmonės Laisvės gynėjų idealų išdavikais nebetiki ir jiems jų pažadų ir melo nereikia. Ir nereikia jų net prašyti, kad pasakytų, ką galvoja. Paskelbus kvietimą pasisakyti Sausio 13-sios dalyviams, jų pasipiktinimo valdžios arogancija atsiliepimai plaukte plaukia. Socialiniuose tinkluose šimtai atsiminimų apie tas dienas ir žuvusius, sužeistus ar nukentėjusius artimuosius. Nei vieno pritariančio privatizavusiai Laisvės gynėjų dieną valdžiai neteko pastebėti.
Protesto prie Seimo akimirka / Algimanto Rusteikos nuotr.
Prabilot apie žuvusiųjų paniekinimą? O ar gali būti didesnis žuvusių Laisvės gynėjų atminimo pažeminimas, kaip matyti jų žūties dienos minėjime ant scenos jų žudikų – TSKP perversmininkų – gretose tuomet likusią Dalią Grybauskaitę? Jeigu būtų gyvi, jie ne švilptų, bet nešte nuneštų ir įmestų ją su visa dvaro didikų palapine į Nerį. Apie žuvusiųjų atminimą geriau patylėkit.
Šiandien visa Lietuva suprato: atėjo metas baigti tuos fariziejų festivalius, kada valstybės griovėjai ir neomarksistinės diktatūros statytojai už mūsų pinigus piarinasi ant žuvusiųjų kapų. Kada per valstybines šventes 75 metams užsislaptinę KGB-istai, buvę komunistai, komjaunuoliai ar išėjusi į užtarnautą poilsį kolaborantinė ekscelencija iš tribūnos aiškina žmonėms, kaip kovojo savo „mažąsias kovas”.
Žmonės jau to nepakęs, upės patyčiomis jau neužtvenksit, jau nieko nesustabdysit. Tauta pakilo, nes prieita ir peržengta kantrybės riba, ir daugiau meluoti jums nebeleis. Ir švilpė jie ne aukoms, kurias po to pagerbė oriai ir be jūsų veidmainystės, o jums. Ne vienas žmogus parašė – negalėjau atvažiuot, bet švilpiau jiems prie televizoriaus.
Tauta pakilo, nes prieita ir peržengta kantrybės riba, ir daugiau meluoti jums nebeleis.
Galiausiai tai ne švilpimas, atrodantis tragikomiškai, bet valstybės drama ir tragedija. Aptverti Parlamentą nuo savo žmonių kaip konclagerį, sutraukti visos šalies specialiąsias pajėgas ir išslapstyti jas uždaruose kiemuose, stabdyti ir tikrinti autobusus kaip per 1980-jų olimpiadą prie Maskvos? Tai valstybės gėda ir tikrasis Laisvės gynėjų atminimo pažeminimas.
Jeigu ne beprotnamyje, o realiame gyvenime politiką tauta nušvilpia, visada kaltas yra politikas ir tik jis turi sukti galvą kas atsitiko ir kas valstybėje daroma ne taip. Tik dar nepalaidoti, apšvinkę politiniai lavonai ir bukalaurai kaltina žmones dėl savo nevykėliškų ir antikonstitucinių sprendimų. Tik kolaborantai gali džiaugtis, kai griaunamos tautos tradicijos, kalba, visuomenės stabilumas ir žlugdoma valstybė.
Supraskit, mieli administratoriai, šitie malonumai jums baigėsi, esate naujojoje realybėje ir atėjo metas apsispręsti, su kuo jūs ir prieš ką. Prezidentui taip pat. Nes nuo gėdos jūsų jau neišgelbės jokie 75 metrų atstumai nuo valstybės pastatų, jokie protestų leidimai ar draudimai, jokie šarvuoti specialieji padaliniai kiemeliuose.
Nuo šiol tauta pati ateis į jūsų renginius ir pasakys, ką apie jus galvoja. Ir anksčiau ar vėliau teks su ja kalbėtis ir tartis. Kuo daugiau dabar prisišnekėsit, prisimeluosit, kuo daugiau paniekos ir patyčių nuodo ištaškysit – tuo sunkiau jums bus atleista.
Sausio 12 d. Lietuvos šeimų sąjūdžio žmonės aplankė visų Laisvės gynėjų kapus visoje Lietuvoje ir gražiai pagerbė žuvusiųjų atminimą.
Nei ant vieno kapo nebuvo nei vainiko, nei krepšelio, nei žiedelio nuo valdančiųjų. Jų pačių, jų patarėjų ar portaluose besiganančių, sočių ir viskuo patenkintų patriotizmo profesionalų irgi nebuvo pastebėta.
O gal nematėte, kaip atrodo Kaune Tito Masiulio atminimui pastatytas tautodailininko Viktoro Žilinsko koplytstulpis? Tai pažiūrėkite. Jam sutvarkyti kelių šimtų eurų juk nėra, nes ponams reikia visą šalį trinkelizuoti ir europines lėšas įsisavinti.
Sausio 13-tąją valstybiniai ponai ir ponios, drebėdami iš baimės ir neapykantos savo žmonėms, perskaitė tas savo plastmasines, negyvas kalbeles, parašytas patarėjų už algą ir nukopijuotas nuo praėjusių metų minėjimų. Padarius šiuos didžius darbus juos suvežė valdiškais limuzinais, su svita, švyturėliais ir ginkluota apsauga trumpam pasipiarinti į Antakalnio memorialą, kur paslaugiai, iš anksto buvo prismaigstyta nezabudkių.
Koplytstulpis Tito Masiulio atminimui / Algimanto Rusteikos nuotr.
Išdidžiai pastovėjo prieš kameras gedulingomis minomis, padėjo gėlių ir vainikėlių, pasipiarino ne savo sąskaita. Apmokėta juk už valdiškus, t. y. mūsų pinigus. O gal kuris nors jų pateiktų pirkimo čekį ar pavedimo kopiją, jog pirko iš asmeninių lėšų? Labai laukčiau įrodymų.
Įvyko iškilmingas ponijos pasėdėjimas arkikatedroje pirmosiose eilėse, palinkčiojimai į visas puses brangiems mokesčių mokėtojams, palinkint likti ramiais ir laimingais. Gal net priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, nors elito vyresnieji tomis dienomis, kurias mini, buvo neeiliniais komunistais ir uoliai dirbo ideologinį darbą.
Ir nemokamas pasipiarinimo vakarėlis tęsėsi toliau. Koncertas su geriausiais solistais Operos ir baleto teatre ponijai ir įžymybėms, reikšmingiems pakalikams ir dvaro svitai, šampanėlis ir vieno kąsnio desertukai per pertraukėles. Ir pabaigai, kai jau sugrįžta tauriai pavargę, kai progines suknias ir smokingus pakeičia pižamos – dokumentinių filmų lavina per visur kur. Ir visi apie tai, kaip ponai kumečiams laisvę iškovojo.
Ir viskas būtų buvę kaip visada, jei ne tie įkyrūs žmonės, kuriems jie (atsiprašau, jis) tą laisvę iškovojo. Šitaip negerbti dvaro, koks nedėkingumas, kaip mes prieš šeimininkų ambasadorius atrodom? Ir ko tie nepatenkintieji nori, juk niekada taip gerai negyvenom?
Ir jie teisūs. Jie niekada taip gerai negyveno.
