Neseniai LRT naujienų portale pasirodė Povilo Aleksandravičiaus straipsnis, kuriame šis viešasis intelektualas pristatė dominikono Adriano Olivos teologinį projektą – šv. Tomo Akviniečio bei Bažnyčios mokymo interpretaciją, pripažįstančią nesantuokinius, net ir homoseksualius seksualinius santykius kaip gėrį. 2015 m, pasirodžius skandalingai šio autoriaus knygai „Amours“, penki domininkonai (trys iš „Angelikumo“ Romoje ir du iš Domininkonų studijų centro Vašingtone) sureagavo į Angeliškojo Daktaro interpretavimo klaidas, daromas Adriano Olivos. Šiame tekste pateikiami keturi pagrindinius, šių autorių išryškintus aspektus, kuriais Akviniečio mintis Olivos buvo perteikta neteisingai ir klaidinančiai. Pradedama nuo Olivos požiūrio į santuoką, kuris veda tiesiai prie pozicijos, vieno kritiko pramintos „Gėjų tomizmu“.
Penkių dominikonų atsakymas Adrianui Olivai
Ar draugiškai į gėjišką gyvenimo būdą žiūrintis tomizmas – rytdienos mada? Ar tai kita rafinuotos, mokslingos teologijos vystymosi pakopa? Tokį įspūdi palieka viduramžių teologijos specialistas Adriano Oliva savo knygoje „Amours“, publikuotoje prancūziškai ir itališkai. Šis darbas taiko į plačią auditoriją. Be kita ko, italas domininkonas kviečia revoliucijai Bažnyčios pastoracijoje, liečiančioje išsiskyrusius bei antroje santuokoje gyvenančius, o taip pat ir seksualiai aktyvius homoseksualius asmenis. Daugelis Olivos teiginių paremti nauja Tomo Akviniečio minties interpretacija. Knyga jau sukėlė nemažos reikšmės skandalą, dėl kurio penki domininkonai (trys iš „Angelikumo“ Romoje ir du iš Domininkonų studijų centro Vašingtone) sureagavo į Angeliškojo Daktaro interpretavimo klaidas, daromas Adriano Olivos. Šis tekstas apims keturis pagrindinius aspektus, kuriais Akviniečio mintis buvo perteikta neteisingai ir klaidinančiai. Pradedama nuo Olivos požiūrio į santuoką, kuris veda tiesiai prie pozicijos, vieno kritiko pramintos „Gėjų tomizmu“. (…)
Pirma klaida: santuokos ryšio atskyrimas nuo vaikų gėrio
Oliva atskiria dvi esmines santuokos dalis, kurios Akviniečio mąstysenoje tvirtai laikosi drauge. Akvinietis teigia, kad santuoka sudaroma per poros sutikimą. Tai įvyksta santuokos ceremonijos metu. Mat Akviniečiui santuokos ryšys turi dvigubą tikslą: 1) prokreaciją ir vaikų auginimą, ir 2) poros augimą meile bei abipusę paramą gyvenant kartu. Tačiau Oliva teigia, kad, pasak Akviniečio, prokreacija nėra „santuokos esmės“ (Amours, 20) dalis. Kaip galima matyti knygos išvadose, Oliva laikosi nuomonės, jog Akvinietis padeda mums apie santuoką mąstyti visiškai atskirai nuo prokreacijos ir vaikų kaip gėrio. Oliva teigia: „heteroseksualioje poroje kiekvienas asmuo yra pašauktas peržengti save iš meilės kitam, ir ne per atvirumą prokreacijai, kuri nėra santuokos esmės dalis, bet per neišardomą meilę savo sutuoktiniui.“
Nieko panašaus Akviniečio raštuose nerasime. Anaiptol, Angeliškasis Daktaras tvirtina, kad „vaikų gėris yra esmiškas santuokos tikslas“ (Sentencijų komentarai, 4 knyga, 33 skirsnis, 1 klausimas, 2 straipsnis). Akvinietis niekur nesako, kad vaikų gėris yra nebūtinas santuokai. Akvinietis sujungia poros abipusę meilę ir rūpinimąsi jų vaikais, Oliva, savo ruožtu,šiuos dalykus atskiria.
Antra klaida: Bažnyčia gali formaliai leisti kai kuriuos lytinius aktus už santuokos ribų
Oliva primygtinai reikalauja atskirti santuoką nuo vaikų. Galima nuspėti, kad tokią tezę seks plačios pastoracinės pasekmės. Jis siūlo laikytis nuomonės, kad Tridento ir Antrasis Vatikano susirinkimai tęsia Akviniečio mokymą apie santuoką (o tiksliau, tokį mokymą, kaip jį supranta Oliva). Tad jis daro išvadą, jog kadangi „lytinė sueitis nėra santuokos esmės dalis, kaip moko Tridento susirinkimo katekizmas ir Vatikano II susirinkimas, tad lytinio akto atlikimas tarp išsiskyrusių ir [civiliškai] naujai susituokusių porų nepažeidžia esančio sakramentinio ryšio.“ Vadinasi, Bažnyčia gali savo raktų galia dispensuoti tokias poras nuo pareigos gyventi tobulai susilaikant.
Olivos pritrenkianti pozicija neturi nieko bendra su Akviniečiu, Tridento Katekizmu ar Vatikano II susirinkimu. Verčiau ji nuosekliai kyla iš interpretuojant Akviniečio požiūrį į santuoką daromų klaidų, kurios kartojasi ir įvairių magisteriumo tekstų interpretacijose. Jis net pasitelkia popiežiaus Pauliaus VI encikliką „Humanae Vitae“ (8-10 paragrafus) teigdamas, jog teisėtai susituokusios poroje lytiškumo realizavimas yra atskirtas nuo prokreacijos būtinybės. Kitaip sakant, popiežius Paulius VI moko, kad seksas niekuo nesusijęs su vaikais. Mums atrodo, kad ši tezė yra paprasčiausiai pasibaisėtina. Tokios išvados priėjęs studento rašto darbas bet kokiame savo vardo vertame teologijos fakultete sulauktų neigiamo pažymio.
Trečia klaida: išsiskyrusios ir antroje santuokoje gyvenančios poros nenusideda, kai nepavyksta susilaikyti
Oliva remiasi klasikine Akviniečio ir daugelio šventų teologų siūlyta moralės doktrina, pasak kurios aplinkybės turi reikšmės kaltei, susijusiai su nuodėmingu veiksmu. Oliva svarsto, ar išsiskyrusiųjų ir antroje santuokoje gyvenančiųjų poros, pasiryžusios gyventi susilaikant, užsitraukia nuodėmės kaltę, jei jiems nepavyksta. Jo atsakymas yra labai paprastas: visiškai ne. Kalbant bendrai, tokios poros, kaip mano autorius, arba padaro lengvą nuodėmę, arba jokios nuodėmės.
Akivaizdu, kad kalba eina apie veiksmą, susijusį su „svarbiu dalyku“ (t. y. sunkios nuodėmės sąlyga. Vert. past.), būtent vykdyti santuokinį aktą su asmeniu, kuris nėra sutuoktinis. Oliva nepaaiškina, kodėl aplinkybės panaikina tokią kaltę. Skaitytojas, rodos, skatinamas tikėjimo šuoliu palaikyti autorių, nes jokių aiškių argumentų nepateikiama. Toks pasiūlymas akivaizdžiai beprasmėmis daro bet kokias pastangas skatinti išsiskyrusių ir civiliškai susituokusių poras gyventi susilaikant. Olivos darbas – pastoraciškai neatsakingas.
Ketvirta klaida: homoseksualus veiksmas gali būti prigimtinis ir moraliai nepriekaištingas
Olivos pats ambicingiausias „tomistinis“ pasiūlymas yra toks: homoseksuali sueitis gali būti etiškai gera. Visas jo argumentas iš esmės laikosi santuokos ir vaikų atskyrimu (žr. aukščiau) ir neteisingu vieno vienintelio Akviniečio „Teologijos sumos“ teksto aiškinimu.
Mums aktuali ištrauka (I–II, q. 31, a. 7) aptaria malonumą iš metafizinės perspektyvos. Tomas imasi šio klausimo, nes nori paaiškinti, kaip kam nors malonumą gali teikti tai, kas, paprastai kalbant, prieštarauja asmens prigimčiai. Jis aiškina, kad kai kurie malonumai yra ypač susieti su kūnu: maistas, miegas ir t. t. Tokie dalykai yra gėris visiems gyvūnams, ne tik žmonėms. Kiti malonumai kyla iš sielos, tai reiškia, jie nebūdingi daugeliui ar net visiems gyvūnams, tik mums. Taigi gali nutikti, kad tai, kas nenatūralu žmonėms bendrai, kai kuriems individams gali būti kažkaip „natūralu“, nes jų prigimtis pakitusi. Pavyzdžiui, kai kurie sergantieji mielai valgo žemę. Tai tikrai nėra jiems natūralu, kaip aiškina Akvinietis, netgi tiksliau tai būtų suprasti kaip prigimties sugedimą. Kas daugeliui yra nenatūralu (valgyti žemę), jiems tampa „natūralu“, bet tik apibrėžta prasme.
Tuomet Akvinietis teigia, kad dėl blogų „papročių“ ar įpročių kai kurie žmonės galiausiai ima rasti pasitenkinimą valgydami žmones ar lytiškai sueidami su gyvūnais arba kitais vyrais (coitu bestiarum aut masculorum). Taigi kai kuriems žmonėms kanibalizmas, zoofilija ar homoseksuali sueitis gali būti maloni kaip tarsi – natūrali, nes jų prigimtis yra iškreipta ankstesnių nuodėmingų veiksmų.
Oliva džiaugiasi šiuo tekstu. Pasak jo, čia parodoma, jog homoseksualūs veiksmai atitinka homoseksualių asmenų prigimtį. Ir tai, kas atitinka prigimtį, būtinai yra gera! Taip pat, Olivos nuomone, Akvinietis nurodo, jog polinkis į sodomiją yra homoseksualaus asmens sieloje. Tai reiškia, šis polinkis kyla iš pačios intymiausios asmens dalies ir veda iki pat lytinės sueities. Oliva daro išvadą, kad įmanoma daryti skirtį tarp homoseksualios sueities dėl fizinio malonumo ir kilnesnės sueities, kylančios iš homoseksualaus asmens giliausios savasties. Vadinasi, homoseksualūs asmenys yra pašaukti gyventi pagal polinkį, kuris jiems yra prigimtinis – laikantis ištikimybės tos pačios lyties asmeniui ir pasitelkiant lytinius santykius ne malonumui, bet meilės išraiškai. Bažnyčia tokias sąjungas turėtų laiminti.
Olivos pateikta Akviniečio interpretaciją ne tik ginčytina, bet ir neatsakinga. Negerbiami patys pamatiniai teksto interpretavimo principai.
Na, jei Tomas norėtų pasakyti, kad homoseksualus polinkis kyla iš intymiausios asmens sielos dalies, kaip siūlo suprasti Oliva, tai visiškai taip pat reiktų suprasti ir Akviniečio poziciją zoofilijos ir kanibalizmo atžvilgiu. Tačiau tai akivaizdžiai absurdiška. Akvinietis niekada neteigtų, kad kanibalai ir zoofilai seka polinkiais, kylančiais iš giliausios savasties. Būtent šiuo tikslu Tomas užsimena apie papročius. Kodėl visos trys ydos kyla iš sielos? Nes jos yra ypač sutinkamos žmonių tarpe. Karvės nevalgo karvių. Tomas mano, kad dauguma gyvūnų nepraktikuoja trijų aptartų ydų. Olivos tezė, kad kai kurie asmenys, pasak Tomo, gimę su homoseksualia siela, yra pasibaisėtina teksto interpretavimo atžvilgiu. Tai reikštų, kad Akvinietis taip pat mano kitus gimstant su kanibališka siela, o dar kitus – su zoofilijai skirta siela.
Šioje vietoje būtina apsaugoti skaitytojus nuo neteisingos mūsų pozicijos interpretacijos. Visi žmonės, nepaisant jų seksualinių polinkių ar „orientacijos“, turi neatimamą orumą ir yra Dievo mylimi, sulaukia Dievo gailestingumo ir malonės, ir gali gyventi šventą gyvenimą. (Paminėjome kanibalizmą, zoofilija ir homoseksualius veiksmus drauge tik todėl, kad taip daroma Olivos argumente. Nelaikome šių trijų moraliai lygiaverčiais. Jų lygiaverčiais nelaiko ir Akvinietis, kuris mano juos esant skirtingų rūšių. Tačiau Tomas, šiuo atveju, juos sugretina siekdamas parodyti, kad kiekvienas yra priešingas prigimčiai ir visgi kartais yra siekiamas kai kurių individų.) Čia svarstome griežtai tik moralinį homoseksualių veiksmų vertinimą. „Homoseksualūs asmenys“, tuo tarpu, „yra pašaukti skaistumui. Savęs valdymo dorybėmis, kurios juos moko vidinės laisvės, kartais remiami nesuinteresuotos draugystės, malda ir sakramentų malone jie gali ir turi palaipsniui ir galutinai pasiekti krikščionišką tobulumą.“
Išvados
Bendrai vertinant, laikome Olivos pateiktą Akviniečio interpretaciją ne tik ginčytina, bet ir neatsakinga. Negerbiami patys pamatiniai teksto interpretavimo principai. Dar daugiau, populiarus knygos stilius turi potencialo sukurti didelę sumaištį tarp tikinčiųjų katalikų. Dėl šios priežasties jaučiame stiprią moralinę pareigą atsakyti į Olivos teiginius.
Tekstas verstas ir publikuotas su žurnalo „First Things“ redakcijos leidimu.
