Maždaug prieš metus laiko iš savo mentorės gavau užduotį padaryti tai, ko bijau labiausiai. Susinervinau, nes visai nenorėjau to daryti. Bandžiau sugalvoti, gal yra kažkas, ko bijau pakankamai mažai, jog galėčiau tai padaryti. Kaip tyčia, galvoje sukosi tik vienintelis dalykas, kurio išties bijojau.
Aš bijojau viešai kalbėti apie pandemiją.
Kai tik ji prasidėjo, drąsiai pasakiusi savo nuomonę artimoje aplinkoje praradau brangią draugę. Draugė sugrįžo, vėliau kartu su keletu kitų ir vėl pradingo, o mano nuomonė nepasikeitė.
Kai 2020 metų vasario mėnesį pamačiau žiniasklaidos priemonėse besisukantį mirčių totalizatorių, pasakiau: „Čia bado žaidynės”. Kraugeriškas interaktyvus realybės šou, kurio dalyviai yra jo žiūrovai. Jau tuomet buvau tikra, kad nebijau viruso. Bijojau pasekmių, kurias žmonės sukurs savo rankomis, pasidavę propaguojamai panikai. Mano baimės išsipildė su kaupu.
Absurdas, neapykanta, siauraprotiškumas muša dugną ir galo dar nematyti. Graudulingos istorijos „kaip baisu sirgti”, pailiustruotos glamūrinėmis nuotraukomis prie traškančio židinio, teisuolių pyktis ir viešas „išsidrauginimas” nuo nepritariančių jų teisingai nuomonei, kaukėtas akropolių šturmas, džiaugsmas, kad pagaliau yra oficiali priežastis nebendrauti su užknisančiais giminaičiais, jaudulingas testavimasis ir pergalingas gulėjimas lovoje radus teigiamą (su daug kruasanų ir filmų, bet mažai simptomų), šimtamečių senolių, jau daugybę metų nevaikštančių, beveik nekalbančių, o paskutinį mėnesį ir nevalgančių mirtys… nuo viruso.
Ir pinigai. Milijonais byrantys pro stambias valstybines rėtis. Kad ramiau būtų žiūrėti ir nesinorėtų į gatves eiti. Tokia buvo pradžia.
Savosios užduoties tądien neįvykdžiau. Metus laiko kaupiau drąsą.
Tie metai buvo sudėtingi – pasijutau svetima savo pačios krašte. Žodžius, sakomus kitų, supratau, ir jie manuosius suprato, bet susikalbėti negalėjome. Lyg gyvenčiau tolimame krašte, nors ir mokėdama vietinių kalbą, bet neturėdama kažkokio slapto mentalinio ingrediento, leidžiančio pereiti smegenų barjerą ir patekti širdin. Lyg bendraudama nuolat atsimuščiau į kažką nematomo, bet labai tvirto ir tankaus. Vienaip ir antraip bandžiau pro tą barjerą pralįsti – nepavyko.
O vėliau atsirado ir garso izoliacija. Matyti vieni kitus galėjome, o girdėti – ne. Šaukėme kiekvienas savo stiklo pusėje, rankomis mostagavome, šaradas žaidėme, bandydami ne žodžiais paaiškinti savo mintis. Nieko nesigavo. Nei kas girdi, nei supranta.
vėliau atsirado ir garso izoliacija. Matyti vieni kitus galėjome, o girdėti – ne.
Pakankamai pasikankinusi supratau – nieko nebus. Krumpliai kruvini nuo daužymo kumščiais, bet nepramušiu aš tos sienos. Galbūt ir neturėčiau. Galbūt, tai į gera ir man, ir kitiems. Galbūt, jau reikia atsisukti kiton pusėn ir žengti tolyn nuo tos nematomos užkardos. Nustojus ilgesingai žvelgti į tuos, kurie liko ten, galiu išvysti tuos, kurie yra kartu su manimi šioje pusėje.
Dar kiek patrypčiojusi išties pajudėjau tolyn. Kuo labiau tolau nuo tos sienos, tuo drąsiau darėsi. O kai nutolau pakankamai toli, pamačiau savo pačios klaidą, per kurią tapau realybės šou dalyve ne savo noru. Tai – baimė!
Aš piktinausi žmonėmis, bijančiais viruso, bet pati bijojau to, kad jie bijo. Tokiu būdu aš tik veržiau spąstus, kuriuos pati sau paspendžiau.
Vieni kovoja su virusu, kiti kovoja su tais, kurie kovoja su virusu. Visi jie pasmerkti pralaimėjimui, nes tikroji kova vyksta kitame fronte. Ši kova yra dvasinė. Ji individuali.
Tu turi kovoti savo kovą, o ne žvalgytis, ką daro kiti. Tavo priešas yra baimė. Susitelk, kad ją nugalėtum, ir tuomet atsisuk į kitus.
