Vyriausybėje priimtas istorinis sprendimas dėl (ne)Galimybių paso sustabdymo. Nors pasirinktas būtent šis žodis „sustabdymas“, neabejoju, kad jis jau yra miręs ir niekada nebegrįš, o pats šis žodžių junginys po visko, ką patyrė mūsų išvarginti žmonės, apskritai turėtų būti uždraustas.
Nors tai buvo pavėluotas, bet labai reikalingas ir seniai lauktas sprendimas. Vargu ar galima būtų prisiminti kokią kitą Lietuvos vidaus politikos „inovaciją“ kuri būtų taip pakenkusi mūsų visuomenei ir vargu ar galima būtų prisiminti kokį kitą šios Vyriausybės sprendimą, kurio taip lauktų visa šalis.
Tad sudie ir „ačiū“ (ne)Galimybių pasui už:
– suskaldytą visuomenę;
– apgaulingo saugumo jausmo suteikimą jį turėjusiems žmonėms;
– sutryptą žmonių teisę į laisvą gyvenimą;
– išniekintą Konstituciją;
– pasityčiojimą iš žmonių orumo;
– neapykantos kurstymą.
Nuo šiol šios Vyriausybės gyvavimo laiką taip pat galima būtų padalinti į dvi dalis – iki (ne)Galimybių paso ir po jo. Tad, jį išlydint, norėtųsi prisiminti vieną visuomenės grupę, kurį savo kailiu patyrė ne tik šios Vyriausybės, bet ir uolių jos sprendimų vykdytojų „išskirtinės išminties“ galią.
Studentų gyvenimas (ne)Galimybių paso akivaizdoje
Daug žinome apie tai, kaip nesąmoningi apribojimai pakeitė gydytojų, moksleivių, mokytojų, verslininkų, dirbančiųjų gyvenimą, tačiau apie studentų gyvenimą, siautėjant pandemijai, mažai ką girdėjome. Ir tai suprantama, juk tas gyvenimo tarpsnis, kuriame yra studentai, neįpareigoja politikuoti, siekti viešumo ir aktyviai kovoti už savo teises. Įstoję į išsvajotąją aukštojo mokslo įstaigą jie tikėjosi ramiai kurti pamatą savo ateities karjerai. Tačiau net ir studentai dėl diskriminacinės šios Vyriausybės politikos puolė į tokią neviltį, kad neapsikentę dėl to, kas vyksta universitetuose, institutuose ir kolegijose, išdrįsto viešai pasakyti savo nuomonę apie kovos su pandemija priemones, jų tariama „efektyvumą“ ir beprasmiškumą.
Būsimieji medikai, teisininkai, kitas specialybes pasirinkę jaunuoliai susidūrė su tokiu aukštųjų mokyklų spaudimu skiepytis, kuris privertė juos rimtai susimąstyti apie studijų nutraukimą.
Štai Vilniaus universitete slaugos studijas pasirinkusioms studentėms, neturėjusioms (ne)Galimybių paso, norint užbaigti pirmąjį rudens pusmetį reikėjo daryti 80 Eurų kainuojančius testus kas 48 val. Dar daugiau – norėjusiems atlikti praktiką „Santaros“ klinikose buvo pranešta, kad praktiką galės atlikti tik tie, kurie yra pasiskiepiję trečiuoju skiepu, sustiprinančiąja doze; pasiskiepiję antrąja doze ne anksčiau kaip lapkričio–gruodžio mėnesiais; po dviejų skiepų sirgę COVID-19 (bet po ligos dar nepraėjo 210 dienų).
Studentėms besikreipiant į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kurioje, jų pačių žiniomis, galėjo dirbti ir nepasiskiepiję darbuotojai, joms taip pat buvo atsakyta, kad fakto, jog jos yra persirgusios, nepakanka – ligoninei reikia, kad studentai būtų pasiskiepiję, o antikūnų tyrimas netinka.
Tad studentėms, turėjusioms natūraliai susiformavusį imunitetą, kelias atlikti praktiką ir baigti studijas faktiškai buvo užkirstas. Anot pačių studenčių, visi šie reikalavimai buvo orientuoti į vakcinas ir jų skaičių, o ne į patį studentą, jo asmeninę situaciją ir sveikatą, o juk pačius medikus moko, kad sveikata – didžiausias turtas. O bjauriausia, kad patys universitetai net nebandė ieškoti būdų išspręsti šių studentų problemų.
Studentėms, turėjusioms natūraliai susiformavusį imunitetą, kelias atlikti praktiką ir baigti studijas faktiškai buvo užkirstas
Dar viena Kauno technologijų universiteto studentė pasakojo neįtikėtinus dalykus apie tai, kaip jau po sesijos pabaigos patyrė spaudimą skiepytis ir grasinimus būti neįleistai į universiteto pastatą. Mergina buvo persirgusi koronavirusu, turėjo antikūnų, tačiau jų kiekis sumažėjo, todėl negalėjo pratęsti (ne)Galimybių paso. „Pamenu kaip šiandien, kad jaučiausi be galo pasimetusi, nes tik tada atėjo suvokimas, kad man uždrausta toliau studijuoti“, – pasakoja studentė.
Bandydama susitarti dėl studijų nuotoliniu būdu jai buvo pasakyta: „Mes to nepraktikuojame, jei tokia tvarka nepatinka, galite pasiimti akademines atostogas arba išeiti.“ Jai Tai buvo labai įtemptas laikotarpis, ji patyrė didelį stresą, buvo sutrikusi organizmo veikla, miegas, mėnesį laiko atsibusdavo jau pavargusi. Ir tokios pasekmės buvo ne nuo pandemijos, o nuo (ne)Galimybių paso suvaržymų.
Anot merginos, draudimas studijuoti nebuvo universiteto kaltė, tačiau ji kaltina moralinės sistemos nebuvimą, kai jauniems žmonėms, kuriems virusas nėra pavojingas, yra ribojamos net tokios veiklos, kaip teisė į mokslą.
Dar daugiau – mūsų šalies universitetus studijoms pasirinkę studentai iš užsienio yra pakraupę nuo šalies Vyriausybės priimamų sprendimų, jų interpretacijų pačiose universitetuose ir procesų, vykstančių Lietuvoje – tam tikrų grupių marginalizavimo ir visiško eliminavimo iš viešojo gyvenimo. O (ne)Galimybių pasą jie tiesiai šviesiai vadina šiuolaikine kankinimo forma. O juk po kelių mėnesių šie studentai sugrįš į savo gimtąsias šalis ir turės pasakoti savo draugams apie šią „nuostabią“ lietuvišką patirtį.
Bravo, Vyriausybe, nuostabus Lietuvos įvaizdžio gerinimo planas!
Buvo kraustomi iš bendrabučių
Studentai teisininkai buvo netekę žado, kai buvo paskelbta, kad (ne)Galimybių paso neturintys jaunuoliai privalės išsikraustyti iš Vilniaus universiteto bendrabučių. Tuomet advokatas Remigijus Rinkevičius teigė, kad universitetas, priimdamas tokį sprendimą, nepažeidė įstatymų, nes aukštosios mokyklos turi valstybės suteiktą autonomiją: „Kol yra toks įstatymas, tol, deja, teisės nėra pažeidžiamos. Čia kvailas įstatymas, bet įstatymas. Šiuo atveju, kol taip yra nuspręsta ir kol taip yra numatyta pagal teisės aktus, tol tai yra teisėta, kad ir kaip tai būtų nelabai žmogiška.“
Šiais žodžiais būsimieji teisininkai linkę apibūdinti visą pandemijos valdymą – kvaili ir nežmogiški nutarimai, kuriuose nereikia ieškoti logikos, tačiau jie yra „teisėti“. Bet tuo pačiu studentai žino apie Konstitucinio Teismo poziciją, jog reikia laikytis esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, kad pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
Kaip ironiška, kad patys studentai tapo visos aukštojo mokslo sistemos veidmainystės liudininkais, kai paskaitose jiems buvo pasakojami gražūs teoriniai dalykai, tačiau kai jie susidūrė su tikrove, suprato, kad gyvenime viskas vyksta visiškai ne taip, kaip parašyta vadovėliuose, o taip, kaip nuspręs valdžią turintys žmonės. Keisčiausia, kad patys universitetai, užuot lavinę laisvą ir kritiškai mąstantį žmogų, šioje situacijoje tapo prievartos bendrininkais ir vos ne represinėmis struktūromis, o gal net kalėjimais savo studentams.
O juk visa tai patyrė tiek mediciną, tiek teisę studijuojantys jaunuoliai, tai yra tie, kurie jau rytoj turės patys daryti tai, ką valstybė daro su jais šiandien. Nuoširdžiai viliuosi, kad jiems užteks blaivaus proto ir išminties nesielgti ateityje su žmonėmis taip, kaip valstybė ir universitetai pasielgė su jais pačiais pandemijos metu.
Pabaigai
Leiskite pristatyti kelis skaičius, kurie parodo nesivakcinuojančių, neturinčių imuniteto studentų mastą. Dažnai viešumoje matome, kaip džiūgauja mokslo įstaigos, neva vakcinuotų studentų skaičius siekia 99 proc. Tačiau taip nėra. Vakcinuotų studentų procentas siekia 83, ir yra įvairiai paplitęs tarp mokslo įstaigų. Štai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vakcinuota 96,5 proc. studentų, ISM Vadybos ir ekonomikos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose – 89 proc., Vilniaus universitete – 87 proc. studentų, tuo metu Europos humanitarinio universiteto, Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos, Lietuvos verslo kolegijos studentų vakcinacijos skaičius nesiekia 70 proc. Ir iš viso neimunizuotų studentų skaičius Lietuvoje siekia net 12 889. Taip, beveik 13 000 studentų neturi imuniteto nuo koronaviruso ir vienaip ar kitaip susiduria su segregacija, diskriminacija ir jiems yra ribojama konstitucinė teisė į mokslą, įvedus (ne)Galimybių pasą.
Svarbus ir kitas rodiklis – įtariamų nepageidaujamų reakcijų po vakcinacijos skaičius tarp 19–25 m. jaunuolių. Taigi, Valstybinės vaistų kontrolės duomenimis, nuo vakcinavimo pradžios iki sausio 31 d. buvo gauta 951 pranešimas. Bendras vakcinacijų skaičius šioje amžiaus grupėje – 337 778. Mirusių jaunuolių, kurie buvo užsikrėtę, skaičius siekia 8. Mirusių jaunuolių, kurie buvo skiepyti, bet mirė dėl bet kokių priežasčių – 10. Aš jau nebekalbu, kad yra šalių, kuriose uždrausta vakcinuoti jaunuolius „Modernos“ vakcina dėl periokardito rizikos.
Sakyčiau, valdantieji rimtai ignoravo tokią svarbią visuomenės grupę, kuri net nėra rizikos grupė COVID-19 kontekste. Žinau, kad studentai ruošia ieškinius ir tikiuosi, kad teismai dar tars savo žodį. Net panaikinus (ne)Galimybių pasą, Vilniaus universitetas išplatino laišką studentams, kad jie ir toliau kai kuriose sveikatos priežiūros įstaigose negalės atlikti praktikos, jei nebus pasiskiepiję trimis dozėmis.
Šiandien akivaizdu, kad (ne)Galimybių pasas nepasiteisino. Dar daugiau, jis patyrė visišką fiasko ir jo paminklą bus galima pastatyti ant kai kurių šios Vyriausybės politikų karjeros kapo.
Tad sveikinu mus visus pagaliau galint truputį laisviau atsikvėpti, tapus lygiais galint apsilankyti parduotuvėje ar kirpykloje, išeiti į lauką ar susitikti su draugais kavinėje ir laisvai siekti pasirinktos specialybės.
Pasirodo, laimei tereikia tiek nedaug – išrinkti į valdžią netinkamus žmones, o paskui sulaukti, kada jie pagaliau išeis arba panaikins savo idiotiškus sprendimus.
Ilsėkis ramybėje, (ne)Galimybių pase, ir niekada nebegrįžk.
