Kardinolas Fridolinas Ambongo Besengu OFM Cap., Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininkas, neseniai žingsnis po žingsnio papasakojo, kaip Afrikos žemyne ir Vatikane buvo sprendžiamas homoseksualių porų palaiminimo atmetimo klausimas.
Prancūzijos pasauliečių katalikų tinklaraštyje „Le Salon Beige” paskelbtame interviu įraše kardinolas paaiškino, kas nutiko Afrikoje po to, kai Tikėjimo mokymo dikasterija, vadovaujama argentiniečio kardinolo Víctoro Manuelio Fernándezo (Viktoro Manuelio Fernandeso), paskelbė deklaraciją „Fiducia Supplicans”, leidžiančią laiminti tos pačios lyties asmenų poras ir nereguliariose situacijose esančias poras.
„Kai gruodžio 18 d. gavome dokumentą „Fiducia Supplicans”, kurį pasirašė Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas ir kartu su juo pasirašė Jo Šventenybė popiežius Pranciškus, Afrikoje tai sukėlė šoką. Nesupratome, kas vyksta Bažnyčios lygmeniu. Be to, kitos bažnyčios, kurios mums skambino, sakė: „Tikimės, kad Katalikų Bažnyčia pasipriešins šiai ideologijai. Dabar jūs pirmieji leidote palaiminti homoseksualias poras”.
„Visi jūs, visi jūs dėl to kenčiate. Labai daug. Visi dėl to kenčia”, – apgailestavo kardinolas.
„Prasidėjo reakcijos. Ir su visa atsakomybe parašiau visoms Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijoms”, – tęsė F. A. Besengu, kuris taip pat yra Kongo Demokratinės Respublikos Kinšasos arkivyskupas.
„Vyskupų konferencijos rašė. Atspausdinau visų vyskupų konferencijų reakcijas. Padariau sintezę dokumente”, – sakė jis.
Dvasininkas pasakojo, kad tada parašė septynių puslapių laišką popiežiui Pranciškui ne tik kaip SECAM pirmininkas, bet ir kaip „jo patarėjas, devynių kardinolų, kurie lydi popiežių dėl Bažnyčios reformos, tarybos narys”.
Tuomet F. A. Besengu nuvyko į Romą susitikti su pontifiku, vienam iš jo asmeninių sekretorių pasakė, kodėl atvyko, ir perdavė jam visus surinktus dokumentus: vyskupų konferencijų reakcijas, sintezę ir savo asmeninį laišką.
Tą pačią dieną Šventasis Tėvas jį priėmė.
F. A. Besengu pasakojo: „Popiežius buvo labai liūdnas”.
„Turiu pasakyti, kad jis pirmas kentėjo nuo visų reakcijų, kurios atėjo iš viso pasaulio. Jis kenčia dėl to, nes yra žmogus. Dėl to jis nėra laimingas”, – kalbėjo jis.
„Aš su juo susitariau, nes pasakiau jam, kad šio klausimo sprendimas yra nebesiųsti mums dokumentų su teologiniais ar filosofiniais palaiminimų apibrėžimais. Žmonėms tai neįdomu. Dabar domina komunikatas, kuris nuramintų Afrikos žmones, nuramintų tikinčiųjų dvasią. Ir jį, kaip ganytoją, ši situacija palietė”, – tęsė Afrikos kardinolas.
Šventasis Tėvas susisiekė su V. M. Fernándezu, kuris kitą dieną sutiko su juo dirbti „katalikų tikėjimo požiūriu svarbiausioje dikasterijoje”.
„Su prefektu prie kompiuterio kartu su sekretore, kuri rašė, parengėme dokumentą, – sakė F. A. Besengu. – Ir dokumentą rengėme dialogo ir susitarimo su popiežiumi Pranciškumi būdu, todėl kiekvieną akimirką jam skambindavome, kad užduotume klausimus, sužinotume, ar jis sutinka su ta formuluote ir t. t.”
Kai dokumentas buvo baigtas, F. A. Besengu sakė: „Pasirašiau jį kaip SECAM pirmininkas visos Katalikų Bažnyčios Afrikoje vardu. O dikasterijos prefektas pasirašė ne tą dokumentą, kuris buvo paskelbtas viešai, bet tą, kurį saugome archyvuose. Dokumentas pavadintas „Ne homoseksualių porų palaiminimui Katalikų Bažnyčiose”.
Kardinolas patikslino, kad, nors atrodo, jog tekstas pasirašytas Akroje, Ganoje, SECAM būstinėje, iš tikrųjų, pasak jo, „aš jį pasirašiau Romoje”.
„Taip išreiškiame savo poziciją šiandien Afrikoje ir tai darome bendrystės, sinodalumo su popiežiumi Pranciškumi ir Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektu dvasia: Afrikoje nėra vietos homoseksualių porų laiminimui. Jokiu būdu ne”, – pabrėžė jis.
Sausio 11 d. SECAM paskelbė penkių puslapių pareiškimą, kuriame teigiama: „Visos Afrikos vyskupų konferencijos, tvirtai patvirtinusios savo bendrystę su popiežiumi Pranciškumi, mano, kad deklaracijoje „Fiducia Supplicans” siūlomi ekstraordinariniai palaiminimai negali būti vykdomi Afrikoje, nesukeliant sau skandalų.”
Afrikos kardinolas taip pat pabrėžė, kad nors Afrika nepritaria tos pačios lyties porų palaiminimui, būtina „gerbti homoseksualius žmones, nes jie yra žmonės. Neturėtume į juos žiūrėti, elgtis su jais su panieka. Jie yra Dievo kūriniai. Ir jei atskiras homoseksualus asmuo, kaip Dievo kūrinys, prašo palaiminimo, mes jį palaiminame. Galime jį palaiminti kaip asmenį”.
Pažymėjęs, kad palaiminti galima ir nusikaltėlius, kardinolas atkreipė dėmesį, kad šie palaiminimai atskiriems asmenims teikiami „tikintis, kad palaiminimo malonė gali padėti jiems atsiversti. O jei palaiminame homoseksualą, tai taip pat reiškia, kad norime pasakyti: „Tavo seksualinė orientacija neatitinka Dievo valios, ir mes tikimės, kad palaiminimas gali padėti tau pasikeisti, nes homoseksualumą smerkia Biblija ir Bažnyčios magisteriumas”.
„Negalime būti seksualinių nukrypimų skatintojai. Tegul jie tai daro savo namuose, bet ne mūsų”, – sakė jis, apgailestaudamas, kad šiuo metu „Vakaruose, kadangi jiems nepatinka vaikai, jie nori pulti pagrindinę žmonijos ląstelę – šeimą. Jei sunaikinsite šeimą, sunaikinsite ir visuomenę”.
Kardinolas apgailestavo, kad dabar Vakaruose santuokos prasmė taip pat yra prarasta, o kultūra „nyksta”, o tai taip pat daro įtaką ekonomikai. „Po truputį jos nyksta. Jos išnyks. Linkime joms gero išnykimo”, – tęsė jis.
Kardinolas taip pat pasmerkė tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinių Tautų Organizacija, UNICEF, Pasaulio sveikatos organizacija ir kitų, kurios savo finansavimą sąlygoja lyčių ideologijos, nepripažįstančios natūralaus lytinio skirtumo tarp vyrų ir moterų, propagavimu, veiklą.
„Tačiau mūsų kultūra Afrikoje nėra tokia. Taip, mes turime daug trūkumų, tačiau mums negalima priekaištauti dėl homoseksualumo. Galima rasti pavienių atvejų, pavyzdžiui, Ugandoje, – sakė jis, – tačiau „visuomenė taip neveikia”. Tokia praktika tarp mūsų neegzistuoja”.
