Adventas žavi gražiomis tradicijomis, viena iš jų – vainikas. Tai – namų ir bažnyčių puošmena, kuri susideda iš eglės šakų vainiko su keturiomis žvakėmis.
1839 m. Hamburge (Vokietija) liuteronų teologas Johannas Hinrichas Wichernas, kuris užsiimdavo vaikų iš nepasiturinčių šeimų švietimu, sugalvojo būdą savo globojamiems vaikams skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Netekęs kantrybės, kad per adventą vaikai nuolat klausinėdavo savo mokytojo, kada ateis Kalėdos, J. H. Wichernas iš seno medinio rato sumeistravo vainiką, kuriame įtaisė 19 mažų raudonų ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą šiame vainike būdavo uždegama maža žvakė, o sekmadienį – didelė balta žvakė.
Advento vainiko tradicija greitai paplito po įvairias bažnyčias, bet įgaudama įvairias formas. Pavyzdžiui, katalikų advento vainikus dažnai puošia trys violetinės ir viena rožinės spalvos žvakės pagal liturgines advento pamaldų spalvas. Rožinė žvakė šviečia trečiąjį advento sekmadienį, kuris yra vadinamas Gaudete (Džiaukitės!). Ortodoksai taip pat palengva perima šią tradiciją, tik jie vainike įstato šešias žvakes. Būtent tiek savaičių tęsiasi ortodoksų prieškalėdinis laikotarpis.
Katalikų Bažnyčioje advento vainiką išpopuliarino šventasis popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato metu advento vainikas pradėtas įrenginėti šalia Šv. Petro aikštėje statomos prakartėlės ir Kalėdų eglės.
Tad advento vainikas – tai savotiškas kalendorius, ženklinantis artėjančią Kalėdų šviesą, nes su kiekvienu advento sekmadieniu vainikas tampa vis šviesesnis – iš pradžių dega viena žvakė, paskui dvi, trys ir – keturios.
Vainiko žvakės uždegamos šeštadienio vakare, kai prasideda liturginis sekmadienio laikas. Gražu šiai apeigai surinkti visą šeimą ir žvakės uždegimą pradėti malda. Galima pasinaudoti šiomis maldomis:
Advento vainiko žvakių maldos
Pirmasis sekmadienis. Pranašų žvakė – Iz 9, 1: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.
(Uždegus pirmąją žvakę)
Dieve, mūsų Tėve! Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Tačiau Tu, Tėve, prikėlei Jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Tave. Tavo Sūnus Jėzus yra gyvas čia, mūsų bendruomenėje, ir Tu nuolat kvieti mus Jį atpažinti ir pamilti. Šiandien mes pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo, atsinaujinimo dienas. Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti Jėzų į savo širdis ir drauge su Juo Tave garbinti, Tau dėkoti, visų žmonių Tėve. Tu per amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. Amen.
Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.
Antrasis sekmadienis. Betliejaus žvakė – Mch 5, 1: „O tu, EfratosBetliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį: jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus“.
(Uždegus antrąją žvakę)
Dangaus Tėve! Sukūręs pasaulį ir žmonių ir žmonių giminę, Tu per visus amžius ieškojai kelių į žmogaus širdį. Iš kartos į kartą Tu kalbinai išrinktąją Izraelio tautą savo nuostabiais darbais ir savo įkvėptųjų pranašų žodžiais. O kai prisiartino malonės metas, Tu prabilai per savo mylimąjį Sūnų, gimusį iš moters, ir viskuo, išskyrus nuodėmę, tapusį panašiu į mus. Tai buvo Tavo svarbiausias Žodis, Tėve, nes per Jį pamatėme, koks esi mums ištikimas ir geras. Visi šventieji Raštai išsipildė Jame, o tūkstantmečius trukę žmonijos lūkesčiai ir viltys tapo didinga tikrove, kai savo krauju nuplovęs mūsų kaltes, Jis dosniai išliejo mums savąją Dvasią. Mes laukiame tos dienos, kada galėsime išvysti Tave, Dieve, veidas į veidą, ir amžinai džiaugtis Tavo šviesoje. Amen.
Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.
Trečiasis sekmadienis. Piemenėlių žvakė – Lk 2, 9-10: „Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“.
(Uždegus trečiąją žvakę)
Dangaus Tėve! Tu nenorėjai būti savo vaikams tolima ir šalta žvaigždė visatos platybėse, abejingas ir nebylus pasaulio stebėtojas. Prabilęs iš degančio krūmo, Tu pranašui Mozei pasakei savo vardą:„Aš esu, Kuris esu“. Per visą žmonijos istoriją Tu buvai su mumis ir dėl mūsų. Tavo pėdomis išmarginti visi žemės takai. Tu ėjai į tremtį, į vergiją, į dykumą, kad guostum ir stiprintum savo tautą. Didžiausi žmonių giminės nusikaltimai nesugriovė Tavo palankumo mums: nedėkingam ir neištikimam kūdikiui Tu iš naujo tiesei draugystės ranką, nes Tavo širdis, Tėve, negalėjo nemylėti mūsų. Mes patyrėme brangiausią Tavo artumo ženklą, kai Tavo Viengimis Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, kad pasiliktų su mumis iki laikų pabaigos, vesdamas į Tavo meilės prieglobstį. Amen.
Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.
Ketvirtasis sekmadienis. Angelų žvakė – Lk 2, 11-12: „Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose “.
(Uždegus ketvirtąją žvakę)
Šventasis Tėve! Tavo Viengimis Sūnus Jėzus prisiėmė mūsų trapią žmogišką prigimtį, kad mes per Jo dievystę galėtume būti panašūs į Tave. Tapdamas visų tarnu ir mylėdamas mus iki galo, iki kryžiaus mirties, Jėzus įkūnijo Senosios Sandoros pranašų viltį, kad lauktasis Gelbėtojas išgydys žmoniją savo žaizdomis. Kai Tu išaukštinai Jėzų savo dešinėje, mes pamatėme, Viešpatie, kad ne maldų ir aukų gausybė teikia Tau šlovę, bet sugraudinta ir nuolanki širdis. Per savo Sūnų, atiduotą į žmonių rankas, Tu apreiškei meilę, kuri gali išgelbėti pasaulį ir mus visus priartinti prie Tavęs, Tėve. Laukdami Tavo Sūnaus garbingo atėjimo, mes dėkojame Tau už malonę būti Tavo vaikais. Palaimink mūsų pasiryžimą nešti pasauliui Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ir liudyti Tavo prisiartinusią karalystę. Amen.
Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.
