Į orientacinį žygį „Dievo tarnaičių ADELĖS Dirsytės ir ELENOS Spirgevičiūtės keliais Kaune“ gegužės 31 d. patraukė beveik 60 jaunųjų dalyvių. Susirinkusieji siekė geriau pažinti dvi būsimas Lietuvos palaimintąsias Adelę ir Eleną.
Žygyje entuziastingai dalyvavo moksleiviai iš Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos, Jono ir Petro Vileišių mokyklos, Karalienės Mortos mokyklos, studentės iš VDU, prisijungė ir kelios komandos iš Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos bei Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos.
Renginys prasidėjo Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro kiemelyje, kur gausiai susirinkusius dalyvius palaimino ir apie Adelę bei Eleną įdomių gyvenimo faktų papasakojo jų beatifikacijos / kankinystės bylų postulatorius kunigas teol. lic. Andrius Končius. Neįtikėtina, tačiau žygio dalyviams jis leido prisiliesti prie relikvijos – Adelės Dirsytės Sibire ranka ant cemento maišelių užrašytos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“! Ją, tiesa, jau išleistą šiuolaikine knygele, dovanų gavo šio žygio dalyviai.
Dalyviai iš Kauno senamiesčio patraukė į Centrą, Žaliakalnį, Ąžuolyną. Per tris valandas reikėjo aplankyti aštuonias su Adele ir Elena susijusias vietas bei surasti QR kodus.
„Adelė ir Elena savo gyvenime turėjo svarbias keliones. Ėjimą jos išgyveno kaip maldą. Linkiu ir jums šiame orientaciniame žygyje patirti keliavimo bei maldos džiaugsmą“, – linkėjo kun. A. Končius.
Jis pasakojo, kad ADELĖ DIRSYTĖ (1909–1955), gyvendama Kaune, o vėliau Vilniuje, keliaudavo į universitetą, Lietuvos katalikių moterų draugijos renginius, lankė draugus, teatrą, tėviškę Kėdainių rajone, kol galiausiai buvo ištremta į Sibiro lagerius. Ten ji kasdien keliaudavo į darbą miškuose kirsti medžių ar tiesti geležinkelio. A. Dirsytė keliavimą paversdavo malda.
„Sibiro lageryje buvo labai, labai sunku. Adelę vesdavo į tardymus, po vieno tardymo ji grįždavo nurautais plaukais, po kito – su išmuštu dantimi ar mėlynėmis. Kankino už tai, kad lageryje ji telkė moterų maldos bendruomenę. (…) Šiais laikais neįvertiname, kad galime susirinkti, būti laisvi tikėjimo kelyje. Adelė išlaikė liudijimą iki galo. Net baisiausiomis sąlygomis ji neišsižadėjo Dievo. Atlaikė!“ – kalbėjo kun. A. Končius.
Pasakodamas apie kaunietę ELENĄ SPIRGEVIČIŪTĘ (1924–1944) kun. A. Končius pažymėjo, kad ši mergina keliaudavo į bažnyčią, mokyklą, susitikti su draugais, į šokius. Paskutinė jos kelionė buvo ėjimas prieš mirtį atsisveikinti su šeima. Į namus įsiveržus sovietų užpuolikams, prisistačiusiems policininkais, Elena nesutiko tenkinti jų geidulių, tad jai buvo pasakyta, kad mirs. Prieš mirtį leista atsisveikinti su namiškiais.
„Jos paskutinis keliavimas – ėjimas į kambarį, kur buvo tėtis, mama, mažesnis brolis ir sesė. Šeimai ji pranešė, kad turi atsisveikinti, nes užpuolikai ją nužudys. Mergina tyliai palaimino tėvus, brolį su sese ir išėjo. Užpuolikai nusivedė ją į kitą kambarį ir nušovė. (…) Šiandien Elena ir Adelė sugrįžta pas mus užtarimu, pagalba, nebijokite joms melstis. O dabar bėkite ramybėje!“ – į žygį dalyvius išlydėjo kun. A. Končius.
—–
I vietą laimėjo komanda „Braškės“ (VDU studentės), II vietą laimėjo komanda „Lobių ieškotojai“ (Kauno J. Basanavičiaus gimnazija), III vietą laimėjo komanda „Farmer Martynas“ (Karalienės Mortos mokykla).
