Į NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sprendimus savo socialinėje erdvėje sureagavo ir žymus Ukrainos tinklaraštininkas O. Arestovičius.
Tai, kad Vakarai dabar turi silpnus lyderius, kurie nesugeba priimti rimtų sprendimų, nepaneigia paprasto fakto, kad nuo šių lyderių esame priklausomi šiek tiek daugiau nei visiškai.
Pagrindinė mūsų klaida, kuri mums į veidą smogė vakar, kad mes viską statome ant emocinio šantažo politikos, spektaklių politikos, vyriškumo politikos.
O turėjome (pasirinkite bet kada – nuo 2022 m. vasario 25 d., nuo 2019 m., nuo 2014 m., nuo 2008 m., nuo 1991 m., nuo 1648 m.) užsiimti savo partnerystės savybių gerinimo ir realaus suverenumo įgijimo politika.
Istorijoje turėjome du tokius laikotarpius – Mazepos ir Skoropadskio.
Visi kiti – tai bylinėjimasis apie „…didvyriškumą”, prievarta įspraustas į „…brangūs partneriai”.
Lengviau būti didvyriais, nei užsiimti realiu sistemos kūrimu.
Tačiau bet kuris kariškis žino – didvyriškumas yra jau įvykusios nesėkmės pasekmė.
Turint omenyje mūsų masinį didvyriškumą per visą mūsų istoriją – galima įvertinti mūsų nesėkmių skaičių.
Natūralu, kad mūsų partnerius, kurie išlaiko mūsų ekonomiką, Gynybos pajėgas ir turi savo (!) užsienio politikos tikslus, šiek tiek stebina mūsų pozicija, kad mes juos emociškai šantažuojame ir reikalaujame pakeisti jų tikslus mūsų tikslais – ir kartu vagiame jų mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos jie atima iš savų ir siunčia mums.
Amerikiečiai neketina visiškai nugalėti Rusijos Federacijos (kad ji visai nepatektų Kinijos valdžion).
Jie ketina neleisti mums galutinai pralaimėti.
Mes reikalaujame visiškos pergalės ir Rusijos žlugimo – už amerikiečių pinigus.
Mes vagiame amerikiečių pinigus – amerikiečiai reikalauja liautis.
Štai schema to, kas dabar vyksta Vilniuje, ir schema to, kas vyksta su šiuo karu ir apskritai – su visa mūsų užsienio politika.
O užsienio politika yra vidaus politikos tąsa.
Ne veltui „kova su korupcija” yra pirmasis NATO reikalavimas Ukrainai.
Jei mes sistemingai didintume savo realų suverenitetą – pirmiausia ekonominį, gautume net ir nedidelius, bet realius įrankius daryti įtaką partnerių pozicijai.
Jei mes sistemingai didintume savo realų suverenitetą – pirmiausia ekonominį, gautume net ir nedidelius, bet realius įrankius daryti įtaką partnerių pozicijai, dalį savarankiškumo priimant sprendimus ir siekiant tikslų.
Bet, deja… amžinas Ukrainos prakeiksmas veikia.
Ekonomika, o ne emocijos yra mūsų tikrasis kelias.
Sistemos konstravimas vietoj didvyriškumo – kaip paskutinis prieglobstis.
Mums reikia tikros valdžios, o ne tikrų emocijų valdžios.
Mums reikia tikro suvereniteto.
Nes padėtis vis blogėja.
Čekijos prezidentas, kaip senas kareivis, pasakė mums tiesą, kurios nepripažįsta civiliai politikai, – prieš žiemą turite vieną šūvį.
Jei nedelsdami nesiimsime sisteminių pokyčių, paliaubos su Rusijos Federacija su sąlyčio linija, kuri mums visiems visai nepatiks, nėra blogiausia, kas mūsų gali laukti.
Kas sugebės įveikti mūsų amžiną prakeiksmą – emocinį partnerių reketavimą vietoj sisteminio darbo?
