Skelbiame Rusijos nepriklausomo leidinio „Meduza” interviu su Ukrainos prezidento patarėjo saugumo klausimais Aleksejumi Arestovičiumi fragmentus. Šio interviu metu vienas žinomiausių Ukrainos politikų atskleidžia savo biografijos faktus, svarsto apie Ukrainos ir Rusijos santykių peripetijas, kalba apie Ukrainos ateitį.
Akivaizdu, kad aktyvus taikos derybų su Maskva etapas dabar yra įšaldytas.
-Vykstant karinei operacijai niekas neveda derybų. Vyksta konsultacijos, vieni kitiems siunčia įvairius laiškus. Retkarčiais vyksta trumpi pokalbiai telefonu ir konsultacijos. Tai reiškia, kad tam tikra prasme vyksta derybos, tačiau niekas nevykdo aktyvaus derybų etapo.
Visi viliasi karinio rezultato. Dabar vyksta aktyvus puolimo etapas, o mes čia [derybose] šypsomės ir apsimetame, kad mums viskas gerai. Tai neveikia net diplomatijoje, kuri Rusijoje yra labai vidutiniška, bet vis dėlto reikia ja užsiimti.
Mūsų žiniomis yra parengti dviejų susitarimų juodraščiai: politinės dalies ir kultūrinės bei kalbinės dalies. Politinėje dalyje numatomas Ukrainos nebranduolinio neutralumo statusas ir saugumo garantijos, o Ukrainos sienos yra prieštaringai vertinamas klausimas, kuris dar nėra aiškiai apibrėžtas. Ar tiesa, kad egzistuoja atskiras priedas, kuriame Donbaso ir Krymo statusas bus nagrinėjamas atskirai?
-Tai buvo pareikšta Stambule, ir iki šiol mūsų pozicija nepasikeitė. Siūlėme sudaryti tarptautinę komisiją dėl Krymo ir įpareigoti šalis rasti sprendimą per 15 metų. Tas pats ir su Donbasu.
Net nėra kalbos, kad tai mūsų teritorijos. Tačiau suprasdami, kad Rusija de facto kontroliuoja [šias teritorijas], esame pasirengę tarptautinėms deryboms šiuo klausimu.
Toks pasiūlymas buvo pateiktas sudarant Stambulo susitarimus. Nuo to laiko padėtis pasikeitė. Mūsų pasiūlymai taip pat gali keistis.
Tarptautinės derybos teoriškai truks 15 metų?
-Penkiolika metų, kad būtų surastas sprendimas. Jei pamenate, prieš karą Kremliaus vadovybė teigė, kad iš esmės jokios derybos dėl Krymo nėra galimos. Dabar tai tapo įmanoma. Akivaizdu, kad jų operacija buvo labai „sėkminga”, jei pradėjo derėtis dėl Krymo.
Ar nemanote, kad po 15 Rusijos kontrolės metų, tikriausiai bus sunkiau susigrąžinti šią teritoriją?
-[Rytų] Vokietija buvo sugrąžinta po 30 ar net daugiau metų.
Kaip Zelenskio biuras dabar vertina taikos susitarimo su Maskva perspektyvą?
– Kur jie dings, nabagai? Jie ten kovos, jiems net iš dalies, bet ne visiškai, pavyks. Mes išsekinsime vienas kitą. Jie neturi kur gauti pagalbos, o mes [iš Vakarų šalių] gauname artileriją ir viską, ką mums tieks.
Be to, mums karas, perėjęs į pozicinį etapą, yra naudingesnis. Esame savo žemėje. Partizanai dirba mums, gamta veikia mums, o Vakarai mums padeda. Rusai turės stovėti vietoje ir aprūpinti kariuomenę teritorijoje, kuri jų labai nemėgsta.
Šiuo metu jie išlaiko maždaug 1200 km ilgio liniją nuo Chersono iki Charkovo (tiesia linija atstumas trumpesnis, bet linija nelygi). Ir jie turi 90 tūkstančių karių viskam. Neįmanoma išlaikyti tokios linijos be užnugario. Ar žinote, kad už rusų karių nugarų nėra jokių, išskyrus pačias svarbiausias, gyvenviečių, ir nė vieno rusų kareivio?
Jei pralaušime šią liniją, galėsime eiti iki pat Krymo. Jie išnaudos savo rezervus, susilpnės, o mums toliau švies žalioji zona: mūsų partizanai, specialiųjų operacijų pajėgos juos išpjaus kaip avis. Ši beprotybė truks dar mėnesį ar du, kol mes tiesiog visus išžudysime, sunaikinsime visus jų karius.
Akivaizdu, kad jie gali išlaikyti Krymą, nes ten nutiesti tiekimo keliai, nėra Ukrainos pasipriešinimo, o mūsų artilerija dar nepasiekė Krymo. Tačiau visose teritorijose, kurios buvo užimtos po vasario 23 d., jie turės didelių problemų.
Mes pakreipsime svarstykles savo naudai, o tai turės tiesioginės įtakos deryboms, nes vis tiek nėra jokios kitos išeities, kaip tik derybos. Jiems taikomos sankcijos, o derybų sėkmė yra glaudžiai susijusi su galimybe panaikinti šias sankcijas.
Ir nėra vietos, kur jie galėtų pasilikti atsargų. Rusijoje galima sukviesti žmones, bet kuo juos apginkluoti, kuo maitinti? Jie juk ne kažkokį žaidimą, kuriame galite nusipirkti tūkstantį kareivių, žaidžia. Taigi jie turi tik vieną galimybę – derėtis.
Įdomu kokios jūsų, kaip žmogaus, kuris, be kita ko, numatė ir karo pradžią, prognozės dėl tolesnių įvykių.
-Po dviejų, daugiausia trijų savaičių aktyvioji [karo veiksmų] fazė išnyks. Gegužės 9 d. jie paskelbs apie tam tikras tarpines pergales, teigs, kad užduotis įvykdyta, ir siūlys pradėti derybas. Ir jie pradės garsiai šaukti, kad jie gynė Donbaso žmones ir niekada neturėjo nieko prieš Ukrainą, pamiršdami savo žodžius, kad per 72 valandas mus denacifikuos.
Klausimas, ar mes derėsimės, ar ne. Nes žmonės reikalauja iš mūsų kovoti, sunaikinti juos ir išvyti iš mūsų žemės. Jei derybos bus sėkmingos… Bet mūsų pozicija labai griežta, nežinau, ar Rusija sutiks.
O jei ne, tai bus pozicinis karas – su artilerijos smūgiais, nedideliais ir taktiniais specialiųjų pajėgų reidais, o ne „užimkime viską per 72 valandas”, vyks kovos dėl kryžkelės, dėl konkrečios trobelės.
Rusija stengsis sukaupti daugiau atsargų, kad galėtų periodiškai imtis kokio nors pusiau puolimo. Ir kažkur rugpjūčio pabaigoje jie gali bandyti surengti dar vieną puolimą. Tai bus panašu į operaciją rytuose (konfliktas Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi nuo 2014 m. pavasario – red. past.), jei ne dar mažesnio masto.
Jei šis ciklas rusams nepavyks, jie bandys sukaupti daugiau pajėgų, o dar vienas bandymas bus surengtas spalio mėnesį. Vėliau viskas priklausys nuo to, kaip veiks sankcijos, ar bus įvestos naujos ir kokia Vakarų pagalba bus skiriama Ukrainai. Viskas gali trukti iki Naujųjų metų.
Reikėtų suprasti, kad tai nebebus aktyvus karas. Labiausia tikėtina, kad vyks pozicinis karas su retais, pavieniais bandymais užimti pozicijas palei fronto liniją. Tačiau visos būsimos operacijos vis tiek bus mažesnės apimties nei dabartinė. Tokiems dalykams ir taip neužtenka jėgų.
Karo veiksmų perkėlimas į Europą – ar toks scenarijus įmanomas?
-Tai beveik nerealus scenarijus. Na, suteikime jam 1 % tikimybę. Kodėl Rusija turėtų kariauti, kaip jai persikelti į Europą? Jie negali užimti nelaimingo kaimo rytuose, o žengti į Europą – visiškai tuščias reikalas.
Apie Ukrainos žmonių valią. Kiek aktuali idėja surengti referendumą Ukrainoje dėl derybose pasiektų kompromisų?
-Prezidentas [Zelenskis] nurodė, kad referendumas yra viena iš šio klausimo sprendimo galimybių. Jis sakė, kad kraštutiniu atveju sprendimą priimtume referendumu.
Kaip tai paveiktų sudėtingą susitarimo sudarymo procesą?
-Mes tiesiog parodome, ko nori mūsų žmonės, o žmonių valia negali būti paneigta. Žmonės gali nesutikti su mūsų [Rusijos] pasiūlymu, jie sakys: „Eikite iki galo, išstumkite juos iš Krymo”. Mes paklausime žmonių: „Ar esate pasirengę prarasti 15 tūkst. žmonių kovose už Krymą?” Žmonės sakys: „Ne, nesame.” Gerai. Tuomet siūlome jums būdą, kurio vienas iš variantų – tarptautinė komisija. Štai ir viskas.
Kitaip tariant, referendumas yra metafora?
-Tai vienas galimų variantų. Derybų metu dirba mūsų konsultacinė komisija, į kurią įeina visų parlamento frakcijų deputatai. Derybose dalyvauja ekspertų grupė. Tai ne tik derybininkai, bet ir vieša diskusija. Visi, kuriems reikia žino apie šias derybas. Žmonės apie jas sužino iš savo atstovų. Viena iš galimybių – referendumas.
Kokią didžiausią užduotį Kijevas kelia sau dėl karo?
-Mažų mažiausiai, kad jie būtų išsiųsti į vasario 23 d. teritorijos ribas. Daugiausia – visiškai išlaisvinti visą teritoriją. Tačiau puikiai žinome, kad tai neįmanoma.
Visa teritorija – tai su Donbasu ir Krymu?
-Dėl Donbaso verčiau rinksimės diplomatinį kelią. Nes kariniu požiūriu, visų pirma, turėtume paimti karių, tiksliau, technikos, iš kitur. Didelis klausimas, ar Vakarai duos mums jos tiek daug, nes pulti yra daug sunkiau nei gintis. Tam reikia daugkartinės persvaros, didelių rezervų, kitaip patirsime labai didelių nuostolių. Ar esame tam pasirengę? Tai labai svarbus klausimas. Donbaso ir Krymo problema bus išspręsta politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis, šia kryptimi dirbsime toliau.
Kokį vaidmenį šiame kare atlieka Baltarusija?
-Baltarusiją labai aktyviai bandoma įtraukti į karą. [Aliaksandras] Lukašenka stengiasi išsisukti, kaip tik gali, ir, mūsų žiniomis, aktyviai derasi su Vakarais. Apie tai mums pasakoja ir Baltarusijos opozicija, ir Vakarų žvalgyba. Jie tai sako be detalių, bet bendrai: „Tai ne mano kaltė, jis pats atėjo pas mane.“
Tačiau Baltarusijos teritorija ir Baltarusijos karinė infrastruktūra – aerodromai, aprūpinimo bazės, geležinkelių tinklas – buvo visiškai panaudoti prieš mus. Iš ten buvo leidžiamos raketos, skraidė aviacija, puolė kariai. Tai pagal apibrėžimą yra karinė agresija.
Tačiau mes sąmoningai nekėlėme šio klausimo, nes suprantame pačią Baltarusiją ir labai aiškiai skiriame Baltarusijos žmones ir Baltarusijos valdžios institucijas. Matėme, kad Baltarusijos žmonės tam nepritarė.
Dabar Baltarusijos teritorija naudojama labai mažai, praktiškai visai nenaudojama. Lėktuvai jau seniai neeksploatuojami, raketos praktiškai nešaudomos. Na, buvo keletas atsitiktinių raketų paleidimų.
Baltarusijos partizanai sugebėjo sugadinti geležinkelių tinklą. Šiems veiksmams juos raginau, todėl Baltarusijoje man buvo iškelta baudžiamoji byla dėl terorizmo. Tačiau, kaip matote, aš ne veltui paraginau tai padaryti. Jie iš tiesų ką reikia sugadino ir tuo labai apsunkino Rusijos karių gyvenimą. Lukašenka sugebėjo išsisukti. Ir nebereikia nerimauti dėl Baltarusijos teritorijos.
Prieš mėnesį Zelenskio biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas „Meduzai” sakė, kad karas atskleidė senosios saugumo sistemos, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko NATO, nesėkmę. Kartu matome, kad net Suomija ir Švedija jau planuoja pateikti paraiškas dėl narystės, ir aljansas pagaliau vėl įgavo savo egzistavimo tikslingumą – ir realų priešininką. Kaip, jūsų nuomone, šis karas paveiks NATO ateitį?
-Pirma, NATO vystosi stebėdama, kas vyksta Ukrainoje. Jie daug mažiau bijo baisiosios Rusijos kariuomenės.
Antra, jie matė, kokia yra Ukraina: jų ekspertai teigia, kad mes kariaujame daug geriau nei dauguma NATO šalių. Ir čia kyla klausimas, kas iš ko turėtų mokytis ir kas ką turėtų priimti.
Trečia, kad ir kaip žiūrėtume, tai vis tiek yra kolektyvinio saugumo sistema – Švedijai ir Suomijai joje būtų patogiau nei atskirai.
Anksčiau būdavo diskutuojama apie NATO tikslingumą, kai nėra priešininko, tačiau dabar priešininkas yra aiškus ir suprantamas, ir visi supranta, kad gali būti antras, o po kurio laiko ir trečias raundas. Kol Rusijoje yra beprotiškas režimas, galima tikėtis visko, o tai reiškia, kad NATO egzistavimas yra pateisinamas. Taigi, bet kokia diskusija NATO dabar bus grindžiama klausimu: „Ar norite, kad būtų taip, kaip Ukrainoje?” Tai reiškia, kad bus skiriami pinigai ir tęsiamas ginklavimasis. Tas pats bus ir Europoje. Tiesiog visa tai [diskusijos apie NATO tikslingumą] baigsis ištarus vieną žodį: „Buča”.
Kokios yra Ukrainos stojimo į ES perspektyvos? Kaip ją paveikė du karo mėnesiai?
-Padarėme didžiulį šuolį. Per pirmąsias penkias karo dienas peršokome 20 metų į priekį. Europiečiai mumyse pamatė senąją Europą, kurią jau buvo gerokai praradę. Kaip sakau, Europą su amžinosiomis vertybėmis. Jie žaidė socialiniais eksperimentais, naujovėmis ir viskuo kitu, ką gali sau leisti tik labai turtinga visuomenė: socializmas, kairumas, visi šie pokštai…
Visa tai gerai, tačiau susidūrus su itin autoritariniu, kraštutinės dešinės režimu, tokiu kaip putinistinis, parodė, kad centristinė politika, kurią demonstruoja Ukraina, tikriausiai yra patikimesnė, kalbant apie civilizacinės konfrontacijos galimybes.
Trečią invazijos dieną mums jau buvo pranešta, kad Europos Sąjunga ir Europos Parlamentas balsuos už Ukrainos priėmimą. Jie aiškiai pasakė: „Jūs esate mūsų. Dabar jūs įgyvendinate visas vertybes, kurios buvo Europos kultūros pagrindas.” Procesas pradėjo vykti labai greitai.
O tada Rusija pradėjo dirbti atskirai su įvairiomis šalimis, kuriose buvo baisi netvarka, ir mes iš karto pamatėme sulėtėjimą: per Prancūzijos, Vokietijos, Serbijos, Vengrijos – ir iš dalies Italijos – poziciją. Ir šis sulėtėjimas įsibėgėjo: „Palaukite. Taip, pagreitinta procedūra, bet ne dabar. Grįžkite po kelių mėnesių ar savaičių ir t. t.”
Viskas vyko lėtai. Tai buvo aiškiai matoma, kol neįvyko Buča ir Irpenė. Tuomet viskas vėl atsigavo, o visos „mes nesutiksime” stiliaus kalbos dabar labai griežtai slopinamos pačioje ES tiek parlamento narių, tiek žmonių. Per tris ar keturias dienas po Bučos padėtis radikaliai pasikeitė. Dabar Europos pareigūnai teigia, kad 2024 m. sausio 1 d. yra įmanomas oficialus stojimas į Europos Sąjungą.
Tačiau yra saugumo, karo klausimų.
-ES ir NATO yra daug šalių, kuriose vyko karai ar pasienio konfliktai. Artimiausias pavyzdys – Graikija ir Turkija. Tai dvi NATO valstybės, kurios kariavo tarpusavyje, tačiau tai nesutrukdė joms įstoti į NATO. Taip pat yra ir ES. Jie tarpusavyje turi daug pretenzijų. Daug. Jos turi daug ginčų dėl sienų, teritorinių ir bet kokių kitų ginčų, ir visos jos stoja į ES.
Taigi, kai su jumis kalbėsimės 2024 m., Ukraina jau bus Europos Sąjungos narė?
– Bent jau toks yra planas. Nežinau. Aš asmeniškai esu laimingas toks, koks esu. Ukrainiečiai pasaulyje sutinkami kaip dievai, nusileidę į Žemę, todėl net ir būdamas Ukrainos pilietis jaučiuosi gerai. Ir būdamas populiarus jaučiuosi gerai.
Daugeliui tapote Ukrainos pasipriešinimo simboliu. Esate vadinamas „pagrindiniu šio karo simpatuku“. Kaip manote, kas lėmė tokį jūsų populiarumą?
-Veiksnių derinys. Tai, kas visada buvo laikoma mano silpnybe, – man sakė, kad švaistau savo gyvenimą, – pasirodė esanti mano stiprybė. Aš esu kariškis. Taip pat esu aktorius – 17 metų vaidinu teatre ir kine. Taip pat daug metų studijavau psichologiją, filosofiją ir teologiją. Turiu savo filosofijos ir psichologijos mokyklą, kuri yra populiari.
Taip pat padėjo gebėjimas stovėti prieš kamerą. Tačiau svarbiausia yra sukauptų įgūdžių visuma. Vėl vyksta karas. Kas gali viską paaiškinti? Nedaug yra žmonių, galinčių namų šeimininkėms paaiškinti sudėtingus karinius klausimus. Taip pat yra psichologinis užsigrūdinimas, leidžiantis ramiai ištverti sunkiausias akimirkas.
Tačiau pagrindinė paslaptis labai paprasta. Niekada nesistengiau būti niekuo kitu, tik savimi. Politikoje, mene, psichologijoje ir kariuomenėje yra daug amatininkų. Amatininkai yra tie, kurie nori kažkuo būti. Jie yra nenatūralūs. O žvaigždės yra žmonės, kurie natūraliai jaučiasi toje aplinkoje ir rezonuoja. Štai ir viskas.
Ką jūsų žmona mano apie jūsų populiarumą?
-Ji labai organiškai į viską žiūri. Ji yra toks pat žmogus kaip aš: psichologiškai ir visaip kitaip. Vėlgi, kada žmona pradeda nerimauti? Ne tada, kai vyras yra užpuolamas, bet kai jis pradeda ką nors pulti. O vyras tikrai nieko neatakuoja, nes aš labai myliu savo žmoną ir ji man yra visata, man niekas kitas nereikalingas. Esu užsiprenumeravęs vieną asmenį instagrame. Ten turiu 1,4 milijono sekėjų, įskaitant didžiausias Ukrainos gražuoles. Tuo tarpu aš esu užsiprenumeravęs tik savo žmoną.
Kaip pasikeitė jūsų asmeninis gyvenimas po vasario 24 d.?
-Aš visai nustojau miegoti. Esu miegalius, mėgstu drybsoti lovoje. Per parą miegu maždaug tris valandas.
Bet aš jaučiuosi savo stichijoje, suprantate? Paprastai žmogus gyvena už dirbtinai padidinto saugumo slenksčio, o mūsų pasąmonė sukurta kovoti su laukiniais žvėrimis, kaip tai darė mūsų protėviai. Iš čia kyla daug šiuolaikinio žmogaus problemų, nes pasąmonė negauna tinkamo krūvio. Reikia išbandymų, emocinių pakilimų ir nuosmukių, pastangų ir t. t., tik tada žmogus jaučiasi normaliai. Tai tas pats, kas priversti „Formulės-1″ automobilį vežioti šiukšles.
Yra žmonių, kurių pasąmonė sukurta taip, kad iš esmės jie patiria tik rimtus iššūkius. Tik tuomet jie jaučiasi savo vietoje. Toks aš esu žmogus. Paprastai taikos metu man būna siaubingai nuobodu. Karo metu, priešingai, suprantu atsakomybės laipsnį. Pagaliau esu savo stichijoje ir jaučiuosi savo vietoje.
Įprastame gyvenime galėčiau iškraipyti informaciją, bet čia sakau visą tiesą nuo pradžios iki galo. Be to, tai yra Ukrainos prezidento [Volodymyro Zelenskio] ir mano asmeninė politika – jos sutapo. Taip jau yra. Daugelis žmonių mano, kad pataikauju žmonėms, ir mane kritikuoja.
Oponentai, pikti liežuviai, sako: „Tas Arestovičius užliūliuoja”. Bet aš visada sakau, taip, kaip yra. Net ir mirštančiam žmogui sakau: „Tu miršti, brangusis, todėl pažvelk man į akis ir numirk sąmoningai”..
Kai sakau, kad laimėsime, tai ne todėl, kad noriu nuraminti, o todėl, kad taip ir bus. Ir sakau tai kaip dalį tiesos, o ne kaip raminančią mantrą. Tokia mano paslaptis.
Vis dėlto ar galima sakyti, kad jūsų laidos visų pirma skirtos palaikyti ukrainiečių moralę, o ne informuoti?
-Būtent informuoti, o kovos dvasia savaime išlieka, kai žmonės išgirsta tiesą – net ir nemalonią, bet tiesą. Negalima meluoti žmonėms. Būtina sakyti tiesą tokią, kokia ji yra.
Dėl jūsų minėto avantiūrizmo. Norėčiau paklausti apie 2000-uosius, kai aktyviai bendravote su Ukrainos dešiniosios radikalios partijos „Bratstvo” lyderiu Dmitrijumi Korčinskiu, o vėliau tapote jo pavaduotoju. Jūs vykote į Maskvą, į vieno iš „rusiško pasaulio” ideologų, [filosofo] Aleksandro Dugino „Eurazijos judėjimo” konferenciją. Ar galite papasakoti apie tą savo gyvenimo laikotarpį? Koks jis buvo?
-Pasakysiu jums vieną sakinį. Visą šį laiką buvau aktyvus Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pareigūnas, taip pat ir tada, kai susipažinau su Duginu. Ar viskas aišku?
Taigi atlikote užduotis?
-Oi.
Suprantu. Tačiau įdomu, kaip dabar apibūdintumėte Dugino ir Korčinskio idėjas?
– Labai gerai pažįstu Duginą. Aš labai gerai pažįstu Korčinskį, nes studijavau Maskvos psichologijos mokykloje pas Avesalomą Podvodną, dar žinomą kaip Aleksandras Kamenskis.
Jis – filosofas, astrologas, ezoterikas, didis žmogus. Labai rimtas žmogaus asmenybės teoretikas, kuris sugebėjo pateikti vientisą ir gilų asmenybės modelį. Naudojausi jo pagrindinėmis idėjomis, kol sukūriau savo sistemą. Aš to mokau, bet ne tai svarbiausia. Esmė ta, kad jis išmokė mane dirbti.
Taigi su Duginu ir Korčinskiu susipažinote per Podvodną?
-Ne. Jis neleido jiems prie manęs prieiti. Tačiau tai buvo vidinis Maskvos filosofų ir ezoterikų ratas. Grubiai tariant, vienas sodas, skirtingi sklypai.
Kada turėjote laiko studijuoti Avesalomo Podvodno autorinėje psichologijos mokykloje, jei tuo pat metu tarnavote žvalgyboje ir vaidinote muilo operose?
– Arba žinote, kaip ką nors daryti, arba ne. Esu gudrus. Dariau viską, kad galėčiau išvykti į Rusiją studijuoti ir kartu vykdyti kovines užduotis. Manau, kad viskas pavyko labai gerai.
Ar galite patikslinti chronologiją? Tarnybą pradėjote 1994 m?
-1992 m. baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą. Kijeve buvo Pietų jūrų biologijos institutas, o aš labai norėjau plaukti tais laivais. Tada… žlugo SSRS, įstojau į universitetą, keletą mėnesių studijavau ir supratau, kad tai ne man, nes neturi ateities.
1993 m. prisijungiau prie Kijevo improvizacijos teatro „Juodasis kvadratas” ir pirmą kartą gyvenime susidomėjau psichologija. Nes ko reikia improvizacijai? Tekstas gimsta tą pačią akimirką, kai jį atliekate. Žmonės ploja rankomis, o jūs turite komponuoti, groti tuo pačiu metu ir pan. Tai labai jaudina, tačiau man trūko supratimo apie žmonių elgesio motyvus.
Baigiau universitetą ir užsirašiau į kariuomenę, kad įgyčiau gyvenimiškos patirties. Įstojau į Odesos kariuomenės institutą ir ten praleidau dvejus metus. Norėjau mesti darbą ir grįžti į teatrą, bet mane jau buvo užvaldžiusi karinė romantika. 1998 m. baigiau studijas, išvykau į Kijevo kariuomenės institutą kaip kursantas, o 1999 m. sausio mėn. buvau priimtas į Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiąją žvalgybos valdybą. Ten tarnavau iki 2005 m.
Buvau teatre ir karo mokykloje. Žvalgas turi būti toks, kad jis turi visur patekti, su visais derėtis, kur nors išgerti su benamiais ir net pasikalbėti su ministru pirmininku ir jį sužavėti. Tai aš moku daryti. (…) Podvodnas pažinojo visus Maskvos tradicionalistus – jie visi asmeniškai pažinojo vieni kitus, todėl aš labai gerai pažįstu daug žmonių: Heidarą Džemalį, Duginą, visą Surkovo grupę ir Mamlejevo ratą. Visi 300 žmonių Maskvoje, kurie dalyvauja šiame procese ir aplink jį.
Visa ši metodologija įsiskverbė į šiuolaikinės Rusijos valdantįjį režimą. Duginas sugebėjo jiems primesti savo logiką ir pasaulio vaizdą. Pats ten ne dalyvavau, bet buvau arti – atitinkamai, buvau naudingas savo šaliai.
Antra, man tai buvo labai įdomu žmogiškuoju požiūriu. Labai gerai juos pažinojau. Kodėl rusai klysta? Jie visą laiką klysta aiškindami mūsų [Ukrainos] veiksmus, nes visiškai nejaučia dvasios. Jie mums perduoda rusų archetipus ir nuolat daro klaidų. Nors jie turi visą informaciją apie mus.
Aš, priešingai, puikiai žinau, ką jie padarys. Todėl galiu tiksliai prognozuoti jų veiksmus. Pažįstu jų dvasią. Daug metų su jais dirbau, todėl puikiai žinau, kaip jie elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Pasirodo, visa ši psichologija, teatras ir visa kita buvo ne be priežasties.
Taigi ten buvote tik darbo reikalais, ar klystu?
-Kodėl? Derinau pareigą su malonumu.
