Mes irgi esame siunčiami. Mūsų darbovietės, gyvenamieji rajonai, mūsų šeimos, bičiuliai – tai „miestai ir vietos“, kur trokšta įžengti Kristus. Tačiau iš pradžių jis ten kviečia eiti mus, kad paruoštume jam kelią. Mergelės Marijos, kuri pati pirmoji buvo siųsta į pasaulį skelbti Kristaus, pavyzdys.
Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums čia pat Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ‘Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!’ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums. Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki pragaro! Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“. Septyniasdešimt du pasiųstieji sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. (Lk 10, 1–20)
Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje Jėzus išplečia savo misiją: skiria ją ne tik Dvylikai, bet siunčia pirma savęs 72 mokinius paruošti kelio. Tai lemiama akimirka: misija nebėra skirta atlikti tik apaštalams – ji išplečiama kur kas didesniam sekėjų būriui. Šio įvykio prasmė aiški: kiekvienas mokinys yra misionierius, siunčiamas į konkrečią pasaulio vietą skelbti Kristaus.
Mums, šiandienos krikščionims, dirbantiems biuruose, ligoninėse ar mokyklose, vadovaujantiems įmonėms, auginantiems vaikus ar slaugantiems senolius, ši ištrauka kalba apie mūsų krikšto pašaukimą. Mes irgi esame siunčiami. Mūsų darbovietės, gyvenamieji rajonai, mūsų šeimos, bičiuliai – tai „miestai ir vietos“, į kuriuos trokšta įžengti Kristus. Tačiau iš pradžių jis ten kviečia eiti mus, kad paruoštume jam kelią.
Jėzaus duodami nurodymai skirti ne tik dvasinio luomo ar pašvęstojo gyvenimo „profesionalams“, bet visiems krikščionims. Tai nurodymai, atskleidžiantys, koks turi būti krikščioniškas liudijimas bet kuriame kontekste: reikia keliauti lengvai, skleisti ramybę, gydyti sužeistuosius, skelbti Dievo karalystės artumą kasdieniuose gyvenimo įvykiuose.
Kultūrinė mūsų aplinka dažnai siekia išstumti tikėjimą į privačių įsitikinimų ir sekmadienio šventimų lauką. Tačiau Evangelijos pagal Luką 10 skyriuje reikalaujama visą mūsų gyvenimą laikyti misionieriavimu. Toliau pateikiami trys apmąstymai atskleidžia, kaip Jėzaus siųstieji mokiniai turėtų gyventi ir veikti savo kasdienybėje.
Keliauti lengvai: išsilaisvinti nuo poreikio viską kontroliuoti, nuo įsitikinimo, kad viską privalau daryti tik savo jėgomis
„Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo.“ Jėzus siunčia savo mokinius – pažeidžiamus, visiškai priklausomus nuo Dievo ir nuo kitų žmonių svetingumo. Šis nurodymas meta iššūkį pagrindinėms šiuolaikinio gyvenimo nuostatoms: kad saugumas kyla iš kaupimo ir turėjimo, kad žmogaus vertę lemia tai, kiek jis pats sau pakankamas, kad turime visuomet ir viską kontroliuoti.
Krikščionims, kasdien susiduriantiems su kasdienio gyvenimo iššūkiais – karjeros, šeiminių įsipareigojimų, finansinio spaudimo – šis raginimas siekti evangelinio neturto toli gražu nereiškia, kad prašoma atsisakyti protingo planavimo, atsakingo dalykų valdymo. Veikiau jis iškelia gilesnį dvasinio pobūdžio klausimą: kuo mes iš tikrųjų pasikliaujame?
Gyvename kultūroje, kuri mus moko remtis savo gebėjimais suvaldyti bet kokius nenumatytus atvejus. Todėl kaupiame sertifikatus, diplomus, kontaktus – ir taip siekiame didinti savo galią. O sykiu išsenkame, bandydami išsaugoti iliuziją, kad esame patys sau pakankami.
Jėzaus nurodymas išlaisvina mus nuo šios naštos. Keliauti lengvai – tai pripažinti, kad esame priklausomi nuo Dievo Apvaizdos, nuo tikinčiųjų bendruomenės, nuo Dievo malonės, kurios patiems sau susikurti neįmanoma. Tai reiškia pripažinti, jog tuomet, kai nerandame atsakymų, kai mums būtina pagalba, kai mūsų kruopščiai parengti planai žlunga, turime pasikliauti Dievu – kad jis mums parodys kitą kelią.
Praktiniame gyvenime tai reiškia štai ką: pripažinti, kad nesame tobuli, ir siekis išsaugoti tobulą įvaizdį paverčia mus vergais; būti sąžiningiems su vaikais dėl savo patiriamų sunkumų; rinktis paprastumą, o ne kaupimą; buvimą, o ne perdėtą darbavimąsi; pasitikėjimą, o ne nerimavimą.
Nesame pašaukti būti tokiais krikščionimis, kurie, regis, yra išsprendę visas savo problemas. Esame pašaukti atrasti, kad sklidinai mus pripildyti tegali Kristus ir jo malonė, o priklausomybė nuo Dievo – tai pati tikriausia laisvė.
Pirmiausia – ramybė: kaip gyventi suskilusiame, nedarniame pasaulyje
„Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia sakykite: ‘Ramybė šiems namams!’“ Prieš pradedant bet kokią veiklą ar darbą pirmiausia tebūnie ramybė. Gyvename fragmentuotus gyvenimus: tūkstantis reikalų vienu metu, apie viena kalbame, apie kita tuo pat metu galvojame… Jėzus mus siunčia nešti ramybės. Tačiau dėmesio: tai ne paviršutiniška ramybė, kylanti iš iliuzijos, kad viską kontroliuojame, bet tikroji, gilioji ramybė, kuri ateina iš žinojimo, jog Dievas net sumaištyje mus palaiko. Ši ramybė – tai liudijimas, priešingas dabartinės masinės kultūros srovei. Štai kolegos yra apimti streso, o mes – ramūs ir tvirti ne dėl to, kad neigtume tikrovę, bet dėl pasitikėjimo. Ar, pavyzdžiui, kaimynai apimti nerimo, o mes į tą patį dalyką žvelgiame giedrai – ne dėl naivumo, o dėl vilties.
Prisiminkite įvairius savo „namus“: tikruosius – savo būstą, darbovietę, sporto klubą, vaiko mokyklą ir kt. Nešti ramybę galėtų reikšti: neapkalbinėti darbe kolegų – pagarbiai apie visus atsiliepti; kurti aplink save jaukią atmosferą, kurioje žmonės jaustųsi laisvi ir kur būtų vietos tylai; išklausyti kitą ir jo neteisti.
Ši ramybė tampa ypač galinga ir reikšminga tiems, kurie patiria sunkumų. Kiek žmonių kenčia nematomas kančias, kovoja su ligomis, jaučia nerimą dėl finansinių nepriteklių, patiria tarpusavio santykių krizes ar egzistencinę neviltį. Dažnai jiems nereikia jūsų sprendimų – jiems tiesiog reikia žmogaus, kuris galėtų būtų šalia jų skausmo valandą, kuris išsigandęs nepasitrauktų, tokio, kuris spinduliuotų ramybę, rodančią, kad sumaištyje vis dėlto esama pagrindo po kojomis.
Mūsų, krikščionių, liudijimas pirmiausia susijęs su giliąja mūsų tapatybe: esame ramybę atradę žmonės, o pasaulis šios ramybės negali nei duoti, nei jos atimti.
Gydymas ir skelbimas: padaryti Dievo karalystę matomą
„Gydykite ligonius ir skelbkite jiems: ‘Prisiartino Dievo Karalystė’“. Žodis ir veiksmas neatsiejami. Tai reiškia atpažinti aplink mus esančius sužeistus žmones ir empatiškai reaguoti į juos konkrečiais veiksmais. Atpažinti juos kamuojantį tuštumos pojūtį, beprasmybės jausmą, negailestingos konkurencijos nuovargį, poreikį liežuvauti; dovanoti jiems kitokį buvimą šalia – kai žmogus nuoširdžiai išklausomas ir neteisiamas. Būti šalia atstumtųjų, neįgaliųjų, senolių, džiuginti juos mažais paprastais veiksmais, kurie palieka pėdsaką kenčiančioje širdyje. Dievo karalystė prisiartino, jeigu žmonės gali tarti: „Čia patyriau kai ką nauja ir gera. Buvau priimtas, įvertintas, atgavau jėgas“.
Taip augo ankstyvoji Bažnyčia – ne per iškalbingus pamokslus, o per bendruomenes, kurios stipriai skyrėsi nuo įprastinių to metu, todėl žmonės klausinėjo: „Ką jūs turite tokio, ko neturime mes? Kodėl taip mylite? Iš kur kyla ši jūsų viltis?“
Taip mūsų gyvenimai tampa liudijimu. Ir kai žmonės klausia, iš kur kyla mūsų viltis, esame pasirengę įvardinti šaltinį: „Jums prisiartino Dievo karalystė. Meilė, kurią patyrėte, kyla ne tik iš mūsų; ji kyla iš Kristaus, kuris visa daro nauja ir kuris jus kviečia į šią naują tikrovę“.
Jeigu mumyse gyvena Dievas, kaip kad Mergelėje Marijoje, jaučiamės pašaukti ir siunčiami
Jau pačioje savo Evangelijos pradžioje Lukas mums atskleidžia, kaip elgiasi tikras Jėzaus mokinys, pateikdamas Marijos pavyzdį: ji „susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39). Tik keli žodžiai, tačiau kupini giliausios prasmės. Šiuose ryžtinguose veiksmuose galime įžvelgti ir pajusti Dievo apgyvendintą širdį. Marija ne šiaip tiesiog iškeliauja: jos išvykimas – tai sutelkto gyvenimo atsakas, tai sielos, kuri išmoko įsiklausyti bei atpažinti, atsakas. Marija, patyrusi Viešpaties Apreiškimą, nesustoja vien tam, kad apmąstytų, kas jai ką tik nutiko. Moteris neužsiveria išskirtiniuose savo potyriuose ir nepasilaiko jų tik sau. Atvirkščiai, ji leidžiasi keičiama ir vadovaujama Dievo Žodžio. Todėl žengia žingsnį kito žmogaus link.
Marijos judesys yra dvasinis: ji priėmė Žodį, ir dabar būtent Žodis, gyvenantis joje, nukreipia ją į artimą. Tas, kuris myli dėl to, jog jaučiasi mylimas Dievo, pamiršta save ir atsiduoda artimo tarnystei. Marija mus moko, kad širdies atvirumas ir nuolankumas – ne „papildoma“ dorybė, o būdas, kuriuo Dievo meilė įgauna pavidalą tikinčiojo gyvenime.
Atvirumas: išsilaisvinti iš siauros mąstysenos
Jeigu mumyse gyvena Dievas, kaip kad Marijoje, kaip kad 72 mokiniuose, suvokiame save kaip pašauktus ir siunčiamus atlikti misiją. Mokinių veikla priešinga tokiai gyvenimo vizijai, kai remiasi užsisklendusiu, nenorinčiu atsiduoti „aš“. Kai nusprendžiame stebėti pasaulį tik iš savo varpinės, rizikuojame prieiti prie išvados, kad mūsų nuomonė – absoliuti tiesa. Tai amžina pagunda: susiaurinti tikrovę tik į tai, ką patys esame matę, išmatavę, suplanavę. Mūsų mąstysena ir požiūris tuomet tampa vieninteliu ir išskirtiniu matu.
72 mokiniai ir Marija mums rodo, jog širdies atvirumas visų pirmiausia yra išsivadavimas iš savo egocentrizmo. Kai liekame užsisklendę, užuot leidęsi vedami meilės, prarandame tą širdies judesį, per kurį Dievas mus artina prie kito žmogaus.
Tikrasis širdies atvirumas ir nuolankumas nėra žmogaus sprendimas. Pirmiausia tai malonė, kurios dera melsti, priimti, ją saugoti ir kasdien puoselėti. Neįmanoma visavertiškai, laisvai ir džiugiai priartėti prie kito žmogaus, jei neleidžiame savo širdyje gyventi Dievui. Tik Viešpats savo veikimu padaro mus atvirus, plačiai atveria mūsų akis ir padeda suvokti tai, kas pranoksta siaurą ir varganą žmogiškąją mūsų logiką.
Mūsų kultūroje esama subtilios rėmimosi savimi rizikos: kyla pavojus patikėti, jog asmeninė tapatybė yra kuriama žvelgiant į save tarsi vis labiau mažėjančiame veidrodyje. Evangelistas Lukas (kaip ir kiti Evangelijų autoriai) mums rodo kitokį požiūrį į gyvenimą: mokinys visą savo gyvenimą perorientuoja remdamasis Žodžiu savo širdyje ir pagal savo sutiktų žmonių poreikius. Dėl šio pasirinkimo artimo poreikiai tampa pašaukimu, kylančiu iš santykio su Dievu.
Todėl Marija skubiai išsirengia pas žmogų, kuriam reikia pagalbos. Tikrojo atvirumo ir nuolankumo šaknys – tai drąsa suabejoti savimi, atsižadėti savęs, net tuomet, kai tai atrodo lyg pralaimėjimas. Tai nėra demonstratyvus dosnumas, o vidinė laisvė, kylanti iš atradimo, kad galiu būti savimi pačiu tik visiškai dovanodamas save kitiems. Atvira ir nuolanki širdis – ne „laimėtas prizas“, o atsidavimas Tėvo valiai.
Mokinių kelionė į pasaulį, kuriam jie skelbia Dievo karalystę – ne paprasto gerumo gestas, o paties Dievo misija, įgaunanti kelio pas kitą žmogų pavidalą. Tai misija, kuri yra Sūnaus atėjimo į Žemę vaisius. Nes kai Jėzus tikrai tampa mūsų gyvenimo dalimi, visa, kas esame ir ką darome, kyla iš šio vienintelio šaltinio. Misija ištrykšta iš asmeninio susitikimo su Kristumi.
Ši misija reikalauja atsispirti subtiliai, bet nuolat tykančiai pagundai: norui pamatyti, kokių rezultatų duoda mūsų pasirinkimai. Mokiniai ir Marija rodo mums Dievo sklidinai pripildytos širdies, neieškančios žmogiškojo saugumo ar žmogiškosios atramos, sprendimą. Nes misijos ir jos sėkmės matas slypi gyvame santykyje su Žodžiu.
Pabaigos žodis
Dievo Žodis yra sėkla, tikėjimas yra jį priimančios įsčios, o artimo meilė yra gimstantis vaisius. Marija – tai moteris, kuri pilnatviškai patyrė šią dinamiką: ji nuolankiai priima Žodį, su tikėjimu skubiai išsiruošia ir iškeliauja, su meile save dovanoja. Jos skubus ėjimas liudija tą artimo meilę, kuri plaukia iš laisvos ir išlaisvinančios širdies, apšviestos tikėjimą palaikančio Žodžio. Tie 72 mokiniai išplečia misijos ir savęs dovanojimo horizontą: visas pasaulis yra laukas, į kurį esame siunčiami darbuotis.
Atvira ir nuolanki širdis – tai ne sentimentalumas, kai saldžiai šypsomasi ir beriami švelnūs žodeliai. Tai tokia širdis, kuri geba išbūti įtampą tarp gauto ir priimto apreiškimo bei laukiančio brolio ir sesės; tarp vidinės malonės ir kelio, kurį reikia įveikti; tarp Dievo slėpinio ir konkretaus žmogiškojo poreikio.
Evangelija mus moko, jog nereikia laukti, kol viską suprasime, kad išsiruoštume į kelią. Geros kelionės!
