Kalba, pasakyta Didžiosios kovos partizanų parke šventinant stogastulpį Dievo tarnui arkivyskupui Julijonui Steponavičiui 2021 – 07 – 17.
“Kur šauki, mus Viešpatie, kur mes turime eiti? Tiek kelių, vieškelių, takelių, kur, o kur mano kelias? Tavo žvilgsnį mano jėgos, Tavo širdy mano džiaugsmas – Mano vieškelis pas Tave, o Viešpatie meilingas” (A. Dirsytė).
Panašius žodžius, ko gero, kartojo dešimtmečio Julijono širdis, kai 1921 metais tėčio vadeliojamas vežimas kirto Vilniaus ribą. Tuomet jam atsivėrę ne tik Vytauto Didžiojo gimnazijos durys, tačiau pasitiko platūs gyvenimo horizontai bei iššūkiai. Be abejo, užgrūdinę Julijoną, išmokę eiti tik tiesiai ir Tiesą laikyti didžiausiu įstatymu. Jam Julijonas liko ištikimas visą gyvenimą. Ne kartą, rodos, taręsis vien tik su „mediniu Dievu“ ir tik taip išlikęs tikrai nepalaužiamu, Julijonas Steponavičius ir šiandien mus moko „nelinguoti lyg nendrėms ir nesukti lizdų bet kur ir bet kaip“.
Iš kur ta šios asmenybės didybė ir herojiškumas? Svarstydamas apie tai, su Jumis noriu pasidalinti tik viena nuotrupa, išlikusia iš vaikystės. 1989 metų vasaris. Vilniaus arkikatedra. Minios žmonių. Nors visa tai stebiu kartu su tėveliais per televizorių, jaučiu kažką didingo, vaiko protu nesuvokiamo, be galo subtilaus ir švento. Netrukus didinga procesija įžengia į ką tik gražintą arkikatedrą. Nežinau, gal šioje vietoje tiktų žodis „formaliai“ gražintą, kadangi tikintiesiems ji visada išliko katedra. Ne muziejus, ne gamykla. Tačiau šventovė. Ir kaip simboliška, kai į šventovę įžengęs, vyskupas tiesiog parpuola priešais altorių. Šis parpuolimas man yra iškalbingiausias. Juo tiesiog ir norisi pasidalinti su Jumis visais. O gal ir priminti. Arkivyskupo, šiandien jau Dievo tarno laikysena – bekompromisė laikysena. Tokia, kokia ir turi būti už savo kaimenę pasirengusio gyvybę aukoti, Ganytojo laikysena.
Arkivyskupo, šiandien jau Dievo tarno laikysena – bekompromisė laikysena. Tokia, kokia ir turi būti už savo kaimenę pasirengusio gyvybę aukoti, Ganytojo laikysena.
Ėjęs ten, kur Dievo valia veda, ilgus metus skelbęs Žodį ne iš katedros, bet iš provincijos bažnytėlės, tapęs tautos autoritetu. Tiesiog priešakyje, su savimi neturėdamas valdžios malonės, bet turėdamas kur kas daugiau – patį Kristų.
Šiandieną būtent toks Julijonas Steponavičius ne tik išlieka man prieš akis, kaip Atgimimo didybės priminimas, bet jis išlieka ir kaip mokytojas. Parpulti prieš Viešpatį. Maldauti atleidimo. Visiems. Ir jei bandyčiau įsivaizduoti Julijoną Steponavičių, manau, kad jis ir šiandien būtų toks pat – parpuolęs. Tyliai, visa savo egzistencija prašantis atleidimo. Šįkart gal ne vien už fizinės šventovės išpurvinimą. Daug daugiau už pigų vertybių pardavimą, už tikrovę, sizifiškai statomą ant smėlio. Netgi žinant, kad sugrius, tačiau vis tiek statomą, nes visi taip daro, nes tampa mada labiau bijoti Briuselio, nei Dievo.
Man ta trumpa vaikystės nuotrupa – kryptis, kurios neturiu pamiršti nei aš, nei mano tauta. Išmokti parpulti ir sugrįžti. Išmokti budėti ir skaityti ne mados, bet laiko ženklus. O ir pats Julijonas buvo ne kas kita, kaip laiko ženklas Lietuvai. Tik ar jį perskaitėme, supratome? Galbūt vertėtų iš naujo skaityti būtent jį, tapusį vilties tiltu visiems. Gimęs vos tik subyrėjus carinei valdžiai, į dangiškojo Tėvo namus iškeliavęs jau prašvitus Nepriklausomybės rytmečiui, jis šiandien gali mums ne tik pasakyti, bet ir parodyti, kas yra ir kaip atrodo tikroji laisvė.
Tik ar pamiršę parpulti ne prieš lygias teises, o prieš Viešpatį, visa tai suprasime? Nenoriu veltis į atsakymų, galimybių ar kompromisų paieškas. Šiandien noriu tik melsti, kad mano tauta išmoktų atsiklaupti. Ne vergiškai. Tačiau žmogiškai ir didingai, pradėdama naują rytojų, stovėdama tikro, todėl kaskart naujo, vieškelio kryžkelėje. O kaip būtų gera, kad išmoktume tą kelių minučių tylos ir jaudulio pamoką, kurią mums pateikė arkivyskupas Julijonas Steponavičius, Vilniaus arkikatedros atšventinimo dieną, parpuolęs priešais altorių ir meldęs budėjimo malonės visiems.
