Artėjančios Kalėdos Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijoje bus džiaugsmingos. Vykdydamas Bažnyčios įstatymą lankyti parapijiečių šeimas, klebonas kanauninkas Viktoras Ačas su jomis bendrauja, diskutuoja. „Žmonės ieško šioje šventėje prasmės, bažnyčioje – bendruomenės pajautimo. Linkiu, kad išgirstų Dievo žinią, jog žmogus toks pat vertingas, kaip ir Jis, kad atsirastų aukšta savivertė – atspirties taškas į kokybišką gyvenimą“, – kalbėjo kunigas.
Sentimentus kelianti tradicija
Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. V. Ačas lapkričio viduryje pradėjo kalėdojimą. „Sena katalikų Bažnyčios tradicija lankyti žmones, – dėstė kunigas. – Kalėdojimas – vienas iš Bažnyčios įstatymų lankyti šeimas. Aš pagal galimybes išpildau įstatymą. Žmonės džiaugiasi aplankymu, palaiminimu, malda.“
Kan. V. Ačas kalbėjo, jog Lietuvoje šeimų lankymas tradiciškai vyksta prieš Kalėdas, o kitose katalikiškose šalyse – pavasarį, kaip antai, Italijoje – prieš Velykas. Bet ir Lietuvoje kai kurie kunigai renkasi parapijiečius lankyti vasarą. Pasak jo, vyresnės kartos žmonėms kalėdojimas kelia sentimentų. Jie prisimena, kai kadaise žiemą kalėdojantis kunigas su palyda atvykdavo į roges pakinkytais papuoštais arkliais.
„Priekulės parapijoje gyventojai susirinkę iš visos Lietuvos, bet jie prisimena savo regiono tradicijas, kurios yra panašios. Ir čia ją priima, – kalbėjo kunigas. – Neblogai pažįstu savo parapiją, kurioje yra daugiau nei 50 kaimų, ir ji išsidėsčiusi ne vien Priekulės seniūnijoje, bet jungia kai kuriuos Dovilų seniūnijos, uostamiesčio pakraščius. Parapijos teritorijoje gyvena daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Išvaikščiojau ne tik Dituvos sodininkų bendriją, aplinkinius kaimus – nuo durų prie durų ėjau, bet ne visus gyventojus namuose radau.“
Pasak kunigo, čia gyvena apie 6 tūkst. katalikų Bažnyčiai priklausančių žmonių, didelė yra stačiatikių bendruomenė, sutiko musulmonų, be to, įvairiems krikščioniškiems judėjimams priklausančių gyventojų.
Ugdo empatiją
Priekulės parapija kan. V. Ačui – pirmoji klebono tarnystės parapija. Iki tol dirbęs Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijoje, beveik prieš dešimtmetį čia atėjo su žiniomis, įgūdžiais, tačiau be praktinės patirties. „Atėjau su savo bažnytiniu požiūriu ir pradėjau lipdyti tikinčiųjų bendruomenę. Nuo mažo branduolio pradėjau, atsirasdavo naujų narių, kai kas pasitraukė, bet judame pirmyn – matau perspektyvą, – džiaugėsi kunigas Viktoras. – Parapija pamažu tapo traukos centru, kur žmonės renkasi, atranda vieni kitus. Kalėdodamas tai jaučiu.“
Gruodžio pradžioje jis buvo aplankęs apie šimtą šeimų – susitiko su beveik tūkstančiu žmonių.
Su vienais bendravo ilgiau, su kitais persimetė keliais ar keliolika sakinių, bet žmonės spėjo kunigui pasakyti svarbius dalykus ar apie juos paklausti.
Klebonas prisipažino, jog tai puiki galimybė įvertinti parapijos realybę. „Kalėdojimas – parapijiečių pažinimas iš arti, – patikino jis. – Bažnyčioje matai iš toli, bet, pabuvęs kartu namuose, supranti, kodėl jam sunku ateiti melstis. Atsiranda atjauta. Turi priimti tokius, kokie yra, ir su jais pamažu keliauti tikėjimo kelionėje. Kalėdojimas ypač ugdo empatiją. Supranti, kokie žmonės geri, juose daug geros dvasios, gražaus pajautimo.“
Pastaruoju metu savanoriai susitaria su parapijiečiais, kada lauks kunigo Viktoro apsilankymo. „Mes bendraujame, diskutuojame. Radau gražių, tikinčių, gėrio ieškančių žmonių. Jie gyvena neblogai, dvasingi, apsišvietę“, – atskleidė kan. V. Ačas. Jis džiaugėsi parapijiečių pozityvumu, šviesiu žvilgsniu į pasaulį, nors kartais šie ir užsimena apie karo židinius įvairiose pasaulio vietose. Visgi, pasak kunigo, nebėra milžiniškos įtampos, kuri tvyrojo pandemijos laikotarpiu.
Jaunos šeimos neabejingos
„Žmonėse yra troškimas gėrio, pozityvių, šviesių dalykų. Jie supranta, kad reikia eiti šviesos link, o susidūrę su blogiu jį išgyvena, bet vis tiek veržiasi į šviesą nesustabdomai. Jie džiaugiasi tuo, kas gražaus vyksta parapijoje“, – pastebėjo kan. V. Ačas.
Klebonui džiugu, jog kalėdojimo grožį atranda jaunos šeimos. Jos nori, kad kunigas atvyktų, palaimintų namus, pasidžiaugtų jų pasiekimais, gražiais pokyčiais. Kai kurios laukia pasiruošusios: vaikai nupiešę paveikslų nori padaryti įspūdį. „Džiaugiuosi, kad jaunoji karta perima tradicijas. Šiame krašte kalėdojimo tradicija bus ilgai gyva“, – neabejoja kunigas V. Ačas.
Tai, kad ji negęsta, kad parapijiečiai laukia kalėdojančio kunigo, jis ypač pajuto šiemet. „Žmonės su jaučiamu priekaištu klausinėja, kodėl neateinu. Jie suvokia kunigo apsilankymo prasmę“, – įsitikinęs kanauninkas. Gruodis – intensyvių veiklų mėnuo – vyksta daug renginių, kuriuose jam tenka dalyvauti, ir sunku suspėti iki Kalėdų aplankyti visus kviečiančius. Tačiau parapijiečiai, norintys pabendrauti, sulaukti atsakymų į savo klausimus, pasikviečia kleboną ir ne kalėdiniu laikotarpiu.
„Kalėdojant tenka daug laiko skirti bendravimui. Kiekvienuose namuose – skirtinga dvasia, ir ši kaita išvargina. Kitas išbandymas – parapijiečių vaišingumas. Turi paragauti, kad neįžeistum, nors nesveika išragauti visus valgius“, – kalėdojimo sunkumus vardijo kunigas Viktoras. Jis sakė įspėjęs visus, kad nesiruoštų vaišinti, bet šio prašymo žmonės kažkodėl negirdi.
Jaučiasi parapijos dalimi
Ar po kalėdojimo bažnyčioje padaugėja besimeldžiančiųjų?
„Melstis renkasi tie patys, bet per metus bažnyčioje pamatau ir kitų parapijiečių: jie ateina į laidotuves, Krikšto, Santuokos sakramentų suteikimo šventes, dalyvauja privačiose Mišiose. Ir savanoriauti linkusių – įsijungiančių į talkas, chorą ar kitą veiklą – kasmet keletas atsiranda. Matau perspektyvą: parapijoje gali atsirasti naujų grupių, – optimistiškai kalbėjo klebonas V. Ačas. – Ir neaktyvūs žmonės yra dėmesingi, stebi parapijos gyvenimą socialiniuose tinkluose – žino, kas joje vyksta. Žinoma, tai netiesioginis bendravimas. Manau, nebūna, kad visi parapijiečiai aktyviai veiktų. Ir neaktyviųjų indėlis yra: auka kalėdojant ar pamaldose rinkliavos metu – investicija į parapijos bendruomenės sklaidą. Kai kurie gyventojai skiria 1,2 proc. GPM. Tai irgi jautrumas bažnyčiai, tikėjimui. Vadinasi, jiems svarbu, kad sėkmingai gyvuotų parapija.“
Kan. V. Ačas kalbėjo, jog yra ryšys su seniūnijos bendruomenėmis. „Mes esame kartu. Sekmadienį aukojamos Mišios, už visus meldžiamės – išgyvenamas dvasinis ryšys. Per šventes, susibūrimus, privačius renginius susitinkame, bendraujame ir su neaktyviais žmonėmis – jie jaučiasi parapijos dalimi. Atsiprašinėja, kad dėl įvairių priežasčių negali ateiti į bažnyčią. Vadinasi, jaučia atsakomybę. Ir jiems reikia šviesos, dvasinės atsvaros“, – įsitikinęs klebonas V. Ačas.
Ko palinkėtų „Bangos“ skaitytojams Kalėdų proga? „Kalėdų šventėje išryškinama žmogaus vertė, jo reikšmingumas. Linkiu, kad žmones pasiektų Dievo žinia, jog šie tokie pat svarbūs, reikšmingi, kaip ir Jis. Linkiu, kad žmonės pajustų aukštą savivertę, vidinę laisvę. Tai atspirties taškas į kokybišką gyvenimą“, – linkėjo kunigas Viktoras.
