Septintoji atlaidų diena, liepos 17-oji, šeštadienis, buvo Marijampolės dekanato diena. Tai buvo artimo meilės liudytojų diena, per kurią buvo melstasi už „Caritas” narius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus.
Pradėdamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pasidžiaugė karitiečiais, piligrimais iš tolimo Lietuvos kampelio, Mosėdžio, taip pat gausiu būriu iš Vilniaus, Kazlų Rūdos, tarp kurių buvo ir nemažas būrys palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos narių.
Giedojo kultūros centro choras „Šešupė“, vadovas Valdas Mačiulskas.
Katechezę ir homiliją sakė monsinjoras teologijos licenciatas, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionas Žydrūnas Vabuolas.
Pradėdamas malda ir kreipiniu į tikinčiuosius, kunigas pabrėžė, kad prie Palaimintojo Jurgio atvyko karitiečiai, žmonės, kurie tarnauja artimui, pasilenkia prie to, kuris yra varge.
„Meilės darbai Bažnyčioje nėra vien karitiečių užduotis. Tai kiekvieno krikščionio užduotis, ir visa Bažnyčia yra Caritas”, – sakė jis.. Tai reiškia, „kad Bažnyčia ir kiekvienas jos narys pašauktas mylėti artimą ir daryti gerus darbus. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est rašo: „Dievo meilėje besišaknijanti artimo meilė pirmiausia yra kiekvieno tikinčiojo užduotis, tačiau kartu ir bažnytinės bendruomenės <..) užduotis“.
Kunigas Žydrūnas kvietė įsiklausyti į Popiežiaus žodžius, jog kiekvieno tikinčiojo ir visos bažnytinės bendruomenės užduotis yra daryti gerus darbus: kiekvienas asmeniškai, o ir kartu, kaip Bažnyčia.
Apie įsišaknijimą prelegentas kalbėjo palygindamas jį su grūdu ir gera žeme bei mūsų žmogiškosios meilės įsišaknijimu geroje dirvoje – Dievo meilėje. „Jei įsišaknijame Dievo meilėje, privalu ja dalintis, negali vien pats ja džiaugtis“. Kunigas Žydrūnas atkreipė dėmesį į Mišiose sakomą – „Amen“ (tikiu, patvirtinu).
Atsakydami amen, patvirtiname, kad ne tik pasyviai stebėsime, kaip Dievas kažką daro, bet ir bendradarbiausime. „Ir ypač tai galioja, kai atsakom „Amen“ priimdami Komuniją. Ne tik patvirtinam teologinę tiesą, kad šitas baltas duonos gabalėlis yra Kristaus kūnas…
Amen Komunijoje reiškia ne tik „tikiu“, bet ir „sutinku“. Sutinku, Jėzau, su tavo gyvenimo logika, sutinku elgtis kaip tu. Tu man atiduodi save – sutinku ir aš taip daryti, atiduoti, dovanoti save kitiems. Štai iš kur kyla Caritas – tikroji, krikščioniškoji artimo meilė. Nes patiriam, kaip Dievas“ – apibendrino savo mintis prelegentas.
Homilijoje kunigas aptarė tos pačios citatos iš Evangelijos turinį pasidalindamas trimis įžvalgomis. „Pirmiausia tuo, kad Jėzus siunčia savo mokinius į misiją. Į sunkią misiją, kurioje jie kartais jausis kaip avys tarp vilkų“. Jei esame Jėzaus mokiniai, mums nepavyks sėdėti ramiai rankų sudėjus. Viešpats būtinai išsiųs į vienokią ar kitokią misiją, kiekvienam parinkdamas tinkamiausią.
Galime šioje ištraukoje įžvelgti pašaukimų į kunigystę temą, bet ir daug kitų misijų, t.p. ir karitiečių, kurie yra „tikri Kristaus mokiniai, nesėdi patogiai įsitaisę, bet keliasi ir eina daryti gerų darbų, eina į Viešpaties pjūtį“. Nereikia daryti klaidos: melsti, kad kiti eitų į pjūtį, o patys besimeldžiantieji nenori ar tingi. „Jėzus liepia ir melsti, ir patiems eiti. Čia pavyzdys yra ir pal. Jurgis. Ypač kai jį skyrė Vilniaus vyskupu – iš jo raštų matyti, kad jis to nenori, kad norėtų būti vienuolis, tačiau visgi sutinka su Viešpaties valia“.
Antroji įžvalga yra tai, kad Jėzus siunčia mokinius po 2, tarsi įdeda ne materialius daiktus, bet mokinį. „Kodėl? Jėzus siunčia savo mokinius skelbti Dievo meilės ir bendrystės su Dievu. O kaip gi gali liudyti bendrystę būdamas vienas? Kaip gali skelbti meilę, kai pats jos nepatiri ir nedovanoji? Juk meilę Dievui patiriam tik per meilę žmogui – ap. Jonas savo 1 laiške sako ,,kas nemyli brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“.
Todėl mokiniams šioje kelionėje būtinai reikalingas draugas, brolis, atrama; taip mokomasi bendrystės, pagalbos, o dažnai nepatogumų, kuriuos reikia ištverti. Taip Jėzus leidžia mokiniams (dažnai ir mums) patirti meiles ir bendrystės tikrovę. Be to, siuntimas po 2 yra tarsi Bažnyčios užuomazga: „žmonės, keliaujantys pas Dievą ir į pasaulį, į misiją ne po vieną, bet kaip bendruomenė. Dievas norėjo mūsų kaip Bažnyčios, kad joje patirtume visą Jo meilę, o taip pat, kad joje patirtume visą tos meilės tikrovę, svorį ir netgi sunkumą, bet kartu ir palaimą“.
Trečias dalykas, į kurį atkreipė dėmesį kunigas, tai Jėzaus pokalbis su sugrįžusiais mokiniais. Mokiniai džiaugiasi savo darbo vaisiais, tai nėra blogai, bet Jėzus juos stabdo ir sako: džiaukitės labiau tuo, kad jūsų vardai įrašyti danguje. „Danguje, išvertus iš Šv. Rašto kalbos, reiškia Dieve, Dievo širdyje. Mieli karitiečiai, mieli broliai- seserys, mūsų vardai įrašyti Dievo širdyje. Tai džiaugsmo ir jėgos tarnystei šaltinis. Tą primena mums ir mūsų palaimintasis globėjas, savo užrašuose 1913 m įrašęs: „Kur mūsų kiekvieno jėgų versmė? Kristuje, be abejo, ir Kristaus Bažnyčios dvasioje: <…> Juo kas labiau Kristaus ir Bažnyčios dvasioje bus paskendęs, ja nelyginant įrūgęs, jos primirkęs, juo labiau bus jo šventumas pilnas ir jo veiklumas našesnis.“
Šios dienos pavakarė buvo ypatinga. Tikinčiųjų laukė Vigilijos šv. Mišios, Švč. Sakramento adoracija, šlovinimas ir malda su Dievo Žodžiu ir pal. Jurgio mintimis.
Pasiruošėme ir einame į rytojaus dieną, pagrindinę iškilmių dieną, dėkodami Dievui už visas mums skirtas malones, o ypač už palaimintąjį Tėvą Jurgį. Melsimės, kad per pal. Jurgio šventumo liudijimą kuo daugiau širdžių atsivertų Dievo malonės veikimui.
Šv. Juozapai, Bažnyčios Globėjau! Pažvelk į mus savo gailestingomis akimis, globok mus ir augink! (Pal. Jurgis Matulaitis)
