Seimas praėjusį ketvirtadienį suteikė valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Už tokį sprendimą balsavo 64 parlamentarai, prieš buvo aštuoni politikai, dešimt susilaikė.
Ką reiškia toks statusas? „Romuva“ įgis teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos dvasininkai (kriviai) bus privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, o santuokos prilyginamos sudarytoms civilinės metrikacijos įstaigoje.
Svarbu žinoti, kad pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą jos skirstomos į tris modelius: tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios turi valstybės pripažinimą bei kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios neturi valstybės pripažinimo.
Tad, bet kokia religinė bendruomenė gali visiškai laisvai funkcionuoti Lietuvoje net neturėdama valstybės pripažinimo, o jos veikimo garantija yra LR Konstitucijoje įtvirtinta religijos laisvė.
Baltų tikėjimo išpažinėjų gretos auga
„Romuva“ teigia, kad remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas.
Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai – Romuvos atskiruose baltų kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje.
Vienas iš svarbiausių baltų tikėjimo centrų veikė Šventaragio slėnyje Vilniuje. Nuo 1250 m. kunigaikščio Šventaragio valia jis buvo reformuotas ir tapo centrine Lietuvos baltų tikėjimo šventove.
Tolesnį baltų tikėjimo likimą ir nunykimą „Romuva“ sieja su krikščionybės įsigalėjimu ir menamu represyvumu. „Romuvos“ svetainėje teigiama, kad per amžius baltų tikėjimo religinė praktika „palaipsniui koncentravosi bendruomeniniuose ir individualiuose kultuose ir tokiu pavidalu, palaikoma iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, išliko iki pat XX a.“
Baltų tikėjimo adeptai remiasi XX amžiaus pradžios tyrimais, kuriuos savo raštuose pateikia Vydūnas. 1930 metais įkuriama „Romuvos“ (visuomiečių) bendruomenė (veikė iki 1940 m.), 1967 m. įkuriama bendruomenė Ramuva, ir tik 1992 m. pirmą kartą oficialiai įregistruojama „Romuva“ kaip Baltų tikėjimo bendruomenė.
2001 m. pabaigoje trys baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) formaliai susijungė į Senovės Baltų religinę bendriją. Senovės baltų religinės bendrijos dvasiniais vadovais pripažįstami kriviai ir vaidilos.
Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos „Romuvos“ vadovu buvo nuo 1967 m., o nuo 2014 m. „Romuvos“ Krive išrinkta Inija Trinkūnienė.
Patys romuviečiai teigia, kad pagrindiniai baltų religinės doktrinos istoriniai pokyčiai išsamiausiai išdėstyti G. Beresnevičiaus veikale „Baltų religinės reformos“ (1995 m.) ir N. Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983 m.). Dabartiniu metu tikėjimo doktrinų puoselėjimas yra bendrijos Vaidilų Rato ir Krivulės žinioje.
2001 m. gyventojų surašymo metu daugiau nei 1,2 tūkst. šalies piliečių nurodė išpažįstantys „senovės baltų tikėjimą“, o 2011 m. – jau 5,1 tūkst.
Seimo posėdžių salėje diskusijos buvo vangios
Bendrija pirmą kartą kreipėsi į Seimą dėl valstybės pripažinimo 2017 m. Nesulaukusi jo, 2019 m. organizacija kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
2021 m. birželį Strasbūro teismas nusprendė, kad Lietuva, nusprendusi nepripažinti „Romuvos“ valstybiniu lygmeniu, pažeidė Europos konvenciją.
2023 m. rugsėjį Seimas dar kartą svarstė nutarimo projektą dėl „Romuvos“ pripažinimo, tačiau situacija nepasikeitė. 2024 m. sausio mėn. bendruomenė vėl kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Gruodžio 12 d. Seimo posėdžių salėje karštų diskusijų nevyko.
Prieš pasisakęs konservatorius Jurgis Razma, argumentavo: „Valstybės pripažinimo suteikimas tai yra tam tikrų privilegijų suteikimas. (…) Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, ką reiškia turėti atramą visuomenėje. Tai reiškia, kad bendrija turi būti pakankamai gausi, jos veiklos laikotarpis turi apimti bent kelias žmonių kartas.
Kaip bežiūrėsi, „Romuva“ tų reikalavimų netenkina, mano supratimu, nes yra keli tūkstančiai žmonių, tai niekaip negaliu laikyti gausia grupe. Veiklos laikotarpis vis dėlto čia yra ne toks jau ilgas, keliasdešimt metų geriausiu atveju.“
Šiai nuomonei pritarė Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos Rita Tamašunienė:
„Pirmiausia šis sambūris „Romuva“ jau sovietiniais laikais pats save buvo pavadinęs nereliginiu sambūriu. Tai dėl tų metų, kuriuos skaičiuoja, tikrai negali pretenduoti, mano vertinimu, kaip ir minėjo kolega, tapti religija.
Sykį sukūrę tokį sambūrį ir nevadinę save religija, dabar, norėdami gauti papildomą statusą, pasivadinę religija, sugalvoję apeigas, mano vertinimu, to niekaip nepakanka, kad taptų valstybės pripažinta religija.“
„Dėl to tikrai, kolegos, yra pripažintos Lietuvoje religijos, yra tvirtos bendruomenės. Puoselėkime tą, ką turime, virš 70 %. O šiaip mūsų salėje daugelis jūsų pasakė: „Tepadeda man Dievas“. Tai tikrai galvoju, kad visi, kas pakrikštyti, turėtų tą savo Dievą gerbti nuo pradžios iki pabaigos, o ne taip tik tarti žodžius, kurie gali patikti daugeliui, visuomenei. Tai mes apgauname. Jeigu esame katalikai, tai turėtume ir balsuoti taip, kaip mūsų tikėjimas mus moko“, – buvo įsitikinusi LLRA-KŠS narė.
Socdemas Algirdas Sysas svarstė Dievo vaizdinio problemą: „Dievas, jeigu jis yra, tai jis yra visų ir kiekvienas tą Dievas kitaip įsivaizduoja ir turbūt mano. Aš manau, kad kaip tik krikščionių tikėjimas moko gerbti ir mylėti artimą. Tai kokia čia problema?
(…) Monopolizmas ne pats geriausias dalykas. Kviečiu pritarti ir noriu priminti, kad jau Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendė šią problemą. Labai gaila, kad praeitoje kadencijoje mes taip ir nespėjome, nesugebėjome išspręsti, nes katalikų buvo kur kas daugiau, didesnis monopolis šiame Seime. Šįkart galbūt jau situacija yra pasikeitusi. Balsuokite už baltų religinę bendruomenę“, – ragino parlamento senbuvis.
„Tai nėra autentiškos pagonybės tąsa“
Teisininkas Ramūnas Aušrotas „Laikmečio“ paklaustas apie Seimo sprendimą, komentavo:
„Valstybės pripažinimas pagal minėtą įstatymą reiškia tris dalykus: pirmiausia, valstybė įsipareigotų palaikyti jos dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą (normos turinys ir apimtis neaiški), antra, – mokykloje galėtų būti dėstoma jos tikyba, trečia, – valstybės institucijose (ugdymo įstaigose) pagal susitarimą galėtų būti atliekamos jos apeigos.
Nelabai tikiu, jog ši senovės baltų religinė bendrija „Romuva” būtų pajėgi inicijuoti tikybos programos parengimą ir įgyvendinimą (tam, pvz., reikia turėti pedagogus, kurie tokią programą dėstys), ar siekia, jog valstybinės šventės ar mokslo metų pradžia būtų pažymima pagoniškomis apeigomis.
Greičiau, šios bendruomenės siekis būti pripažintai valstybės buvo socialinio prestižo reikalas, o taip pat tokia savotiška moralinė kompensacija: nes ne paslaptis, kad kai kurie šiai bendruomenei priklausantys nariai yra neigiamai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu, ir skeptiškai vertina Lietuvos kristianizaciją, tad jų akyse pripažinimas savotiškai atlygina protėviams padarytą ‚skriaudą‘“.
Kalbant apie valstybės pripažinimą, KT yra išaiškinęs, kad valstybės pripažinimas gali būti suteikiamas tik toms religinėms bendrijoms, kurios turi atramą visuomenėje. Tai reiškia, jog „atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių.“
„Romuvos“, kaip senosios religijos rekonstrukcijos judėjimas atsirado tik sovietmečiu. Jis nėra autentiškos pagonybės tąsa, tad kyla pagrįstas klausimas, ar valstybės pripažinimo suteikimas „Romuvai” neprieštarauja KT išaiškinimui dėl atramos turėjimo visuomenėje sampratos“, – mano R. Aušrotas.