Kai šiek tiek aprimo pirmųjų politinių viražų aidai, gera ir teisinga apmąstyti ne tik jų ydingumą, bet ir tam tikras pamokas, kurios gali turėti įtakos ateičiai. Pirma mintis, kuri ateina galvojant apie savanorišką rinkėjų ap(si)gaudinėjimą kalbant/renkant konkretų asmenį į aukščiausius valstybės postus yra tam tikras demokratijos paradoksas. Tiksliau, vienas iš paradoksų, kurių esama ir daugiau.
Jo esmė grįsta tuo, kad demokratija neįmanoma be aristokratijos. Tiksliau, be žmonių, kurie yra pasiryžę aukoti ir aukotis dėl to, kas šiandien yra nepasiekiama ar, galiausiai, bus skirta tiems, kurie taps svarbia valstybės dalimi ateityje.
Dievo dovana rūpintis nepasiekiamais ir net ne tau skirtais dalykais ir yra tikrasis aristokratijos bruožas. Fantazijos ir įsivaizdavimai tampa svarbesni už materialius faktus. Jų siekiama, ilgimasi, jais grindžiami veiklos motyvai.
demokratija neįmanoma be aristokratijos.
Tas pats dėsnis galioja ir politinėms bendruomenėms. Jų nariai turėdami aristokratiją ima vadovautis (ar bent jau suprasti ir grįsti savo bendrabūvio taisykles) kolektyviniais fantazmais, darbu vardan šviesios kitų ateities. Iš šono žiūrint ir taikant racionalumo principus tai atrodo keistai, tačiau nuo fakto nepasislėpsi: politinės bendruomenės stiprybę lemia įkvepiančio melo visuma. Kuo ji tirštesnė, labiau stumianti veiklai vardan ateities — tuo stipresnė bus bendruomenė.
Socialdemokratai su žinoma dama priešakyje pademonstravo, kad ateitis jiems nerūpi.
Ir dar. Tėvynės meilė, noras spręsti visuomeninius klausimus ir aukotis „vardan tos“ iš tiesų stiprėja semdamasi jėgų iš kažko, kas su realybe turi nedaug bendro. Tai visuotinai sutarta ir kultivuojama tam tikrų dalykų, faktų, reiškinių idealizacija. Neretai tai yra istorinis melas, tokia virtuvinio lygio mitologija. Svarbu — veikianti.
Didžiausias jos priešas yra kitos prigimties melas. Toks, kurį įkūnija Vilija. Jis veikia kaip peilis sviestą: pjauna be pasipriešinimo. Ta, kurią piliečiai įsivaizdavo esant elitu, aristokratija, pasirodo besanti paprasta apgavikė. Susikurtos politinės fantazijos ir įsivaizdavimai griuvo su trenksmu.
Dabarties laikmetyje svarbesnis yra ne svetimųjų atstūmimas, bet savų ištikimybė. Kai išduoda — lauk rimtų bėdų.
