Evangelistas Morkus atpasakoja dialogą, vykusį tarp Rašto aiškintojo ir Jėzaus. Rašto aiškintojas, be abejo, gerai žinojo, koks įsakymas Įstatyme yra svarbiausias, bet jam rūpėjo išgirsti Jėzaus nuomonę. Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31).
Šis Evangelijos pasakojimas kviečia mus pamąstyti apie žmogaus santykį su Dievu, kuris gali būti labai skirtingas – nuo abejingumo Dievui ar net jo neigimo iki herojiškos meilės, kokią matome šventųjų gyvenime.
Žmogus jį supančiame pasaulyje mato nuostabią harmoniją ir grožį, todėl visai nesunkiai daro išvadą, kad toks pasaulis negalėjo atsirasti atsitiktinai. Turėjo būti be galo išmintingas ir galingas Kūrėjas, kuris visa tai sukūrė. Tačiau žmogus dėl jam vienam žinomų priežasčių gali būti gundomas atmesti Dievą, kaip visa ko pirminę Priežastį, ir save statyti Dievo vietoje. Visai neseniai mes matėme, kaip tokiu mąstymu buvo grindžiama visuomeninė santvarka. Ateizmas buvo tapęs valstybine religija. Autoritariniai režimai, varžantys žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, dažnai eina šiuo keliu.
Visiškai Dievą neigiančių žmonių yra palyginti mažas procentas. 2017 m. apklausos duomenimis, Lietuvoje tik 6 proc. save laikė ateistais. Gerokai daugiau žmonių laikė save nereligingais. Žmogus gali visiškai pasinerti fizinėje tikrovėje, visą dėmesį sutelkdamas tik į medžiaginę gerovę ir mažiausiai dėmesio skirdamas dvasinėms savo reikmėms. Šie žmonės neneigia Dievo buvimo, bet su juo nepalaiko jokio santykio.
Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį. Jei yra Dievas, tuomet mąstančiam žmogui natūraliai kyla klausimas, koks turėtų būti jo santykis su Dievu. Biblija pasakoja, kad nuo seniausių laikų žmonės kūrė pagarbų santykį su Dievu ir garbino jį, aukodami jam savo medžiaginių gėrybių dalį.
Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį.
Pakartoto Įstatymo knygoje pasakojama, kaip Dievas prie Horebo kalno per Mozę davė izraelitams Dekalogą, kurio jie turėjo laikytis gyvendami laisvėje. Šio Dekalogo svarbiausias įsakymas buvo mylėti Dievą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5).
Jėzus patvirtino, kad meilė Dievui yra kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas žmogus. Meilė Dievui nėra tik graži emocija; ji reikalauja, kad žmogus savo gyvenimą tvarkytų, laikydamasis Dievo valios. Visų pirma, meilė Dievui reikalauja, kad žmogus mylėtų žmones. Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.
Meilė Dievui tikinčių žmonių gyvenime yra labai nevienoda. Vienų gyvenime apstu nuodėmių, o tai reiškia, kad žmogus dažnai nesilaikydavo Dekalogo ir nusikalsdavo meilės įstatymui. Kitų žmonių meilė Dievui yra tiesiog herojiška. Ypač herojiška meilė yra tų žmonių, kurie nepabijojo dėl tikėjimo netekti gyvybės. Turime daug kanonizuotų kankinių, dar daugiau jų yra oficialiai nepaskelbti šventaisiais; jie taip pat didelių išbandymų metais nepabūgdavo dėl tikėjimo prarasti net savo gyvybę.
Pasitikrinkime, kokia yra mūsų meilė Dievui ir žmonėms.
