Būtent todėl mes esame įtikėję, kad po visa ko pabaigos bus kūnų prisikėlimas – ne taip, kaip tvirtina stoikai, esą pagal tam tikrus pasikartojančius apsisukimus tas pat amžinai atsiranda ir išnyksta be jokios naudos. Bet kai mūsų amžius bus pasibaigęs kartą ir visiems laikams (plg. Žyd 9, 26), įvyks vien tik žmonių prisikėlimas, idant jie būtų teisiami. Juk mus teisia ne Minas ir ne Radamantas, iki kurių mirties, kaip teigiama mituose, nebuvo teisiama jokia siela, tačiau pats Kūrėjas Dievas taps mūsų išmėgintoju. Net jei mus laikytumėte plepiais ir tuščiažodžiautojais, tai mums visiškai nerūpi, nes mes tikime šiuo mokymu.
Kaip aš, dar negimęs, pirmiau nei atsiradau, nežinojau, kas esąs, bet vien glūdėjau kūniškos medžiagos esybėje, o ne taip seniai gimęs šio atsiradimo dėka įtikėjau, kad esu. Lygiai taip pat, jau gimęs ir dėl mirties nebesantis ir nebematomas, aš ir vėl būsiu – kaip kad neseniai buvau dar negimęs, o po to pagimdytas. Ir net jei ugnis sunaikintų mano menką kūną, pasaulyje vis tiek išliks išgaravusi medžiaga; ir net jei sudūlėčiau upėse ar jūrose arba būčiau žvėrių sudraskytas, aš vis tiek lieku turtingo Viešpaties lobynuose. Juk vargšas ir bedievis nežino, kas yra saugoma, tačiau karaliaujantis Dievas, kai panorės, tik jam vienam tematomą esybę atstatys tokią, kokia ši buvo iš pradžių.
Tatianas, II a.
