Lapkričio mėn. 1 – ąją dieną katalikiškas pasaulis švenčia Visų šventųjų iškilmę. Katalikų Bažnyčioje šalia Jėzaus Kristaus ir Švč. M. Marijos kulto labai svarbią vietą užima šventųjų kultas. Šventųjų nestatome vienoje eilėje su Kristumi, bet juos gerbiame, kaip žmones, kurie leido Evangelijai nušviesti jų gyvenimą ir kurie bandė vykdyti Kristaus kvietimą: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
Šventieji – tai gyva Kristaus Evangelija, kurią gali skaityti net bemokslis žmogus. Kai kuriuos šventuosius Bažnyčia kanonizuoja ir leidžia viešai juos gerbti. Lietuvoje gerbiame šv. Antaną, šv. Pranciškų Asyžietį , šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, ir kitus šventuosius.
Šventasis Raštas kalba apie nesuskaičiuojamus šventuosius, kurie randasi Dievo akivaizdoje. Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste ir Avinėliui!“ (Apr 7).
Šventieji – tai gyva Kristaus Evangelija, kurią gali skaityti net bemokslis žmogus.
Apaštalų laikais visi pakrikštytieji buvo vadinami šventaisiais, nes jie per Krikštą buvo pažymėti Kristaus, Dievo Avinėlio antspaudu. Dabar mes nedrįstame save vadinti šventaisiais, kadangi mūsų sąmonėje šventumas siejasi su tobulu nekaltumu. O kuris iš mūsų galėtume apie save mąstyti esant tobulą? Mums labiausiai priimtinas šventykloje besimeldžiantis ir Dievo gailestingumo prašantis muitininkas. Net pop. Pranciškus save vadina nusidėjėliu.
Pakrikštytieji žmonės yra pašaukti į šventumą. Jie turi siekti būti panašūs į Kristų, tačiau visuomet lieka galimybė, kad dėl prigimties silpnumo gali klysti. Juk Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį ne dėl teisiųjų, bet dėl nusidėjėlių. Atėjo ieškoti tos vienos pražuvėlės avies.
Tikėjimas į Dievą nepanaikina žmogaus laisvos valios ir galimybės rinktis tarp gėrio ir blogio, nepanaikina galimybės nusigręžti nuo mylinčio dangaus Tėvo. Tačiau Dievas tikinčiam ir jį mylinčiam žmogui rodo išeitį – galimybę net po didžiausio nuopuolio prisikelti ir vėl gyventi Dievo vaiko vertą gyvenimą.
Apaštalas Jonas savo regėjime girdėjo atsakymą, kas yra tie Dievo akivaizdoje surinkti žmonės, kurių nebuvo galima suskaičiuoti. „Jie atėjo iš didelio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. Štai atsakymas, kurio mums reikia. Žemė yra didelio sielvarto šalis, kurioje dorybė yra persipynusi su nuodėme, karžygiškumas su niekšybe, šventumas su nuodėme. Krikšto antspaudu pažymėtieji gyvena ne danguje, bet šioje sielvarto žemėje, todėl visuomet lieka galimybė parpulti ir susižeisti. Tačiau mūsų dideliam džiaugsmui mes žinome, kad parpuolę galime prisikelti ir savo supurvintus apsiaustus išbalinti Avinėlio kraujyje.
Evangelija kviečia ir mus būti mažais ir nuolankiais, kokia buvo Švč. M. Marija, nes tuomet atsiranda tikrumas, jog būsime nušviesti Dievo šviesa ir apdovanoti Aukščiausiojo jėga.
Visų šventųjų šventė mus, gyvenančius didelio sielvarto žemėje, kviečia niekuomet nenusiminti, nepasimesti, kai yra sunku, bet visiškai pasitikėti Dievu, kuris vienintelis gali mus išvesti iš nuodėmės tamsos į Dievo vaikų orumo vertą gyvenimą. Šitoks pasitikėjimas gražiausiai pagarbina Dievą, panašiai kaip vaiko pasitikėjimas labiausiai pradžiugina motiną ar tėvą.
